Veidai. Novelės

TURINYS

 

1. AMOR OMNIA VINCIT

2. POETAS

3. TAPYTOJAS

4. VEDLYS

5. PROFESORIUS

6. JIE

7. KRIVIS

8. VALKATOS

9. KŪRĖJAI

10. KITI

 

AMOR OMNIA VINCIT

 

Po naktį siautusios audros, nulaužtos medžių šakos į dangų tiesė sužeistas rankas ir maldavo grąžinti žalius lapus, bet dangus buvo bejėgis padėti. Reikėjo kantriai laukti kito pavasario. Nuo čerpių stogų varvėjo sužeistas lietus. Stiprus vėjas pažadino naktį, atpūtė juodus varnų riksmus, bet mieste vis dar buvo galima be rūpesčių sapnuoti. Nepastebimai šoko mieguistos lovos, girgždėjo senų laikrodžių rodyklės. Šunų apdergtose vejose vėrėsi purvinos balos. Audra ne tik ištiesino kreivas priemiesčio tvoras, bet ir nutraukė troleibusų laidus.

Tą lemtingą naktį banko vyresnysis specialistas Perkūnas Dviragis susapnavo keistą sapną. Nepažįstama mergina meldė pagalbos:

- Esu Audra Galmantaitė. Surask mane, įspėk, kad neskrisčiau lėktuvu į Dubliną!

Perkūnas pabudo išpiltas prakaito.

- Nesąmonė, prisisapnuoti gali bet kas... netikiu sapnais.

Bet vidinis jaudulys graužė kaip kirminas ir neleido užmigti. Netekęs kantrybės Dviragis atsikėlė iš lovos, įjungė kompiuterį ir užklydęs į facebook‘ą surinko merginos vardą bei pavardę. Perkūnas krūptelėjo, monitoriaus ekrane pažinęs merginos veidą – taip, tai ji, negali būti jokių abejonių. Dviragis parašė trumpą laiškelį:

„Audra, mes nepažįstami, bet aš primygtinai patariu neskristi į Dubliną. Patikėkite manimi, turiu tam rimtą pagrindą. Būčiau dėkingas, jei atsilieptum.“

- Gal padės? Pabandyti, manau, buvo verta, - sumetė Perkūnas.

Tik dabar jaunuolis ramiai užmigo. Perkūno veidu bėgo laikas, kol pasiekė kaukolės vidų ir uždegė elektros lemputę – nematomą ketvirtąją akį. Į palaimingą prieblandą nugrimzdo drumsti smegenų vingiai, patvino koloidinės svajonių upės.

Pagaliau purpuru nušvito apsiniaukęs dangus. Sidabru sublizgo langai, išbluko vienišos sienos, ryškia spektro spalva pražydo asfaltas. Ankstyvą rytą Dviragį pažadino radijas, pranešęs apie lėktuvo katastrofą. Perkūnas paklaiko. Sapnas nemelavo. Suskambo mobilus telefonas. Numeris nežinomas, bet Dviragis skubiai atsiliepė.

- Alio, klausau!

- Čia skambina Audra...

- Galmantaitė, - nudžiugo Perkūnas.

- Ta pati...

- Džiaugiuosi, kad paklausei mano patarimo.

- Deja, aš tavęs nepaklausiau ir išskridau į Dubliną...

Netikėtai ryšys nutrūko.

- Kvailas pokštas! – sušuko Dviragis ir piktai išjungė telefoną.

Apniktas liūdnų minčių, net nepapusryčiavęs, Perkūnas išslinko į gatvę.

Už greičio viršijimą Dviragiui metams buvo atimta teisė vairuoti automobilį, todėl įlipęs į sausakimšą troleibusą, jis mąstydavo tik apie finansines operacijas. Jei pavykdavo atsisėsti, Perkūnas įnikdavo į „Verslo žinias“. Perkūno vidinį pasaulį visuomet užpildydavo svetima, tariamai aktuali informacija. Išlipęs iš troleibuso, Dviragis, nesidairydamas į šalis, skubėdavo į darbą. Ne, jis visai nebijojo pavėluoti. Perkūnas saugojo save nuo gatvės, nuo nemotyvuoto, betikslio pasivaikščiojimo. Dviragis bijojo išslysti iš, jo paties sukurtos, tobulos minčių kontrolės.

Keistas sapnas ir nelauktas skambutis Perkūną išmušė iš pusiausviros. Reikia nurimti, atsipalaiduoti. Matyt, todėl, šį rytą banko vyresnysis specialistas, nutarė eiti į darbą pėsčias. Buvo jau šviesu, bet languose vis dar degė elektros lemputės. Miestas gėrė elektros srovę. Netikėtai Perkūno mintys atitrūko nuo žemės ir pradėjo skrajoti padebesiais. Kaip gera keliauti, tik galutinis tikslas kažkodėl pradėjo Dviragį nervinti. Perkūnas kvėpavo studentišku laisvės oru ir visai nenorėjo atverti stiklinių banko durų ir pasmerkti savęs dar vienai finansinei operacijai. Netikėtas rytinis pasivaikščiojimas pakreipė mintis kita linkme. Atšipo protingi, racionalūs žodžiai, bejėgė tapo logika. Dviragis nejučia priartėjo prie nematomo posūkio taško, esančio smegenyse, o gal būt dar giliau. Ilgokos kelionės metu įvyko lūžis, kažkas džiugiai baisaus. Nutrūko šilkinė karjeros kilpa. Informacija, tiksliau, jos perteklius, jau nedusino Perkūno. Jis troško, kad kelionė niekad nesibaigtų. Artėdamas prie stiklinio banko dangoraižio, Dviragis tolo nuo civilizuoto gyvenimo. Perkūnas žaibiškai ( deja, tik trumpam! ) tapo atsiskyrėliu, mistiku, piligrimu, keliautoju. Paradoksaliausia buvo tai, kad Dviragis pabudo be jokios pagalbos. Perkūnui neprireikė nei mokytojo, nei jokio guru. Nereikėjo mokytis meditacijos gudrybių, gauti iniciaciją, palaiminimą ar įstoti į slaptą išrinktųjų klubą. Dviragis dar kartą įsitikino, kad visa išmintis yra paslėpta žmogaus prote ir niekur kitur. Neveltui sakoma – pažink save ir pažinsi pasaulį.

Pėsčiomis keliaudamas į banką, Dviragis stebėjo nematomus minčių žaibus, regėjo sąmonės gaisrą, išlaisvinantį iš totalios minčių kontrolės, iš rūpestingos progreso priežiūros. Anksčiau jis naiviai tikėjo, kad iš visų kampų informacija plūsta tik tam, kad gyvenimas taptų įdomesnis. Nepailstamai dirbo spauda, radijas, televizija, bet absoliučiu minčių kontrolės čempionu tapo visagalis internetas. Galas laisvei! Dabar visi šoko pagal plazminio monitoriaus dūdelę. Tikrovę nepastebimai pakeitė virtuali imitacija, bedvasis laimės muliažas giliai įsiskverbė į smegenis ir visi nugrimzdo į iliuzijos liūną. Nenutrūkstamoje informacijos lavinoje triumfavo panika, bėgimas vietoje, trivialūs niekada neregėtų įvykių komentarai. Plūdo visiškai bereikalingos, bet sumaniai sureikšmintos žinios. Žmonės pranyko, paklydo begaliniame interneto voratinklyje, atprato gyventi paprastai, ir stenėdami it burliokai, prieš tikro gyvenimo srovę, vilko sunkią žiniasklaidos baržą. 

Darbo dieną Perkūnas pradėjo atsainiai, automatiškai. Vyresnysis specialistas nepanoro bankui paaukoti savo proto. Dviragio mąstymas jau dirbo kitu režimu. Deja, negalima valtimi plaukti iš karto į dvi priešingas puses. Kabinete brendo katastrofa. Perkūnas žinojo, kad jau greitai praras pelningą, respektabilų darbą, bet šis faktas jo nė kiek nejaudino. Darbas buvo tik pinigai ir nieko aukščiau. Dviragis tingiai lenkė pirštus, skaičiavo dienas, valanda, minutes, kada gi bus atleistas iš darbo. Ir štai pagaliau išmušė laisvės valanda. Bosas pakvietė Perkūną į kabinetą.

                      - Kas atsitiko? Kokios problemos? – dalykiškai pasiteiravo viršininkas.

                      Dviragis tylėjo, nes nežinojo, ką atsakyti. Tyla išgelbėjo vyresnįjį specialistą.

                      - Suprantu... – geranoriškai sumykė bosas, - esi geras darbuotojas, siūlau paimti savaitę atostogų, pailsėk, atsipalaiduok... Nenusimink, visiems būna kritinės situacijos.

                      Dviragis nutarė nesiginčyti ir nieko neaiškinti. Apokalipsė atidėta, štai ir viskas. Aišku, sugrįžęs jis turės pademonstruoti ypatingą lojalumą, beribį atsidavimą bankui, kietą finansinį mąstymą. Bet dabar jis laisvas ir nieko nereikia daugiau.

Laisvu, neįpareigojančiu žingsniu Perkūnas nukulniavo gatve. Nežinia kiek laiko jis klaidžiojo miestu. Dviragis nebuvo įpratęs ilgai vaikščioti pėsčias, todėl greitai pakirto kojas, norėjosi kažkur prisėsti ir išgerti kavos. Visai šalia kavinės jis pamatė klientų laukiančius staliukus. Puiku, galima pailsėti. Apmąstyti tolimesnius žingsnius į nežinią. Ne, mąstyti neverta, racionalus protas greitai padiktuos alternatyvos neturintį spendimą - tuoj pat grįžti į banką. Taigi, neverta tuščiai samprotauti. Tai apie ką tuomet galvoti? Atsakymą pasufleravo prie stalelio verkianti mergina. Perkūnas pažino sapno merginą ir kažkodėl visai nenustebo ją pamatęs lauko kavinėje. Nereikia stebėtis, reikia užjausti! Štai teisingas atsakymas! Kartą pasukus savęs link, matyt, įsijungia spontaniškų sprendimų generatorius, varantis pirmyn į debesuotas pažinimo aukštumas.

                      - Ar galima prisėsti? – mandagiai pasiteiravo jaunuolis.

                      - Kavinėje daug laisvų vietų, - liūdnai paprieštaravo mergina.

                      - Bet jūs verkiate!

                      - Ar jums svarbu?

                      - Anksčiau būtų ne, o dabar netgi labai... gal galiu kuo nors padėti?

                      - Kas jūs toks?

                      - Aš bankininkas, - kostelėjo Perkūnas ir pasigailėjo.

                      - Atleiskite, dabar tiek daug sukčių, nežinau, ar galiu jumis pasitikėti.

                      - Štai mano vizitinė kortelė!

                      Mergina nubraukė ašaras ir atidžiai tyrinėjo kortelę.

                      - Perkūnas Dviragis, banko vyresnysis specialistas, neįtikėtina... bet aš jaučiu, kad jumis galiu pasitikėti.

                      - Kuo jūs vardu? – atsargiai pasiteiravo Perkūnas.

                      - Audra Galmantaitė, esu nevykėlė dailininkė... todėl ir verkiu. Mano darbų niekas neperka, nežinau kaip toliau gyvensiu... Eisiu dirbti į paštą, nešiosiu laiškelius.

                      - Ar tai jūs man paskambinote ryte? – nelauktai paklausė Dviragis.

                      Visai netikėtai mergina pašoko nuo kėdės, apkabino Perkūną ir leidosi bėgti. Jaunuolis numetė ant stalo dvidešimties litų banknotą (ant staliuko stovėjo du puodeliai kavos) ir puolė vytis. Ties sankryža Audra sustojo, todėl Dviragis ją greitai pavijo.

                      - Kur bėgate? Nejaugi aš jus išgąsdinau?

                      - Ne, jūs ne toks kaip kiti, bet aš nenoriu dar kartą įsibrauti į jūsų ramų gyvenimą.

                      - Sakyk man – tu. Mes juk draugai.

                      Audra pažvelgė aksominėmis, šiek tiek užverktomis akimis.

                      - Kokia tu graži, - nejučiom sušnibždėjo Perkūnas.

                      - Ar tu mane myli?

                      - Taip! – tvirtai tarė Dviragis, nė kiek nesuabejojęs spontaniškai gimusiu jausmu.

                      - Ar tikrai? - koketavo mergina.

                      Kažkur gilumoje stebėdamasis savo drąsiu poelgiu, jis tvirtai apkabino merginą ir pabučiavo į lūpas.

- Kur mes eisime? – paklausė Audra.

- Kur tik nori, - pažadėjo Perkūnas.

- Noriu linksmintis?

- Aš irgi.

Buvo dar pakankamai anksti. Kaip sulaukti vakaro? O kam jo laukti?

- Jei kirsi šią sankryžą, niekada negrįši atgal, - įspėjo mergina.

- Ar aš numiriau? – nusijuokė Dviragis.

- Ką tik gimei!

Užsidegė žalia šviesa. Metas keliauti į kitą pusę. Vos tik jaunuoliai nulipo nuo šaligatvio, pūstelėjo stiprus, iš kojų verčiantis vėjas. Bet tai buvo tik vėjas ir nieko daugiau. Neįvyko nieko antgamtiško, paslaptingo. Audra nebuvo nei ateivė, nei kerėtoja. Ir kodėl turi įvykti kažkas neįprasto? Kodėl žemė turi apsiversti aukštyn kojom? Be nuotykių pasiekęs kitą gatvės pusę, bankininkas juokėsi net susiriesdamas. Audra palankiai šypsojosi:

                      - Džiugu, kad tau linksma!

                      - Seniai taip nesijuokiau. Ši diena tikrai kažkokia neįprasta ir paslaptinga. Nežinau, kas pasikeitė manyje, o gal pasaulyje?

                      Perkūnas pasijuto visiškai laisvas, galėjo pakilti į orą ir skristi. Virš miesto stogų plaukė lengvi debesys. Sprogstantys medžiai laidojo liūdnas mintis. Virš skardinių stogų plazdėjo vėliavos ir debesys. Šviesi akimirka nuspalvino niūrų klerko gyvenimą. Dviragis suprato, kad laimė visada šalia. Meilės paslaptis didesnė už stačiakampį banką ir net už apvalų žemės gaublį. Jei nori būti laimingas, niekur nereikia keliauti, nes debesyse yra gimti namai, o danguje gyvena pažįstami žmonės.

                      - Man nusibodo miestas, noriu į gamtą, - paprašė Audra.

                      - Man atėmė vairuotojo teises, - nuliūdo Perkūnas.

                      - Važiuokime į mano sodybą, - pasiūlė Audra.

                      - Kodėl gi ne, aš iškviesiu taksi, - nudžiugo Perkūnas.

Nuo betoninių laiptų nuvirto tvirti logikos žingsniai, sudužo įkyrios mintys. Dviragis pabudo vaikystės sapne. Kelkraštyje sustojo geltonas taksi. Virš debesų plaukė asfalto upė. Šviesu! Su mylima mergina galima keliauti bet kur.

Audros senelio sodyba buvo slėnyje, dunksančiame tarp ežero ir upės. Prie namo Perkūnas pamatė daug akmenų, stogastulpių.

- Tavo senelis menininkas? – smalsavo Dviragis.

- Senelis dievadirbys, jo tolimas giminaitis buvo garsusis Galaunė.

- Aišku, talentas paveldėtas iš anapus, - nusijuokė Perkūnas.

Pasisveikinęs su seneliu, Dviragis pasijuto tarsi sutikęs senai matytą, bet jau mirusį draugą. Nekinta ateitis, nežinai kur eini kur, grįžti.

Dviragis noriai apžiūrėjo medinių skulptūrų ekspoziciją. Iš senų sudiržusių dievadirbio rankų plaukė lengvos medžio skiedros. Prašneko raukšlėti ąžuolų kamienai. Bičių auksu spindėjo mediniai aisčių dievų veidai. Perkūnas prisiminė smėlėtas runų lenteles, kadais surastas kopose. Dviragis pakėlė akis į dangų. Atgijo žalsvas debesų tolis, nukrito keli lietaus lašai. Dangiškoje upėje tekėjo paprastas šaltinio vanduo. Lietaus nebus. Šakoti dievadirbio žodžiai nubaidė gležnus debesis.

Gamta greitai suartina žmones. Perkūnas suglumo, jis užaugo mieste, buvo tikras asfalto vaikas, bet sodyboje pasijuto kaip namie. Senelis šviežiu pyragu ir namine gira. Danguje švietė lėktuvo nubrėžta kreiva tiesė. Spindėjo auksinis pienių laukas, geltona laiko akis, debesų šypsena. Į Perkūno širdį nugrimzdo juodas belapis miesto ruduo. Pavasario dangus išgėrė širdies skausmą. Kaip čia ramu, kaip gera. Sodyba – tai ne tik namas, ne aklas betono ir plytų statinys. Sodyba - tai buvo saugus gamtos uostas. Metas plaukti į laisvę. Perkūnas ir Audra nubėgo į slėnį.

Miško proskynoje siauras šviesos ruožas pravėrė debesų duris. Nusviro sunkūs pušų apsiaustai. Nutilo giria. Tai vėjas medžių šnarėjime ieškojo ramybės. Ant tako it deimantas blizgėjo pigi stiklo šukė, spindėjo paprastas smėlis. Atsargiai dairėsi liaunos pušaitės ir aštrūs kadagiai. Šilkinė pieva ieškojo mėnulio.

Platūs pievų sapnai ištiesė žalius akmenų delnus. Sunkūs rieduliai saugojo ugnies akis. Prie kelio stovėjo tuščias beržas ir laukė kada ežere nuskęs švelnus lelijos žiedas. Tyras vanduo į oro pilį plukdė debesis. Danguje nėra kliūčių. Į sausą vakaro spalvą, į aukštą žolę nėrė laimingi paukščiai.

Kaip niekad skaudžiai Perkūnas suvokė, kad negalima likti gamtoje. Be darbo neišgyvensi. Miškas ne namai. Reikėjo rasti išeitį iš keblios padėties. Kaip nepraradus savęs, žvaliai ir energingai sugrįžti į banką?

- Audra, mes ne Rytų išminties ištroškę, klajokliai bitnikai, ne svajingi gėlių vaikai, hipiai, ne maištaujantys pankai... Mes – pinigų karta...

- Nepalūžk, esi Perkūnas, - šyptelėjo Audra.

- Vaikystėje svaidžiau žaibus, prisipažinsiu, gimnazijoje rašiau eiles ir savo kūrybą nusiunčiau net į „Šiaurės Atėnus“.

- Ar išspausdino?

- Išspausdino, - liūdnai patvirtino Perkūnas, - bet pikti komentarai mene skaudžiai įžeidė. Užpykau. Mečiau rašyti eiles, nutariau padaryti karjerą, tapti pasiturinčiu ir įtakingu žmogumi. Ir kaip matai kažką pasiekiau...

- Tai kodėl nedirbi banke?

- Prisipažinsiu, vos nepražuvau... Tai tu išgelbėjai mane, - sutriko Dviragis.

- O aš maniau, kad priešingai, - nusijuokė mergina.

Perkūnas nutarė sodyboje pailsėti dar dvi dienas. Gyvenimo kreivė vėl tapo tiesi, pavojingas akrobato lynas pavirto saugiu laimės greitkeliu. Dabar galima pasidžiaugti meile ir gamta.

Greitai atėjo vakaras, bet miegoti nesinorėjo. Perkūnas ir Audra nutarė visą naktį kūrenti laužą. Į debesis kilo šlapi dūmai, degė pernykščiai obuoliai, žali pušų spygliai, rudi sudžiuvę kankorėžiai. Matinę erdvę užliejo kvapūs dūmai. Akmenys gėrė sutemų rūką. It žvaigždės nušvito akys, tyliai sprogo naktis - pilkas debesų auksas.

Prasminga naktį laukti tylos. Slėniu bėgo liekna, laukinė žolė, bangavo vėjas. Laisvė. Švelnus pievų sidabras. Mėnulis skleidė pilką šviesą. Ežere nardė žuvys. Svyravo lieptas. Akis graužė dūmai. Verta dažniau žiūrėti į debesis. Gili dangaus bedugnė, atvira visatos gelmė. Degė laužas. Lieknos pušys šukavo žilus debesis. Sunku pakilti nuo žemės ir skristi su dūmais.

Aušo rytas. Prie ežero snūduriavo sunkus smėlėtas krantas. Lengvas vėjelis laimino žuvėdras. Budo beribė gamta. Smėlyje užburtus miestus piešė varnos. Debesys jau buvo pilni ugnies, bet piliakalnio viršūnę vis dar gaubė stiklinis rūkas. Danguje neliko nė vienos žvaigždelės. Šviesa stebėjo šviesą. Perkūnas pajuto, kad miške dar neužgeso dievų ugnis. Liepsnojo aštrios belapės pušų šakos. Lauže degė žemi debesys, o danguje skrajojo laimingos įsimylėjėlių mintys. Žuvėdros gėrė tirštą rūką, meldai kėlė baltas debesų bures. Į debesis skrido kalvos.

- Danguje dūžta debesys, krenta apsunkęs lietus, - Dviragis prisiminė jaunystės eiles.

- Slėnyje miega stikliniai žaibai, - užbaigė eilėraštį Audra.

- Tu pameni mano eiles?

- Skaičiau tavo eiles „Šiaurės Atėnuose“, o šį posmelį išmokau atmintinai... netikiu, kad tu neparašei daugiau eilių.

- Rašiau apie meilę... – sutriko poetas, supratęs, kad dabar turės perskaityti savo eiles, - skiriu šias eiles tau:

                      Meilės sapnai

It laiko suglamžytos komikso iliustracijos.

Nedrįstu atversti paskutinį troškimų puslapį.

Bijau,

Kad jis gali būti tuščias,

Kad nerasiu šviesaus saulėtekio

Neišvysiu pastelinio peizažo,

Neregėsiu debesyse skęstančių kalnų

Sraunių upių,

Krioklių

Taku riedėjo saulė, pirmoji šviesos banga. Budo žalia minčių toluma. Debesys jau nematė žvaigždžių. Slėnyje neliko nakties aido. Ant Perkūno veido nukrito keli lietaus lašai. Virš debesų tvenkėsi ežeras, sunkesnis nei šalta naktis. Į dangų vis dar kilo ilga laužo liepsna. Iki paryčių įsimylėjėliai kūreno laužą, seno aukuro maldą. Vėjas žarstė švento laužo pelenus. Mėnuo suskaičiavo vandens lašus. Žolėje ištirpo migla. Užgeso aukuro žarijos, rasos lašeliuose pasislėpė tolimi pasauliai. Pabudusių akių šviesa – tai lengva dangaus akimirka. Giria palaimino Perkūną ir Audrą. Įsimylėjėliai sugrįžo namo, geltoname pakrantės smėlyje užkasę dangiškas ežero akis. Rugių lauku plaukė senos, supuvusios valtys. Lengvas lietus nuplovė nuo rankų žvaigždes, saujoje liko tik stebuklingos dulkės.    

Dviragis įžengė į banką nugalėtojo žingsniu ir greitai buvo vadovybės pastebėtas.

- Banko kolegija vieningai jus paskyrė viceprezidentu, sveikinu... Dabar aš jūsų pavaldinys, - nuolankiai naujieną pranešė buvęs bosas.

Perkūnas net nepajuto, kaip jį įtraukė galingas finansų verpetas. Posėdžiai, tolimos verslo kelionės, pobūviai, gražuolės. Prabangus ir tviskantis gyvenimas užklupo Dviragį nelauktai. Laikas strimgalviai lėkė pirmyn, neskaičiuodamas laimingų valandų. Perkūnas pamiršo Audrai net ir paskambinti. Sunku pasakyti kiek kartų apsisuko Katedros varpinės laikrodžio rodyklė, bet viceprezidentas pasijuto senas. Norėdamas išlaikyti sportinę išvaizdą, Dviragis kasdien į darbą ir namo eidavo pėsčias ir visada ta pačia gatve. Nereikia nieko keisti, tobulinti. Gyvenimas gražus ir to pakanka. Perkūnas nekreipė jokio dėmesio į griūvančius pastatus: tegul greičiau į nebūtį pasitraukia architektūrinės senienos. Istoriniai pastatai beverčiai. Restauracija – tai blefas, geriausiu atveju, pinigų plovimas. Viceprezidentą džiugino sparčiai kylantis stiklinis dangoraižis. Tegyvuoja progresas, metalas ir matinė ateitis. Visai nelauktai dangoraižio statyba sustojo. Pastatas susigūžė ir nustojo augti į dangų. Stebėdamas vegetuojantį milžiną Dviragis prarasdavo pusiausvirą.

- Prakeikta krizė... ir kada pagaliau baigsis recesija?

Perkūnui pradėjo nesisekti darbe. Pažemino pareigose. Į jo vietą paskyrė jauną specialistą baigusį mokslus Londone. Sumažėjo ir atlyginimas. Dviragiui įkyriai į galva lindo mintis, kad visų nelaimių priežastis tai nebaigtas statyti dangoraižis.

- Reikėjo užbaigti pastatą ir nebūčiau pažemintas pareigose! – keistai samprotavo Perkūnas.

Kartą eidamas į darbą jis mestelėjo liūdną žvilgsnį į mirštantį dangoraižį ir pastebėjo būrelį vaikų, lendančių per kiaurą statybų aikštelės tvorą. Vaikai buvo apsiginklavę kastuvėliais, kibirėliais ir dar kažkokiais statybininkų įrankiais.

- Ankstoka žaisti, o gal ir ne, dabar viskas keičiasi, - sumetė Dviragis.

Grįždamas iš darbo Perkūnas apstulbo. Dangoraižis buvo jau pastatytas, neliko net tvoros ir šiukšlių krūvų. Aplinka tviskėjo švara.

- Negali būti! Nesąmonė! – sušuko Dviragis.

Ūmai jis prisiminė iliuminatus ir kitas slaptas organizacijas, tariamai, o gal išties, kontroliuojančias pasaulį.

- Masonai, grafo Sen Žermeno anūkai, indigo vaikai, koks siaubas, - išsigando Perkūnas pakėlęs baisios paslapties šydą, - sąmokslo teorijos – tai tiesa, prasmukusi pro plieninį cenzūros tinklą. Šie vaikai - mutantai, genetinių eksperimentų aukos, o gal ateivių palikuonys. Kas bus, kai jie suaugs? Normaliems, t.y. nemodifikuotiems, ateivių nepatobulintiems žmonėms žemėje neliks vietos. Mano gyvybė kabo ant plauko. Daug žinau, todėl turiu mirti. Mieste, tai jau tikrai. Gal būt provincijos gūdumoje, senoje pirkioje, pragėręs analitinį protą, aš išvengsiu skvarbaus, spindulinio ateivių žvilgsnio ir galėsiu sulaukti žilos senatvės.

Tik dabar Perkūnas prisiminė Audrą, senelio sodybą, stebuklingą naktį. Nejaugi meilė amžinai prarasta? Ir kaip galėjo jis, it patiklus karpis, užkibti ant auksinio kabliuko? Neviltis užtemdė Dviragio protą. Iš ašarotų akių tekėjo tamsa. Saulėta diena virto juodžiausia naktimi. Kaip apmaudu! Iki laimės buvo likę tik keli žingsneliai. Tirštas laikas ginė sutemas. Perkūnas jau negalėjo būti savimi. Prie būties vartų jo laukė šviežias skeletas – be rūpesčių dangus klonuoja žmones. Dviragis pasiilgo gaivaus šaltinio vandens, panoro miške skinti mėlynes, miegoti aukštoje žolėje. Deja, viskas prarasta. Tik amžinas vėjas galėjo nupūsti gyvenimo klaidas, o šventa giria gėlių kvapais nuskaidrinti mintis.

                      Pažemintas pareigose, Perkūnas sugrįžo į savo seną, kuklų kabinetą. Pro langą žiūrėjo tas pats stiklas. Tolumoje bangavo nepasiekiamas miškas. Tik dabar Dviragis pastebėjo, kad rudi senamiesčio stogai panašūs į dykumą. Ant plataus, popieriais apkrauto stalo, snaudė riebios dulkės. Gaudė liftas, dundėjo lubos, ant palangės vyto gėlės. Tik šaltos sienos vorams kūrė plačius pelno sapnus. Kampe Perkūno laikė užtinkuota mirtis.

Telepatinė tamsa nepajėgė apakinti Dviragio. Pro parketo plyšius brovėsi tuščiai praleistos dienos, valandos, sekundės ir meldė atleidimo. Metas sugrįžti atgal. Bet kaip? Ir visai ne atsitiktinai, Dviragiui į rankas pateko blizgus prospektas „Juventus“. Pirmajame žurnalo puslapyje spindėjo savimi patenkinto jaunuolio veidas. Perkūnas pažino save. „Jei esi turčius – gali būti ir jaunas!“ - rėkė spalvingas užrašas. Perkūnas įniko skaityti.

„Juventus“ klubas garsėjo realia galimybe, bent jau trumpam, pamiršti senatvę ir sugrįžti į jaunystę. Ant aštraus gotikinio stogo Dviragio jau laukė Audra. Jau atviros prisiminimų durys ir uždususį kabinetą užplūdo gaivus jaunystės oras.

Atvykęs į klubą Dviragis užpildęs aibę popierių, gavo naują karišką uniformą, automatinį šautuvą ir kelias apkabas šovinių. Civiliai drabužiai liko metalinėje spintelėje.

                      - Tikiuosi, kostiumo neprireiks, - reikšmintai tarė leitenantas.

                      Uniformuotų senukų būrys išsirikiavo oro uoste. Netrukus veteranų gretas papildė jauni kariai.

                      - Atminkite, jūs ne stovyklautojų būrys, o kovinis dalinys. Visi jūs kariai. Amžius, išsilavinimas, politinės ar religinės pažiūros neturi jokios reikšmės. Po penkių minučių išskrendame tiesiai į mūšį. Kovos lauke visi turite vienodą šansą išgyventi. Senatvė ir jaunystė prarado prasmę. Dabar jūs visi pakilote aukščiau pragyventų metų, mėnesių, dienų. Žengte marš į lėktuvą!

Perkūnas net nenutuokė, kad jis išgelbės pasaulį, tiksliau save nuo pražūties. Leitenantas įsakė šturmuoti bevardę aukštumą, pažymėtą skaičiumi 177. Ant krūmais apaugusios kalvos slapstėsi teroristai. Švilpiant kulkoms ir sprogstant sviediniams, Dviragis pagaliau įkopė į kalną. Tuščia, nieko, nei vieno kareivio, jokių teroristų. Nutilo šūviai ir sprogimai. Perkūnas neramiai apsidairė. Kur dingo visi? Staiga už krūmo Dviragis pastebėjo iš šviežių, nedažytų lentų sukaltą ešafotą. Nė kiek neišsigandęs Perkūnas užlipo į viršų. Ant grindų stovėjo žalias žmogeliukas ir valgė karamelinius ledus.

- Tu ateivis? – apstulbo kareivis.

- Kalbėk, - paragino žmogutis ir į Perkūno rankas įbruko spiegiantį telefoną

Dviragis paspaudė mygtuką ir išgirdo Audros balsą.

- O Dieve, koks aš laimingas!

- Kelkis miegaliau, - paragino mergina.

Drauge su šviesiu, permatomu debesiu į kambarį plūstelėjo snaigės. Gal būt, todėl, kad pavasarį varnos žalios, o įsimylėjėlių gyslomis teka aukšta srovė.

Perkūnas pabudo namuose jaunas, nes regėjo netikrą praeitį. Anapus liepsnojo svetimas dangus. Dar ne vėlu gyventi ir būti laimingam.

 

POETAS

 

Arvilas Delčios kaime nusipirko seną, apleistą dvaro pastatą ir parką. Dvaras tapo užburta svajonių pilimi, kurioje kažkada gyveno vokietis baronas. Matyt, todėl naująjį dvarininką kaimiečiai pradėjo vadinti baronu. Arvilas greitai priprato prie šio vardo ir save noriai titulavo baronu. Jis pasijuto laisvas ir nepriklausomas. Nereikės mokėti nei už šildymą, nei už vandenį, nei už elektrą. Už nieką nereikės mokėti. Dvaras nebuvo įtrauktas į kultūros paveldo sąrašus, todėl negrėsė nei renovacija, nei restauracija.

Delčios gyventojai kantriai laukė kada gi pagaliau prasidės dvaro remontas, bus pastatyta nauja pieninė, sūrių gamykla. Visus nustebino, o vėliau papiktino Arvilo skurdas ir neveiklumas. Tad kodėl gi vargšas baronas nusipirko šį apleistą dvarą? Kodėl jis delsia, šlaistosi pamiškėmis ir beveik kasdien kaimo aludėje geria alų? Smalsumą nugalėjo kaimiečių flegmatiškumas. Jei naujasis dvaro savininkas neskuba, matyt turi svarbių priežasčių.

Didžiąją salę užliejo troški tyla. Šaltos sienos delsė išpažinti buvusių dvaro savininkų nuodėmes. Ant palangės kažkieno palikta didžiulė saga, plastmasinė akis skaitė nematomą kroniką, kurią parašė benamis vėjas. Rasojo dulkėti langai, palubėje siautėjo musės. Girgždėjo šaltas parketas, vaiduokliai dengė vaišių stalus. Svyravo į sienos nugarą įkaltas šešėlis. Sunku blaivėti, kai ant stalo daug stipraus alaus. Ant grindų nukrito tuščias butelis. Kai esi laisvas dažnai prarandi pusiausvirą. Norėdamas pakelti butelį, Arvilas pasilenkė ir nuvirto nuo kėdės. Baronas ketino ropoti link durų, bet, atsitrenkęs į stalo koją, suriko:

- Noriu valgyti!

Nuo stalo nukrito dar vienas butelis. Arvilas apsivertė ant nugaros ir pažvelgė į lubas. Jų nebuvo, nebuvo ir stogo. Visai nieko nebuvo. Tamsa. Griūvantys namai yra saugi proto dykuma, bespalvė vienatvė. Į barono galvą trenkė žaibas. Nukrito trečias butelis alaus - antroji stogo pusė, debesų lubos. Jei nori objektyviai, iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą, beviltiška tarp keturių sienų

ieškoti prasmės. Net ir prabangiuose rūmuose užkaltos visos dienos, o violetinė prieblanda tik patikslina lėkštą vienatvės reljefą.

Danguje siautė astrologinė audra, o ant žemės krito beverčiai, žvaigždėms nereikalingi tušti buteliai. Klimato anomalijos netrukdo įprastai gėrimo tėkmei. Jei nori nukristi tiesiai ant mėnulio - nereikia aukšto lango. Saugiai užrakinta naktis - galima gyventi ilgai ir beveik laimingai. Į dvarą nepastebimai skverbėsi kukli kaimo idilė. Ant rūmų stogo krašto gandras surentė prabangų lizdą. Čerpėmis lakstė veiklios skruzdėlės. Žolės metai. Šulinys buvo pilnas gėlo vandens, bet vienatvė atnešė tik sausrą ir troškulį.

- Noriu gerti, - sužviegė Arvilas.

Reikia šliaužti atgal prie durų. Pabėgti nuo gėrimo, nuo savęs.

- Neturiu talento, nesugebu rašyti eilių! - kriokė Arvilas.

Ant barono veido užšoko katinas ir giliai į nosį suleido aštrius nagus.

                      - Šalin niekše! Čia mano namai! – suriko Arvilas ir greitai atsistojo ant grindų.

Visa laimė neužgeso žvakė ir baronas įskilusiame veidrodyje kruopščiai ištyrė sužeistą veidą. Nieko baisaus, tik keli įbrėžimai. Adrenalinas stimuliavo Arvilą ir beveik išblaivė. Pakaks kvailioti. Nejau, nieko neliko valgyti. Deja, ant stalo stovėjo tik butelis alaus. Pilnas. Katinas net neketino sprukti, jis taip pat buvo alkanas. Baronas prisiminė, kad polietileniniame krepšelyje liko dvi silkės.

- Viena man, kita tau. Siūlau taikytis, vis vien teks gyventi kartu.

Katinas pritariančiai pakėlė uodegą ir prisiglaudė prie kojų. Sunki praradimų šviesa panaši į katino murkimą. Visada laimi draugystė, kad ir nublokšta į skurdo bedugnę. Reikia tik padėti kitiems ir vėl tapsi gyvas.

Šviesi siena, saulė, blizga parketas. Praeitim alsuoja salė. Tyli stalas, tuščia. Arvilas stebėjo blyškią lubų spalvą, žvilgsniu varstė tas pačias sienas. Visada galima sugrįžti prie lango ir pažvelgti į mišką. Aukštos eglės strigo debesyse. Pasvirusia pieva vingiavo dulkėtas žvyrkelis. Į šiaurę keliavo minčių šešėliai.

Į pelkių sutemas susmego seni kelmai, o gandrų kalenimą užliejo bruknių banga. Arvilas pasislėpė po paparčiu. Reikia pailsėti nuo raguotų dvaro tvorų, sudilusių plytų, suniokotų paveikslų, kolonų, apvalių gėlynų duobių. Baronas pasėmė saują smėlio. Akino byrantis stiklas. Vakaras išskleidė auksinius klevų sparnus nuo žemės ligi dangaus.

Langas buvo atviras ir Arvilas išgirdo muzikos garsus. Lauke skambėjo varis. Tolumoje repetavo Delčios dūdų orkestras. Kai skamba gyva muzika simboliškai tuštėja taurės, nes vyną geria miglotas liūdesys. Nuobodu kaime, liūdna sugriuvusiame dvare. Ką veikti, jei tyli mūzos? Baronas tarnavo poezijai, todėl neketino ūkininkauti.

Tuščias bloknoto lapas, atversta dar viena, išsekusi diena, dyla pieštukai, lūžta rankos padrožtos į stalo kraštą. Balto lapo prarają demonstruoja apvali šviesos banga, sklindanti nuo užgesusios žvakės. Jau diena, sienos dainuoja ištrupėjusio tinko posmais. Arvilui buvo neramu, nors dieną švietė saulė. Baronas neabejojo, kad tik širdies tamsa gali uždegti pakasynų žvakes.

Apakęs nuo miesto neono šviesų, Arvilas pabėgo į šį apleistą dvarą ieškoti įkvėpimo. Gal jo žygis buvo tik eilinė nesąmonių tąsa, nutilusio kūrybos aido gaudynės. Atverstame bloknoto lape slypėjo balti spąstai. Svetimos knygos gali būti užverstos bet kada, tačiau Arvilo bloknotas maištavo.

Senas dvaro stogas, sutelkęs visas jėgas uždengė lubas, o Arvilas senuose stalo stalčiuose ieškojo pieštukų, medinių įkvėpimo kompasų. Iš nevilties sulinko į sienas įkaltos vinys. Sunku kalbėtis su tuščiu paveikslu, seni dulkėti rėmai trukdė susikaupti. Neegzistuojantys peizažai, natiurmortai nepaliečia širdies. Reikia susikaupti, prisiminti pavogtus paveikslus, nes parketo duobėje palaidota šventa žemė, dramblio kaulo bokšto pamatai užkasti smėliu, o kiauras stogas prislėgtas debesų akmeniu, uždengtas žuvų kaulais.

Dvare slėpynių žaidė ilgi, dar neprijaukinti koridoriai. Griūvančios sienos augo, plėtėsi, keitė kontūrus, tarsi šoko. Ore skraidė dulkės, didžioji salė buvo pilna saulės. Tuščia. Ant grindų tykojo nematomi spąstai, aštri minčių pasala. Arvilas nutarė nerizikuoti ( išminuotojas apsirinka tik vieną kartą ), todėl be gailesčio smogė kirtikliu į parketo lenteles. Tarsi nepajutęs jokio pasipriešinimo, kirtiklis sulindo į medinę plokštumą. Arvilas truktelėjo rankeną ir lengvai ištraukė neaiškios formos parketo gabalą. Kas apačioje? Dangus? Žvaigždės? Grindyse riogsojo skylė, pro kurią jis galėjo pralysti. Reikia mesti monetą, patikrinti ar gilu. Kodėl monetą? Arvilas uždegė degtuką. Sublizgėjo dvi akys ir katinas šoko ant krūtinės, šį kartą švelniai, draugiškai, matyt, pažino šeimininką.

Sutraškėjo sienų tinkas ir Arvilas pamatė, kaip purvinos dėmės pradėjo suktis ratais. Nustebintas reginio baronas sustingo nedrįsdamas paleisti katino. Staiga kažkas jam smogė į nugarą: stiprokai ir gana skaudžiai. Baronas atsigręžę, bet nebuvo jokio užpuoliko. Salė buvo tuščia. Šokančios dėmės taip pat dingo. Ar verta buvo pirkti šį pastatą? Gal reikėjo mieste dar kartą išbandyti jėgas, nepasiduoti. Grėsmingai pasviro salės siena, sudrebėjo laiptai, parketas įlinko. Grindų duobėje kažkas slypėjo. Reikėjo patikrinti. Restauruoti dvaro jis neketino, neturėjo nei noro, nei pinigų, be to jis ir pats gerai nesuprato, kodėl nupirko šiuos griuvėsius.

Po langais augo didžiuliai klevai ir jų platūs lapai paslėpė debesis, dar laužui nesukapotą šakų ramybę. Nuo kiauro stogo krito sužeistas lietus. Arvilui pabodo stebėti purviną balą. Jis užsimetė ilgą apsaustą, užsimaukšlino plačią skrybėlę ir drąsiai išėjo į lauką. Lietus pažadino snaudžiantį polėkį ir baronas garsiai padeklamavo ilgai lauktas eiles.

- Esu šaltas rudens vėjas, sujaukęs geltonus lapus. Svajonės miražai ir kančios atidavė man ugninius sparnus. Kasdienybė minčių nebedrasko, veržli laiko tėkmė... Aš sklandau ties bedugne, arti būties krašto, nežinau gal pražuvau, o gal išgelbėtas esu... Aplink mane tiek daug laisvos erdvės: sukasi neatrasti miestai, praskrieja vandenynai, dykumos ir salos. Man neliūdna ir nevieniša visai. Aš skrendu, aš grįžtu į amžinybę, į pamirštus savo namus. 

Arvilas nutarė aplankyti seną ir visų pamirštą traukinių stotelę. Jį pasitiko šaltas ištrupėjęs peronas ir ilgas, aprūdijęs bėgių metalas. Už supuvusio medinio sandėlio bolavo sulūžusios durys, duobėtas asfaltas, purvina bala. Perone voliojosi stiklo šukės. Tuščia. Stotyje beveik neliko tranzitinių minčių, tik du visų pamiršti krovininiai vagonai. Apleista stotis žlugdė kelionių ilgesį ir šalta perono akimirka pavirto paralyžiuota aklaviete. Galbūt nuvažiavusiame traukinyje liko paslėpta prasmė, gal šalti keleiviniai vagonai mokė kažko labai svarbaus? Iš traukinių tvarkaraščio išbluko visi kelionių maršrutai. Jau parduotas paskutinis bilietas į paskutinį traukinį.

Perono viduryje riogsojo senas kioskas, o Arvilo burnoje džiuvo išgertas alus. Akyse atsivėrė juoda skylė, tarsi neliko dangaus. Prie medinių stoties durų alpo laukiniai balandžiai. Ant supuvusių pabėgių augo minkšti grybai, nuodingi musmirių tiltai, raudonos starto aikštelės. Balti mirties taškai kėlė rasotas bures skrydžiui į debesis. Į barono širdį sėlino uždraustas laikas. Sunku gyventi be narkozės. Kai nėra kur eiti, smegenys dirba kitur. Dabar jau galima išmesti pavargusį veidą. Arvilas laukė tamsaus, nemokamo finalo.

Staiga jis išgirdo tolimą garvežio švilpuką. Gal būt pasaulis tik garsų žaidimas, atsitiktinė melodija, sapno ritmas. Skardus švilpuko verpetas išlaisvino liūdnas mintis. Be mąstymo skleidėsi tikrovė. Ore tvyrojo džiaugsmas. Kvapiomis dulkėmis alsavo peronas.

- Nesąmonė, čia jau seniai nevažinėja traukiniai, - apstulbo baronas.

Tarsi paneigdamas Arvilo abejones, dar kartą skardžiai riktelėjo garvežio švilpukas. Į geležinkelio stotelę įriedėjo garvežys, prie kurio buvo prikabintas tik vienas keleivinis vagonas. Lokomotyvas sustojo. Atsivėrė vagono durys ir ant laiptelių pasirodė mergina. Baronas pribėgo arčiau ir galantiškai ištiesė ranką, padėdamas keleivei išlipti.

- Ačiū, - padėkojo mergina.

- Baronas Arvilas, jūsų nuolankus tarnas, - priblokštas netikėto reginio ir merginos grožio, kvailai ir manieringai prisistatė jaunuolis.

- Princesė Nijolė, jei tu baronas, tai ir aš turiu būti kilminga.

Arvilas paraudo, bet ne iš gėdos. Paslaptinga keleivė nusijuokė. Jos akys šelmiškai blizgėjo. Tik dabar baronas pastebėjo, kad Nijolė buvo vienintelė keleivė.

                      Atvykus Nijolei dvaras tarsi atgijo. Sušvelnėjo apleistos sienos, išblyško dėmėtos lubos, nežinia iš kur atsirado paveikslai. Vėjas kedeno užuolaidas. Melodingai girgždėjo atviros balkono durys. Ant grindų gulėjo laimingas katinas. Didžiojoje rūmų salėje išdidžiai stovėjo blizgantis fortepijonas. Nijolė švelniai pakėlė dangtį ir palietė klavišus.

Suskambo dieviškai skaidri muzika. Švelnių garsų migloje ištirpo Arvilo liūdesys, o slogios mintys virto lengvais pūkais. Atsivėrė užkalti debesų langai, nuo lubų krito spalvotas lietus. Barono jau nebesmaugė sienos.

Pagaliau Nijolė liovėsi skambinti.

- Šiandien vakare išvyksta mano traukinys.

- Pasilikite rūmuose, būkite mano princese, - maldavo baronas.

- Negaliu, man reikia grįžti, - liūdnai ištarė mergina.

- Nenoriu likti vienas, noriu būti su tavimi.

- Gali važiuoti kartu su manimi, - atsakė Nijolė, - bet atmink, daugiau čia niekada negrįši.

Arvilas susimąstė. Ar verta likti griūvančiuose rūmuose, be jokios ateities? Ne, geriau išvykti su mylima mergina. Už lango klevai tapo ypač ryškūs. Svaigi akimirka palietė pavargusią barono širdį. Neliko jokio atstumo iki laimės.

- Važiuoju su tavimi į pasaulio kraštą, - tvirtai apsisprendė Arvilas. Tegul rūmuose lieka tušti kambariai, išblukusios gyvenimo spalvos. Tegul senais laiptais rieda tuščia kaukolė, blunka minkštas užuolaidų aksomas, įkvėpimas neturi praeities, kūryba gimsta iš nieko. Man reikalingas tuščias dangus. Trokštu būti laisvas.

- Arvilai, sunku priprasti prie akimirkų kaleidoskopo, - atsakė Nijolė, - manau, verta kabintis į debesis ir pasiekti žvaigždes.

Nijolė ir Arvilas skubiai paliko rūmus. Ežero pakrantėje tvyrojo matinis rūkas. Žuvėdros ganė karves. Be griuvėsių dužo sulinkę medžiai. Prabėgo gyvenimas. Į ežerą brido ištroškusi žolė, virš bangų plaukė medžiai. Į krantą lipo šlapi akmenys.

Jaunuoliai greitai pasiekė geležinkelio stotį. Prie mūrinės tvoros puvo į rietuves sukrautos lentos, agresyviai kyšo senos vinys. Surūdijo vaikystė, liko tik smaugianti viela. Baronas pasiilgo senų draugų, naujų stebuklų. Skylančia siena bėgo saulės zuikučiai. Į nežinomybę nutyso lūžęs žvilgsnis. Pūškavo garvežys, nekantriai laukdamas keleivių. Arvilo jau negąsdino šiurpus bėgių artumas. Jau pasiekta proto bedugnė, iškasti visi siekiai, baigiasi neįvykęs laikas. Ties sapno riba barono laukė debesų tiltas, šalta snaigių kelionė, migla. Arvilas ryžtingai įlipo į vagoną. Dabar jau galima keliauti, pradėti viską iš pradžių.

 

TAPYTOJAS

 

Spustelėjo šaltukas. Pamėlo mėnulis, beviltiškai ieškodamas savo atspindžio upėje. Ledas pagrobė šviesuolio veidą. Į tamsą skriejo stiklinė dangoraižio siena - slidi neono pašvaistė, svajonių praraja. Bet greitaeigiai liftai vis dar kėlė žmones aukštyn. Tik iki stogo. Nė pėdos aukščiau.

Rausvoje čerpių dykumoje vėjas pustė sniegą. Į šiaurę keliavo kranų griaučiai. Nejausdami granitinio svorio, į dangų kilo švieži pastatų griuvėsiai. Į begalybę nusidriekė nesuskaičiuojami stogai. Virš miesto neliko laisvo dangaus.

Apleistoje palėpėje, ant senos odinės sofos drybsojo tapytojas Dovainis. Jau pasiektas kūrybos dugnas. Nėra skrydžio aukštyn. Bespalvė prieblanda. Skeldėjo marškinių sagos, akmenėjo teptukai, stingo dažai. Verkė sausos drobės. Ant tuščių sienų kabojo tušti rėmai.

Pakaks drybsoti. Prie darbo. Dovainis nuslinko į virtuvę. Girgždėjo raukšlėti batai, svyravo ištrupėjusios parketo lentelės. Tuščios taurės tiesė rankas į dangų. Verkė nusekę viskio buteliai. Bevertė stiklo ekspozicija. Troškulys. Alkis.

Tapytojas atsargiai atlenkė peilį. Pakaks riekelės duonos ir gurkšnio vandens. Bet puskepalis buvo sudžiuvęs. Reikėjo kirvio. Dovainis atsargiai padėjo duoną ant stalo ir išėjo į parduotuvę. Prekybos salėje tapytojas prisiminė, kad neturi pinigų. Reikia grįžti atgal į studiją, į išsvajotą ramybę ir griaužti sausą duoną.

- Dovi! – už nugaros suskambo pažįstamas balsas.

- Vaiva! – nudžiugo tapytojas.

Galvoje šniokštė linksmos mintys, bet širdį gėlė skurdas. Dovainis nutarė sprukti. Nedera girtis bankrotu.

- Dovi, kur skubi? - sulaikė mergina.

- Į studiją... Reikia užbaigti paveikslą. Skubus užsakymas, - skiedė tapytojas.

- Važiuojam į gamtą, - nelauktai pasiūlė Vaiva.

- Dar negavau honoraro...

- Dėmesio! Menininkui reikia įkvėpimo! – sušuko Vaivos draugai.

- Gal užsukime pas mane į studiją?

- Iš pradžių piknikas, o paskui - studija. Ar tinka? - pasiūlė Vaiva.

- Tinka, - atsiduso Dovainis, - gal nupirksite paveikslą.

Kai sustojo džipas, jaunuoliai nubėgo į užšalusią ežero akvatoriją. Metalu skambėjo sidabrinis mėnulio diskas. Padangių gongas žadino jausmus. Ežero pakrantę dengė baltas sniego asfaltas. Šaltas vėjas plukdė miško ošimą, o įkaušusi naktis gėrė iškylautojų šypsenas ir juoką. Dovainis stovėjo prie džipo ir tiesiai iš butelio gurkšnojo viskį.

Gera. Sniegas slėpė kelmus ir samanotus akmenis, o siauras šviesos takas – kelią į nepasiekiamas žvaigždes. Tapytojas dar stipriau suspaudė kvadratinį viskio butelį. Klusniai trakštelėjo teptukų išvarginti pirštai. Tik dabar Dovainis pasijuto kūrybingas, nenugalimas... Per pusę, beveik simetriškai, skilo šalčio surakintas ežeras. Danguje išdygo šviesi pripažinimo pilis. Virš bokšto plazdėjo talento vėliava. Ant Dovainio galvos nukrito išsvajota kūrybos tamsa. Tapytojas sustaugė vilko balsu. Džipo prožektoriai ryškiai apšvietė ežero ložę. Kriokė radijo stotis. Ant juodo, klasikinio asfalto bugi vugi šoko gulbės ir krokodilai.

*

Į studiją įžengė tamsa. Nekviesta viešnia ieškojo savo šešėlio. Bet juodoji gervė neturi atspindžio. Bekraštė tamsa nemato savo kontūrų. Ji - akla. Iš nevilties sprogo bejėgė tamsa. Studiją užliejo skaidri miglos banga. Tapytojas Dovainis laukė įkvėpimo.

Migla, lyg uogas, nuraškė liūdnas tapytojo mintis. Kūrybai neliko ribų. Dulkėtose drobėse spindėjo dažų nepaliesti tikslai. Prie molberto atsargiai sėlino pastelinės spalvos. Dovainis greitai nupiešė vingiuotus abejonių kampus ir beveik taisyklingą apskritimą. Atgijo bejėgė ranka. Paletės trasoje lenktyniavo teptukai. Artėjo tolimi peizažai.

Tiršti potėpiai saugiai paslėpė žvaigždes. Dar anksti žiūrėti į dangų! Augo trobos, valtys, burės. Sviro sunkūs meldai, bangavo marios. Šviesu. Tiršta migla plukdė šaltą saulę. Dovainis pastebėjo tiltą ir švyturį. Nepaklys nei laivai, nei žuvėdros.

Studijoje dega žvakė, o lange - alkanas mėnuo. Sunku susikaupti. Dovainis pašiurpęs riktelėjo, paveikslo drobėje pamatęs savo veidą.

- Greitai sudžiūs dažai. Mažai laiko liko tapyti... Esu jau nupieštas! Dulkėtoje drobėje mano veidą nutapė nežinomas, priešistorinis dailininkas...

Nugalėjęs baimę tapytojas dar kartą pažvelgė į drobę... Slėnyje snaudė šventi akmenys. Į erdvų kamuolį susirangė žaltys. Palšvas rūkas apgaubė sidabrinį mišką. Atsivėrė baltos debesų durys. Dabar galima nebaudžiamai pažvelgti į šviesą.

*

Priemiesčio turgelyje, atsirėmęs į plytų sieną, stovėjo tapytojas Dovainis. Improvizuotoje dailės galerijoje, ant plastmasinės alaus dėžės, visuomenei buvo pristatytas tik vienas paveikslas. Drobė rėžė akį ir provokavo diskusijas. Smalsuoliai noriai aptarinėjo meno kūrinį, bet kiekvienas matė vis kitokį vaizdą.

Užmarštin nugrimzdo meno enciklopedijose užfiksuota kūrybos laisvė. Taikomoji dailė šiepė aštrius dantis, bet net ir kičas prarado paklausą. Dovainis stovėjo turgelyje ir laukė jei ne stebuklo, tai bent keisto pirkėjo, kuris nupirktų jo drobę. Pagaliau tapytojas pastebėjo Vaivą ir ją lydintį kavalierių. Tegul eina šalin! Dovainiui buvo gėda. Dailės magistras – o nusirito iki žemiausio turgaus duoneliautojo lygio. Bet buvusi klasiokė grėsmingai artėjo. Bėgti jau buvo vėlu. Tapytojas laukė Linčo teismo ir žeminančios egzekucijos.

- Sveikas, Dovi! Ir ką tu čia veiki?

- Parduodu paveikslą, - paraudęs iš gėdos, pasiūlė tapytojas.

Vaiva papurtė galvą. Kam reikia kvailo paveikslo? Pakabinti svetainėje ir juokinti žmones? Bet jos kavalieriaus reakcija buvo kitokia.

- Vincas, - prisistatė jaunuolis, - mes beveik draugai... Ar pameni pikniką ant užšalusio ežero?

- Pamenu... – paniuro Dovainis, - buvo šalta ir smagu...

- Tu išmaukei beveik visą viskio butelį, - šaipėsi Vaiva, - ar prisimeni, kaip tave parvežėme į studiją.

- Nepamenu... Pabudęs nupiešiau šį paveikslą, - teisinosi tapytojas.

- Vaiva, pažvelk – štai mūsų ežeras, automobilis, - stebėjosi Vincas.

- O ant asfalto šoka gulbė ir krokodilas... Nesąmonė! – pasipiktino Vaiva.

- Nesu dailės mėgėjas, bet šis darbas mane traukia... Noriu jį pakabinti svetainėje, - nepasidavė Vincas.

- Padovanok paveikslą, - nusijuokė Vaiva.

- Negaliu... turiu finansinių sunkumų...

- Dovana – už dovaną, - pasiūlė kompromisą Vincas, - statau butelį viskio.

- Ir užkandą, - spardėsi alkanas Dovainis.

- Tinka! – kvatojo Vaiva ir Vincas.

Valio! Darbas parduotas! Nereikęs grįžti į studiją su beviltiška drobe. Galima atšvęsti pergalę.

Dovainis išgėrė arbatos, paragavo pyrago ir pažvelgė pro palėpės langą. Miestą pagrobė migla. Varpu skambėjo stiklinis rūkas. Aštrūs, ilgi stogai galando dantis. Audrą šaukė bemiegė naktis. Ledo lietus statė dangoraižius. Į dangų kilo balti langai. Nėra posūkio į laimę. Tiesi rėmo linija slėpė nupieštus pasaulius.

Iš medžioklės grįžo uždusęs mėnuo. Danguje nebeliko tikslų – tik pilki debesys. Beviltiškai rūdijo gatvių žibintai, garavo karti arbata.

Prieš aušrą nurimo nakties šlamesiai ir iš sutemų išnyro pušys. Pagaliau Dovainį apėmė miegas. Galima atgimti sapne. Atviras kelias namo. Keliauja smėlis, dyla mėnulio batai, linksta pavargus žolė. Užgeso naktis, nusigręžė žvaigždės. Virš miesto praskrido sunkus, metalinis lėktuvas.

 

VEDLYS

 

Vedlys prieš kelionę iš gilaus šulinio ištraukė aprūdijusį kibirą, pasėmė pilną stiklinę vandens ir išpylė jį tiesiai ant žolės. Nerimas sruveno šlapiais pirštais. Vedlys tyliai sušnabždėjo maldą, o gal užkeikimą ir nuvijęs šalin įkyrius uodus, pakėlė rankas į dangų. Diena pakeitė kryptį. Keliautojams pasirodė, kad virš vedlio rankų prasiskyrė debesys. Piliakalnis pakėlė žalias bures. Metas keliauti į nežinomybę.

                      Keliautojai brido pieva. Kaip ir buvo liepta visi avėjo tvirtus žygio batus ir, nepaisant alinančio karščio, vilkėjo kariškas lauko uniformas. Vedlys paaiškino, kad aukštapelkės žolė nuodinga, ji ne tik skaudžiai gelia, bet ir sukelia haliucinacijas, o po to mirtinas konvulsijas. Pagaliau ekspedicija pasiekė seną metalinę, spygliuotą tvorą. Vis dar kabojo senas, grėsmingai pasviręs įspėjimas – draudžiama zona. Vedlys spyrė į vartelius ir šie girgždėdami atsivėrė.

                      - Sustokite! Dar galite grįžti namo sveiki, - įspėjo vedlys, - kai įžengsite į zoną, kelio atgal nebus.

                      Ekspedicijos dalyviai tylėjo, bet niekas nepasitraukė. Vedlys sunkiai atsiduso ir iš kuprinės ištraukė didžiulę gertuvę.

                      - Tai stebuklingų žolių trauktinė. Reikia išgerti ją visą. Lėtai, po mažą gurkšnelį.

                      Gertuvė apkeliavo tris ratus ( prieš laikrodžio rodyklę ) ir tapo tuščia.

                      Keliautojai įžengė į tamsią girią. Mirtinas lietus lesė ekspedicijos dalyvių akis, migloje skandino veidus. Pagaliau išvarginti keliautojai pasiekė didžiulę miško aikštelę.

                      - Sustokite ratu! Pakelkite rankas! Mosuokite sparnais. Kilkite!

                      Ekspedicijos dalyviai pavirto didžiuliais juodvarniais ir lėtai pakilo į dangų.

                      - Skriskite! Būkite laisvi! - palaimino vedlys.

*

Švelniai geso šviesi vėjo šalis. Vedlys stovėjo ant aukšto akmens ir stebėjo kaip dangumi plaukia lengvi debesys. Artėjo vakaras. Aukšta eglė sviedė juodą šešėlį tiesiai į veidą. Vedlys, pajutęs aštrų smūgį, sukalbėjo užkeikimą:

- Nešimpa, saulutės užgaląsti žili spygliai. Gelia laisva žolė, mėnulis, angis!

Spėriai leidosi saulė, skaudžiai kaip lanką įtempdama vakaro horizontą. Vedlio žvilgsnis it strėlė šovė į dangų. Trapi akimirka artėjo prie tikslo. Jau degė šventi miško šešėliai, liepsnojo į paslaptį iškeliavę veidai. Siauru laiko tiltu iš anapus skubėjo nakties akių šaltis, mėnulio žvilgsnis, žaltvykslių liepsna. Jau greitai turėjo sugrįžti ekspedicijos dalyviai.

Budo platūs laukų sapnai. Nepakeliamas laukimo svoris užklojo gintarinę pievą. Besimerkiančios pienių akys palydėjo saulę. Pagaliau tolumoje pasirodė paukščių pulkas. Šeši juodvarniai nusileido miško aikštelėje ir vėl atvirto žmonėmis.

- O kur septinta žygio dalyvė? – ne juokais išsigando vedlys.

- Nežinome, visi skridome kartu, - pašiurpo ekspedicijos dalyviai.

- Dar saulė nenusileido! Dar galima išgelbėti merginą! – sušuko vedlys ir pavirto didžiuliu vanagu, - niekur neikite, laukite manęs, aš greitai grįšiu.

Suplasnojęs sparnais, vedlys pakilo į dangų. Nutilo miškas, apkurto svirpliai. Vanago akis greitesnė nei naktis. Vedlys virš debesų pamatė ugnies upę, virš kurios sklendė vieniša juodvarnė. Dar šviesu, dar laumių puotai nepadengti stalai. Dar galima sugrįžti namo. Vedlys priskrido prie pat merginos.

- Pabusk, nemiegok! – suriko vanagas.

- Kas mane šaukia? Kuo tu vardu?

- Aš esu Palemonas. Šis vardas slaptas. Niekam jo nesakyk! Jei po metų sugrįši, namo sugrįšiu ir aš. Pažadėk man, kitaip aš negalėsiu tavęs išgelbėti.

- Pažadu! Mano vardas Auksė, būtinai sugrįšiu pas tave!

Mergina nutūpė ant plačios vanago nugaros. Ir pačiu laiku. Mėnuo jau slėpė šviesius debesis. Smilko lengvos šviesos sekundės. Krito paskutinis saulės lietus. Jaunuoliai drąsiai kirto debesis. Miško aikštelę užtvindė aštrus varno riksmas, gyvas lietaus vanduo. Ekspedicijos dalyviai apkabino sugrįžusią merginą. Tik vedlys, deja, neatvirto žmogumi.

                      - Metus man teks gyventi vanagu! – paaiškino vedlys, - skubėkite namo ir nesirūpinkite manimi. Ar nenusivylėte? Ar buvote patenkinti kelione?

                      - Sužavėti! – choru atsiliepė ekspedicijos dalyviai.

                      - Po metų sugrįšiu, - dar kartą pažadėjo Auksė, - ir ne viena...

                      - Lauksiu, - tarė vanagas ir mostelėjęs galingais sparnais pakilo į tamsų nakties dangų,

                      Jau beveik sutemo, rūke ištirpo ežeras ir tolima sala. Nakties laukė šviesūs žaibai.

*

Naktis - tai švari žemė, tolimas, paralelinis pasaulis. Skrydžio paslaptis didesnė už apvalų žemės gaublį. Mėnulis paslėpė sparnų ramybę. Dabar jau galima drąsiai nerti į debesis ir jau neverta pasukti atgal. Aštrus vanago riksmas nutildė slėnio gausmą. Tolimi, šviesūs žaibai nušvietė beribę skrydžio padangę.

Vanago naktis tikra, ilgesnė nei tūkstantis metų. Staiga blykstelėjo žaibas, trenkė Perkūnas, nušvito balta debesų dykuma. Vanagas neišvydo nė vienos išmintos pėdos. Niekieno žemė. Laisvė čia pat, visai arti, lengvai pasiekiama sparnais.

Negalima pavergti, užkariauti nakties. Reikia sutarti su tamsos valdove, kitaip pražūsi, išnyksi kaip užgesusio laužo dūmas. Vedlys iš savo totemo pasiskolino kūną, todėl privalėjo jį branginti, pažaboti visus vanagiškus norus, nugalėti vienatvę ir atskirtį, atsiduoti skrydžiui, aukštam dvasios pilotažui.

Naktis blyškia akvarele tapė matinius miškus, ežerus, upes, pilis. Vanagas regėjo kaip skaudžiai skyla griūvančių pilių sienos, gaudžia vieniši mūrai, girgžda mediniai žvaigždžių laiptai. Naktis pakvietė vanagą į pilį. Tamsa užmerkė seno židinio akį ir užgesino karštas žarijas. Kaip aukso luitai sublizgėjo nuodėguliai. Tuščią menę užplūdo šaltis. Sudundėjo jau seniai nutilę sargybos žingsniai. Blykstelėjo voratinklių šarvai.

Pilyje tapo šviesu. Kiauroje menės sienoje negeso stiklinė pieva, upė ir slėnis. Sidabru spindėjo pakrantės smėlis. Lėtą suktinį šoko lengvos pušys ir aštrūs kadagiai. Plėšrų vanagą pavergė švelnus lelijos žiedas, tyras ežero vanduo. Galima drąsiai svečiuotis. Kiauroje menėje vanagui nebuvo jokių kliūčių. Pilka pašvaiste nušvito matinė slėnio erdvė. Debesys buvo pilni mėnulio ugnies. Skaudžiai akino žvaigždės, apako vanago protas. Nėra slaptų mąstymo raktų, užrakinti žvaigždžių uostai, erdvūs visatos namai. Naktį galima tik svajoti. Paukščių takas tik blyški galimybių juosta, keista, žmogui nepaskirta lemtis.

Vanagas išgirdo kaip staugia kario kalavijas, kaip ežere banguoja paskendęs vėjas. Laisvė – tai švelnus nakties sidabras, trapus šviesos tiltas. Žvaigždėmis liepsnojo vanago mintys. Nereikia jokių žinių, nors jau buvo atversta rūko knyga – baltas sutemų tiltas. Vanagas buvo atsargus, nes žinojo, kad naktis tiria jai artimus žmones, o danguje brėžia žvaigždžių kreives, aukštas poetų svajones.

Į nakties širdį nugrimzdo juodas, belapis ruduo, o šalta žemė prarijo vanago mintis. Vanagui pabodo šalta pilis. Pakaks svečiuotis. Dabar jau reikia skristi, nes lauko žolė tapo aukštesnė už nukirstą medį. 

Vanagas pakilo į dangų. Virš bokšto švietė liūdnas apskritimas, geltonas mėnuo, mirties taškas, tuščias burtažodis, dvejonių pabaiga. Tolo sunkūs pilies mūrai. Tylus vienatvės šauksmas kvietė namo, kur jo laukė Auksė. Žemai, apačioje vis dar šnarėjo akmeniniai dirvonai, o upė galando buką mėnulį ir vogė nakties sapnus.

Vanago akis aštresnė už nakties kelionę. Vedlys jau pabudo naujame sapne ir išvydo kaip tyliai miršta seni medžiai, kaip laužuose dega sukapotos mintys. Į nežinią vingiavo juodas plentas, o danguje netilpo vanago sparnai.

Į tolimus miestus skubėjo miškai ir akmenys, bet vanago kelyje buvo tik vėjas. Aušo. Dužo stikliniai nakties rėmai, o senas mėnulio drobes uždegė aušra. Užgeso pilka nakties akvarelė, besvorė tamsa pavirto spalva.

Vanago jėgos silpo, jis leidosi vis žemiau. Aštrios šakos kirto į sparnus, prie žemės lenkė nuodingi grybai. Reikia skubėti namo. Ištirpo dar viena balta debesų naktis. Dabar jau galima atvirsti žmogumi.

*

Po fantastiško skrydžio, visi ekspedicijos dalyviai pajuto įgavę magiškų galių. Keliautojai nedrįso naktį nakvoti miške. Vėjas paslaugiai nupūtė debesis ir pilnatis nušvietė žolėje pramintą taką. Mėnulis pavirto saule. Stebėtinai greitai keliautojai pasiekė vedlio vienkiemį. Auksė nutarė likti vedlio troboje ir laukti sugrįžtančio vanago.

Žygio dalyviai užkūrė atsisveikinimo laužą ir iškilmingai prisiekė laikyti paslaptį. Pamiršta aukuro malda barstė švento laužo pelenus. Į mišką žiūrėjo jaunos akys. Ateitis vis giliau grimzdo į tamsą. Žmonės pamiršo, kad svajonės - tai tobula tiesa. Racionalus protas užrakino dangų. Tik išvargusiose širdyse vis dar tekėjo gaivūs minčių šaltiniai. 

Keliautojai suprato, kad verta džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Likimo vartai visada atviri ir niekas niekada neužvėrė kelių į šviesą. Neverta atsigręžti atgal - kiekvienas žingsnis teisingas. Pažadėję Auksei visokeriopą pagalbą, ekspedicijos dalyviai iškeliavo savai keliais. Dabar jie tapo šeima, nes juos visus sujungė telepatinis ryšis.

Naktis išgėrė šaltą orą. Prie sraunios upės ūgtelėjo šakoti beržai, pakalnėje giedojo žemos pušys. Ant žemės nukrito išsekęs vanagas ir tuoj pat atvirto žmogumi. Prie gulinčio vedlio pribėgo sunerimusi Auksė.

- Sveikas sugrįžęs!

- Tarp debesų vėjas esu! – sunkiai atsiduso vedlys, - Aukse, čia pasilikti pavojinga... Reikia grįžti į miestą. Žmonės pas mane veržiasi trokšdami turtų, garbės... Niekas nenori šnekėtis su medžiais ir medituoti aukštoje žolėje. Į šiukšlyną išmetami visi mano patarimai...

- Jei mes iškeliausime, po valandos ateis šaltas ruduo ir į vandenį nukris visi medžių lapai. Niekada negrįš pavasaris... Mieste gyvena siauros gatvės ir kreivi šaligatviai. Akli kiemai nemato šviesos. Už storų sienų įkalintas dangus ir debesys, - prieštaravo Auksė.

- Tu teisi, čia lengvas dangus, čia laimės spalva nušvis mūsų vienatvė, mes kartu į šalį nustumsime juodus debesis.

Rasotais pievų takais bėgo kamanių laikas. Rudens krepšyje džiuvo pievų žolė. Kartus riešutų skonis, juoda duona, atriekta diena. Saulės laikrodis rodė švarų laiką, danguje skendo akys. Vedlio sapnas tikresnis nei rytas. Ramu. Iš senų tvoros lentų sukaltas saugus vedlio veidas. Tirštame nežinios rūke vedliui ir Auksei buvo palikta daug laisvos vietos.

Šalta laužo ugnis. Liepsnoja šlapias lietus. Sausos malkos slepia iškritusias šakų akis. It gongas skamba mėnuo. Dūžiu alsuoja vaiskus dangus, pučia lengvas vėjas.

Auksė ir vedlys gyveno oro pilyje, beribėje erdvėje, tolimoje beveik nepasiekiamoje sferoje. Jonažolių arbatoje tirpo saulėlydžio ugnis ir vakaro dvelksmas. Juodas nakties rašalas, balta kūrybos žemė. Iki pat debesų kilo ežero rūkas. Eilės neturi pabaigos.

Šviesos taku mėnulis lipa į debesis, į ežerą brenda miškas, danguje tirpsta aštrūs pušų spygliai. Tobuli siekiai virsta bedugne tikrove, atvira visatos gelme.

Lieknos pušys šukavo žilus debesis, vėjas kėlė vyno taures, ant lango stiklo džiuvo pušų sakai. Nedaug liko gamtos. Nereikia bėgti iš miško. Sekli dangaus upė patvino smėliu, už pirkelės kamino žėrėjo mėnulio skeveldra. Auksės ir vedlio akyse skraidė laukiniai paukščiai.

 

PROFESORIUS

 

Pradedantis rašytojas Gailutis sunkiai surado profesoriaus Cezario namus. Garbus literatūros tyrinėtojas gyveno suodiname priemiestyje, visai šalia judraus geležinkelio. Įžengęs pro paradines medinio dviaukščio duris, Gailutis įkrito į duobę ir skaudžiai susižeidė koją. Visa laimė, nelūžo kaulai ir sumušta blauzda nekraujavo. Bet šis džiugus faktas debiutanto nė kiek nepaguodė. Iškilus rašytojas it driežas raitėsi ant žemės ir rėkė tol, kol virš duobės pasirodė profesoriaus veidas.

- Nutilk, basly! – sudraudė Cezaris, - palauk, tuoj atnešiu kopėčias.

Laukti teko ilgai. Nurimo skausmas. Gailutis atidžiai apžiūrėjo sumuštą koją. Valio! Bus tik mėlynė. Atsisėdęs ant plytgalio rašytojas atsivertė rankraštį. Šedevras! Didelė sėkmė susižeisti profesoriaus namuose. Patrono citadelėje galima prarasti sąmonę ir atrasti talentą. Gailutis buvo beveik tikras, kad Cezaris jo pagailės ir perskaitys romaną iki galo. Ir kas tada nutiks? Baisu net pasvajoti - autorinė knyga, honoraras, premija, vertimas į švedų kalbą, kelionė į Gotlando salą... Valio! Kažkas smogė rašytojui į galvą.

- Pabusk poete! Gaudyk kopėčias! – piktai nusijuokė profesorius.

Išlipęs iš duobės Gailutis susirietė iš skausmo, gavęs kietą smūgį į saulės rezginį.

- Ar aš priimtas...

- Reikia dar vieno smūgio, - švelniai patikslino Cezaris.

- Aš pasiruošęs! – rašytojas sukando dantis, pasiryžęs bet kokiai aukai.

Antras kirtis išvertė iš kojų. Rašytojas voliojosi ant purvinų grindų.

- Sveikinu! Dabar esi mano mokinys, - kūrybinio rašymo specialistas draugiškai ištiesė ranką, - kelkis, genijau!

Gailutis nusvirduliavo į kabinetą ir nedrįsdamas atsisėsti į didžiulį fotelį, parimo prie sienos.

- Sėsk, rašytojau, tavo vieta prie Olimpo dievų stalo. Manau, laikas tinkamai atšvęsti tavo iniciaciją.

Į kabinetą įėjo jauna mergina, nešdama didžiulį padėklą. Vaišės nustebino Gailutį. Litras matinės samanės, raugintų agurkų dubuo, kraitė svogūnų ir didžiulis juodos duonos kepalas. Profesorius manieringai ant stalo padėjo tik vieną stiklinę.

- Reginute, įpilk svečiui nektaro!

Mergina šelmiškai mirktelėjo ir pripylė pilną stiklinę samanės.

- Iki dugno! – paragino Cezaris.

Rašytojas nedvejodamas suvertė miglotą skystį į gerokai pradžiūvusią gerklę. It burlaivio stiebas sugirgždėjo Gailučio skeletas. Nutirpo dešinė ranka, kuria jis pieštuku parašė savo romaną.

- Uostyk duoną! – profesorius atkišo didžiulę, šviežiai atriektą riekę, - dabar užkąsk agurku ir svogūnu.

Staiga kabinete tapo šviesu. Gailutis suplojo delnais. Jis sveikas ir laimingas.

- Džiaukis laime. Kūryba – tai amžina šventė. Jaunimui reikia šokti, - Cezaris nelauktai įjungė „Jupiterį“, didžiulį, antikvarinį, juostinį magnetofoną, - devynioliktas greitis! Jėga! Romantika, svajonė... Specialiai jums groja mano mėgstama grupė „The Byrds“.

Rašytojas nedvejodamas pakluso retrogradiniam ritmui ir apkabinęs Reginą pajudėjo parketu . Deja, Gailutis niekaip nepajėgė perprasti hipiško šokio judesių ir šlubuodamas lipo ant merginos batų

- Skauda kojytę? – užjautė Regina, - tau reikia prigulti, pailsėti po sunkios darbo dienos!

Nespėjęs nei paprieštarauti, nei pritarti šiam logiškam pasiūlymui, rašytojas švelniai merginos pastūmėtas nulaviravo į miegamąjį. Bet ir minkštoje lovoje meilės šokis dar ilgai nesibaigė. Pagaliau, pavargęs ir išsekęs Gailutis palaimingai užmigo. Šalia snaudė jo mūza Regina. Nereikia pamiršti, kad laimė užklumpa rašytoją netikėtai ir visada pribloškia nelaukta pripažinimo kančia. Gailutį pažadino juodaodė mažylė.

- Sveikas tėveli!

- Kur Regina? – paklaiko rašytojas.

Atsidarė durys. Išdygo profesorius.

- Sveikas gerasis seneli! – dainavo mergaitė.

- Sveiki gyvi! – kostelėjo rašytojas, - malonėkite paaiškinti kodėl mano „dukrelė“ juoda?

- Pažvelk į save, Kazanova! – nusišaipė Cezaris.

Tik dabar Gailutis pastebėjo, kad jis juodaodis. Na ir kas? Šis siurprizas jo beveik nesutrikdė. Kas kita „dukrelė“. Iš kur ji atsirado? Pagaliau pasirodė ir „mamytė“.

- Regina, kas čia vyksta? – suvaitojo „tėvelis“.

- Ar tu vis dar nori tapti tikru rašytoju? – netikėtai paklausė profesorius.

- Atleiskite, dabar nenoriu šnekėti apie kūrybą!

- Tai apie ką mes diskutuosime? – pyktelėjo Cezaris.

- Noriu žinoti, kiek metų aš gyvenu su Regina?

- Tu jau septyni metai kai esi vedęs, turi mane ir dukrą! – pravirko „žmona“.

- Ar tu nori tapti rašytoju? – dar kartą paklausė profesorius.

- Velniop literatūrą! - nusikeikė pradedantis beletristas.

Nereikėjo nei sprukti, nei slėptis po antklode. Dekoracijos pasikeitė akimirksniu. Gailutis stovėjo prie literatūros tyrinėtojo Cezario durų, abejodamas ar verta spausti skambučio mygtuką. Matyt, neverta - jis jaunas, nevedęs... Visas gyvenimas dar prieš akis. Kūryba kaip mat prarado prasmę. Sakoma, kad tikri poetai sudegina savo poemas. Tai kas gi beliko vargšui prozininkui? Išmesti romano rankraštį į šiukšlių dėžę. Visiems bus tik lengviau.

*                   

Pustuštėje universiteto auditorijoje vyko kūrybinio rašymo paskaita. Profesorius Cezaris demonstratyviai atgręžęs studentams nugarą, lėtai siurbčiojo kvapią kavutę. Būsimi rašytojai kantriai laukė kada gi literatūros specialistas teiksis pradėti paskaitą. Pagaliau, taikliai į šiukšlių dėžę nusviedęs vienkartinį puodelį, Cezaris neskubėdamas atsigręžė. Profesorius šnekėjo lėtai, atsargiai rinkdamas tinkamus žodžius: 

- Aš rašytojų nežudau, aš juos ryju gyvus! Beletristai dingsta be jokių pėdsakų! Štai ir visa mano paskaitos esmė, vargu ar galėčiau dar ką nors pridurti...

                      - Jūs graužiate mūsų rankraščius? – nusistebėjo liesas akiniuotis.

                      - Henrikai, turėjai puikią galimybę patylėti...

                      - Ar jūs tikrai perskaitėte mano romaną? - abejojo blondinė.

                      - Užsičiaupk varna!

                      - Aš ne varna, aš esu Rožė!

                      Cezaris pradėjo plūstis it girtas batsiuvys:

                      - Padugnės, alkoholikai, narkomanai, genetiniai mutantai...

                      - Gražinkite mano rankraštį, - ne juokais įsiuto Henrikas.

                      - Ir mano, - užsiplieskė Rožė.

                      Sekli, bet itin kūrybinga auditorija ošė kaip jūra.

                      - Negausite nė vienos raidės! Galas jums visiems! – kriokė literatūros specialistas.

Profesorius auditoriją pradėjo bombarduoti kreidos gabaliukais. Rašytojai ataką atrėmė knygomis ir sąsiuviniais. Henrikas sviedė sunkų metalinį parkerį. Auksinė plunksna pataikė Cezariui tiesiai į akį. Iš skausmo profesorius pasiuto ir pradėjo staugti kaip vilkas. Incidentas neliko nepastebėtas. Pro duris įvirto ugniagesiai, policija ir greitosios pagalbos medikai. Kažkas pro langą įmetė Molotovo kokteilį. Pasigirdo šūviai.

- Gelbėkite! Čia ne rašytojai, čia užkietėję teroristai! – rėkė literatūros tyrinėtojas.

Visus areštavo ir greitai paleido, tik Henrikui, buvo iškelta baudžiamoji byla.

Sėdėdamas kalėjime studentas parašė pagaulų antiteroristinį romaną, kurį noriai išleido stambiausia šalies leidykla. Visos knygos buvo žaibiškai išpirktos. Kai baigėsi įkalinimo laikas, Henriką prie kalėjimo vartų pasitiko profesorius. Kairė Cezario akis buvo aprišta juodu raiščiu. Kolegos draugiškai apsikabino.

- Profesoriau, jūs tikrai ne veltui valgote duoną, - nudžiugo Henrikas.

Cezaris užsimojo kumščiu, plaukuotoje pirato letenoje blizgėjo kastetas.

- Profesoriau, nurimkite! Antrą knygą rašysiu tik po trijų metų, - laiku atsitokėjo rašytojas.

- Tada ir susitiksime, - liūdnai nuleido ranką Cezaris.

*

Ne tik beletristų kuluaruose sklando legendos apie pražūtingą balto popieriaus lapo poveikį. Paskendę bereikalingų daiktų, abstrakčių doktrinų, kvailų paskalų ir politinių išdaigų gausybėje, kūrėjai pamiršta paslaptingą Tuštumą iš kurios ateina įkvėpimas.

- Ar tave gąsdina baltas popieriaus lapas? – paklausė Cezaris.

Studento ir, be abejo, būsimo garsaus rašytojo Kaliksto ranka sudrebėjo. Iškrito arbatos puodelis. Ant baltos staltiesės pražūtingai augo, plėtėsi, atominį grybą imituojanti, ruda dėmė. Studentas šlapiais delnais užspaudė ausis. Tuoj sprogs galva ir ant parketo pabirs kaukolės skeveldros.

Profesorius pakėlė apvirtusį arbatos puodelį ir kraupią tuštumą užpildė viskiu. Vienu mauku išgėręs ugninio vandens dozę, Kalikstas atsilošė. Stojo ilga, radioaktyvi tyla. Cezaris vėl įsipylė viskio ir studentas tuoj pat ją išmaukė svaigų puodelį. Nepadėjo. Kalikstas užsivertė visą butelį. Profesorius ištraukė stiklinę talpą iš studento rankų.

-Ar pasiutai?

- Baltas popieriaus lapas žudo mano talentą...

- Ne, tai viskis griauna beletristo karjerą, paverčia jį alkoholiku ir menkysta. Baltoji karštligė paralyžiuoja rankas, išjungia mąstymą ir kuo ilgiau rašytojas spokso į baltą popieriaus lapą, tuo daugiau jis geria. Stiprėja neviltis ir nerimas... Kūrėjas jau nebeįstengia atplėšti akių nuo baltos siaubo pašvaistės... Artėja beprotybė ir niekas jau negali išgelbėti vargšo rašytojo.

- Nejaugi nėra būdo įveikti baltąją pabaisą? – nusistebėjo Kalikstas

- Deja, nėra... – konstatavo profesorius.

Žiauriai džiuvo gerklė.

- Štai arbata! Kartais padeda, - pasiūlė Cezaris.

Ant stalo išdygo didžiulis stiklinis arbatinukas, kuriame linksmai, it vikrūs tritonai, nardė didžiuliai arbatžolių lapai.

- Gerk, tai rūšinė kinų arbata, - ragino profesorius.

Studentas įsipylė pilną puodelį ir pradėjo godžiai gerti. Bet Kalikstas nepajuto jokio skonio. Ir nors arbata tekėjo veržlia srove, gerklė buvo sausa it Sacharos dykuma. Kalikstas sviedė puodelį ant stalo. Indas buvo tuščias. Dingo ir Cezaris.

- Profesoriau, kur jūs dingote? Kur pasislėpėte? – šaukė studentas.

- Aš čia, - pasigirdo nuožmus balsas.

- Jūs ne kūrybinio rašymo specialistas! Jūs – baltoji pabaisa! – rėkė Kalikstas.

- Lauk iš auditorijos! – sušuko nematomas profesorius.

Mikliai, šokinėdamas per metalinius šiukšlių konteinerius, nežinoma kryptimi skuodė studentas. Vakare policijos patrulis troleibusų stotelėje surado sušalusį būsimo rašytojo kūną.

 

JIE

                     

Ši naktis buvo žymiai skaidresnė, aiškesnė, beveik atvira šviesai. Atrodė, kad saulė nenusileido, bet vis dar kabojo prie horizonto krašto. Miškas pamėlo, o debesys tapo žali. Svyravo greitkelio asfaltas, o visų pamirštas žvyrkelis šienavo pievas, danguje ieškodamas pamestos krypties.

Šią keistą naktį atokus ir visų pamirštas miestelis nemiegojo. Žmonės net nebuvo atsigulę. Visus apėmė keistas žvalumas. Gyventojai kažko laukė. Pagaliau paryčiais į turgaus aikštę įvažiavo didžiulis, dviaukštis autobusas. Atsidarė durys ir išlipo daug vienodai apsirengusių žmonių. Lydimas beveik visų miestelio gyventojų, atvykėlius pasitiko meras.

                      - Mes atvykome iš toli... - taisyklinga lietuvių kalba paaiškino svečias.

                      - Iš Londono? – smalsavo meras.

                      - Iš toliau, - nusijuokė atvykėlis.

                      - Ir ką jūs veiksite mūsų varganame miestelyje?

                      - Statysime dangoraižius, gamyklas, - paaiškino svečias.

                      - Puiku, - lengviau atsiduso meras, - pagaliau ir į Lietuvą atėjo permainos. Atleiskite, kaip jus vadinti?

                      - Aš esu Jonas Jonaitis, pirmininkas, bet vadinkite mane Pirmuoju, - prisistatė atvykėlis.

                      - Meras, Gediminas Minvydas, jūsų paslaugoms, - mandagiai atsakė miestelio šeimininkas, pajutęs, kad kalba su svarbiu ir įtakingu asmeniu.

                      - Puiku! Gedai, man reikės jūsų pagalbos.

                      Vyrai sukirto rankomis, ir ne veltui, ši diena tapo lemiama ne tik miestelio, bet ir visos šalies istorijoje. Rajono laikraštis smulkiai aprašė netikėtą, bet ilgai lauktą išeivių ( o gal būt ateivių!? ) atvykimą. Miestelyje užvirė darbai, it grybai po lietaus, dygo stikliniai dangoraižiai. Atvykėliai pastatė saulės energija varomų automobilių gamyklą. Miestelio gyventojai buvo sparčiai apmokyti ir netrukus tapo aukščiausios klasės specialistais. Darbuotojai uždirbdavo dvidešimt kartų daugiau, nei vargani tautiečiai gyvenantys už miestelio ribų. Į miestelį plūstelėjo Lietuvos jaunimas. Prasidėjo unikali, demografų neištirta, vidinės emigracijos banga.

Per vieną mėnesį dangoraižiai buvo pastatyti, o gamykla dirbo visu pajėgumu. Augo įmonės pelnas ir darbuotojų optimizmas. Pagaliau atsitokėjo, pabudo sostinės biurokratai, reikalaudami uždaryti gamyklą ir nugriauti dangoraižius. Kaip nesipiktinti, jei valdininkams niekas nedavė kyšių. Bet biurokratai atsitrenkė į sieną. Miestelio meras Ūkio ministrui iškilmingai įteikė Europos Sąjungos direktyvą ir net nepanoro su juo kalbėtis. Valdininkai pasiuto. Neradę Briuselyje „teisybės“, jie paskendo pasitarimų, komisijų ir posėdžių liūne.

Kai ateiviai išvyko ( beje, tuo pačiu autobusu), įmonė buvo žaibiškai privatizuota ir parduota užsienio firmai. Gamyba sustojo, nes visą įmonės įrangą išsivežė užsieniečiai, o dangoraižiai buvo nugriauti. Miestelis nurimo, užgeso. Laikas vėl tekėjo įprasta vaga ir nesimatė jokių prošvaisčių.

*

Elektrinės kaminas išmetė dūmų inkarą į dangų. Prie monolitinių namų krantinės prisišvartavo iš miesto atplaukusi gatvė. Griaudėjo. Žole brido aksominė tamsa. Ant stogo blaškėsi akli žaibolaidžiai. Debesų apkasuose pasislėpę žaibai šaudė miestą lietaus patrankomis.

Gedimino nejaudino artėjanti audra, tik slėgė neteisingai nugyventas gyvenimas. Praeitis verkė klaidomis. Nejaugi nebuvo nė vieno teisingo, pagirtino poelgio? Alsavo ozonu persunktas oras. Į sieną žiūrėjo sausos, nepažeidžiamos dulkės ir laukė dvasios remonto. Kambaryje dar buvo šviesu, bet aukšta žvakė jau buvo sklidina tirpios nakties. Vašku atskiestas parafinas pasiruošė pačiam juodžiausiam fiasko.

                      Neišvengiamai artėjo pagrobimo valanda. Gediminas nė kiek neabejojo, kad į jo liūdną kambarį įžengs humoro jausmo nepraradę ateiviai ir pakvies keliauti į tolimas galaktikas. Naivu būtų teigti, kad sienas sudrebino anapusinis šaltukas, bet balkono durys atsidarė ir tikrai ne nuo vėjo. Į svetainę įžengė žalias žmogeliukas.

                      - Metas keliauti, - paragino ateivis.

                      - Kodėl taip skubate, nepaliekate laiko apsispręsti? – nė kiek nesutriko Gediminas.

                      - Neturiu laiko žaisti, man reikia laikytis protokolo... Verčiau susitarkime gražiuoju, nemėgstu prievartos ir smurto.

                      - Aš keliausiu su jumis į bet kurią galaktiką, bet malonėkite man ką nors paaiškinti...

                      - Gerai jau gerai, - atlėgo ateivis, - supraskite, aš dirbu beveik nelegaliai, nes esu kilęs iš trečiarūšės galaktikos. Manęs darbdaviai negerbia ir jei aš susimausiu, galas mano karjerai.

                      - Koks jūsų vardas?

                      - R1111, - kiek padvejojęs prisistatė ateivis.

                      - Koks gražus vardas, turbūt neapsiriksiu - esate aristokratas.

                      - Mano kilmė labai aukšta, - sušilo R1111, - bet pirmarūšėje galaktikoje ji bevertė.

                      - Ar ši išvaizda yra tikra? Gal būt tai tik kaukė, skafandras?

                      - Gali neabejoti, tu matai ne muliažą, bet tikroji mano išvaizda yra įslaptinta.

                      - Nejaugi jūs nenorite išvysti savo tikrojo veido?

                      - Daug klausinėji, - susinervino ateivis.

                      Gediminas nutilo ir klusniai įlipo į lėkštę, kabančią visai šalia balkono. Erdvėlaivio kabina nustebino mistiką. Jokios tvarkos ir komforto. Prietaisų skydeliai buvo purvini, apdaužyti. Ant grindų mėtėsi dėžės, statinės, kažkokie kanistrai. Užsidegė ekranas. Monitoriuje išdygo griežtas mėlynas veidas.

                      - Raportuokite.

                      - Užduotis įvykdyta!

                      - Šaunuolis, gausi honorarą.

                      - Ar bus specialūs nurodymai?

                      - Nebus.

                      Ekranas užgeso. R1111 lengviau atsiduso:

                      - Tu net neįsivaizduoji, kaip tau pasisekė.

                      - Nebūsiu laboratorijos žiurkė?

                      - Tik jau negalvok, kad mes tokie primityvai. Mūsų tikslai ir metodai kiti, - nusijuokė ateivis.

                      - Džiugu girdėti, - visai nesidžiaugė Gediminas.

                      - Dabar teks atlikti būtiną procedūrą.

                      Nespėjo mistikas išsižioti, kai R1111 apšvitino jį kažkokius spinduliu.

                      - Pažvelkite į veidrodį, - linksmai paragino ateivis.

                      Gediminas abejingai pažvelgė į savo žalią veidą, patikrino ragus. Sveiki. Jokių pasikeitimų.

                      - Žiūrėk, grožėkis, bet nepamiršk, kad tikroji tavo išvaizda įslaptinta, - triumfavo R1111.

                      - Ir ką aš turiu daryti? – nustebo Gediminas.

                      - Skrisime į Aukštojo Kelio vienuolyną, kuriame praleisi ilgus metus, ieškodamas savo tikrosios prigimties. Gali prireikti ir ne vieno tavo gyvenimo.

 

KRIVIS

 

Mieste nepastebimai sensta žmonės. Nėra kur dėtis, beprasmiška ežeruose ieškoti neatrastų salų. Neliko smėlėtų laukų ir tamsių girių - tik spalvotos parkų dėmės, miestelių kontūrai ir kelių voratinkliai. Topografiniuose žemėlapiuose viešpatauja sutartiniai ženklai, bejausmės kaligrafinės legendos.

Visa laimė - žmonėms vis dar nepavyko suaugti. Nepaisant racionalaus progreso diktato, visi išliko vaikais, niekas dar nepaliko svajonių pasaulio. Po atšiauriomis kaukėmis slepiasi padaužų veidai.

Kai sugrįžta Rasos, iš kelio traukiasi negandų debesys, sidabro pašvaiste nušvinta dangus. Nereikia jokio teleskopo. Prie žemės priartėja didžiulės žvaigždės. Drąsios mintis aplenkia paukščių taką. Šventą naktį svajotojai skrenda į tolimus pasaulius.

Artėja šviesios susikaupimo valandos, kai užkariaujama laužo erdvė ir patiriama tai ko nėra. Svajotojai kūrena laužus ir laukia kada iš sutemų išnirs jaunamartė saulė, o ežeru, lydimas žvaigždžių, atplauks jaunikaitis mėnulis.

Apgaulinga nakties ramybė, nesuvokiama gyvenimo tėkmė. Miške liepsnoja laužai, traška sakuotos pušies šakos, mirksi rausvos žarijos - tūkstančiai laumių liepsnelių. Dega minčių laužai ir vieniši likimai.

Tarsi didžiulis veidrodis blizga ežeras. Vidurnakty dar kartą iškris skaidri rasa. Miško takeliais atbėgs tūkstantis geltonų saulių, o slėnyje pražys tik vienas paparčio žiedas.

Rasų naktis trumpesnė nei gyvenimas, tamsesnė nei šviesa. Žvaigždės išvys dangų ir pamatys, kad ten šviesu ir tuščia. Svajotojus apžavės juoda dangaus scena, nors aktorius vėjas neištars nė vieno žodžio. Tik prabils žmonių širdys ir nebeliks blogų minčių.

Švyti tamsa, pažinusi saldų žvaigždžių skonį. Mokslo dar ne atrasta pražūtis. Naktis ieško ir neranda mirties. Ant pūkinių debesų pagalvių nukrito mėnulis. Galima netrikdomai stebėti tylą. Pasaulis - tik regimybė, miražas, nakties vaiduoklis, pasakų milžinas, sapnų pabaisa.

Į begalybę nusidriekia valandos. Neperprantamas likimas. Laužo liepsna piešia pamirštus veidus. Spalva keičia spalvą - taip atrandama šviesa. Šventa naktis pakelia svajotojus tiesiai į dangų.

Skyla šakotas laikas, sukrautas prie malkų krūvos. Aplink laužą šoka protėvių šešėliai. Žarijas saugiai apkloja mėnulio šviesa - galima bristi ugnies taku.

Už horizonto - tylos pasaulis ir išsvajota ramybė. Šniokščia balti debesys, skamba sidabrinis mėnulio diskas. Padangių gongas žadina žvaigždes. Sidabro taurėje blizga midus.

Ten kur laisva ir tuščia pasitraukė burtų naktis. Aukštoje žolėje ilsisi varnos, o per įdubusius veidus žingsniuoja padangių sapnai. Gyvenimas – tai Dievo sviestas akmuo, laisvas, svaigus skrydis į šviesą.

*

Brutenis dienas praleisdavo miške. Jo jau nedomino nei knygos, nei tapyba, nei muzika. Interesų neliko, viduje atsivėrė tuštuma. Nulūžo visos pažiūrų ir įsitikinimų sijos, širdyje neliko jokios atramos, bet kortų namelis nesugriuvo. Brutenis nedegradavo, nenuvirto ant purvinos žemės ir buvo sklidinas energijos. Reikėjo iš naujo atrasti save, dar kartą patvirtinti buvimo žemėje prasmę. Ir ne tik. Reikėjo atviro dangaus, beribės naujo suvokimo erdvės. Ne naiviam paukščio skrydžiui, ne tuščiai poeto svajonei ir net ne maldai.

Virš siūbuojančių pušų stabtelėjo mėnuo, trumpam prigeso dangus. Apsupo ežerą tyla. Ant kranto skendo kiauros valtys. Švaistūnas vėjas apvertė miglos taurę, akmeny sustingo vilko pėda, rūkas godžiai išgėrė laukinių gėlių spalvas.

Į dumblą įbridęs lieptas stebėjo kaip ant plačių vandens lelijų lapų šoka varlės. Ežere skendo nuo medžių nukritę lapai. Į debesis plaukė blyški šviesa. Tolo bevertė praeitis. Brutenis pastebėjo vandenyje nuskendusį akmens stalą. Į puotą skubėjo čiuožikai.

Miške seni takai žaidė slėpynių. Bejėgiškai džiuvo senos pušys it gyvatės rangėsi jauni beržai. Kaulėta kelmų ramybe apsitvėrė sudžiuvusių gėlių miškai. Kažkur skubėjo driežai ir skruzdėlės.

Danguje yra pastogė, o akyje - apvalus akmuo. Čia pat, pašonėje slėpėsi gilios paslaptys, bet Brutenis buvo aklas. Jis tik pastebėjo, kad sausos samanų salos melsva žolės spalva nudažė pušų spyglius, o pakrantėje balti drugeliai žaidė akmenukais.

Danguje ilsėjosi debesys ir likusios dienos. Nereikia nieko išmokti, neverta skubėti gyventi. Lauko akmens viduje yra smėlio laikrodis. Beviltiška skaičiuoti valandas. It ledinis šiaurės varpas skamba stiklinis oras: švarus laikas neturi nei praeities, nei ateities. Amžinu ratu sukasi senos pušies šešėlis.

Lauko akmenys saugojo senus rašmenis, o blizgantys driežai skaitė runas. Šalia dolmeno Bruteniui buvo sunku kvėpuoti - svaigino čiobreliai ir pušys. Juokėsi aukšta žolė. Bangavo aikštelė. Į smaragdinę gelmę nėrė drugiai. Apskritimais šoko akmenys. Į medžius lipo minkšti vijokliai. Nereikia bijoti šviesos. Bevardis akmuo - ne kapas, bet didžiulis smilčių orkestras. Griežė svirpliai. Repetavo debesys ir miškas.

Baigėsi girios apeiga. Miško pakraštyje Brutenio laukė kietas plentas. Į stotelę skubėjo minkštas autobusas. Metas grįžti namo. Bet kur yra tikrieji namai? Brutenis abejojo ar verta grįžti į miestą. Namai – tai miškas.

Girioje čiulba paukščiai, todėl nėra tuščių kalbų – tik aiški išminties gravitacija, džiaugsmo trauka. Beribėje erdvėje nėra dulkių. Šypsosi saulė, dangumi plaukia debesų kalnai.

- Manęs mieste nėra ir niekados nebuvo. Tarp mūrų liko svetimas veidas ir surūdijęs žvilgsnio dugnas, - tarė Brutenis.

Sustojo autobusas, atsidarė durys ir į vidų įlipo kitas žmogus – tiksli Brutenio kopija, muliažas, kas tik nori, bet tik ne jis. Brutenis draugiškai pamojo ranka.

- Važiuok, džiaukis progresu, o aš liksiu čia, - lengviau atsiduso jaunuolis.

Plati skruzdėlių šalis. Kregždės, stogastulpiai, pušys, medžių lapai, miško šešėliai ir ežero veidrodis dabar priklausė tik Bruteniui. Jį palaimino pavargę grioviai, akmenų upės ir grybais apaugę kelmai. Atsiskyrėlis tapo kriviu.

Brutenio jau negąsdino mirtis ir kapinės. Debesyse negalima užkasti šviesos. Amžina dangaus erdvė. Į mėlyną tolį žvelgė žalios miško akys. Džiaugsmo lietuje džiuvo šlapi nevilties vaizdai. Nuo senos pušies lašėjo gintarinis vaškas, tirpo bereikšmė praeitis. Debesų kalnuose žaidė amžina vaikystė. Beribėje šviesoje tyvuliavo svajonių ežeras.

Miškas, gyvas lietus ir tolimos žvaigždės pašaukė Brutenį. It adatos sparnai spindėjo ledinis krivio takas. Prie asfaltuoto kelio sustingo medžiai ir niekur nenorėjo eiti. Neverta keliauti. Niekur nerasi savo namų. Čia geltona pienių pieva, aksominės varnos ir bekraštė pilnatis.

Liepsnojo migla ir laužo dūmai. Už horizonto ribos nėra ribų. Švelnūs vinkšnos lapai atvėrė vėjui dangų. Mėnulyje Brutenio laukė šilti namai.

*

Liūdna, kai tyli dangus. Apgaulinga peizažo ramybė slepia piliakalnių plieną, nematomus pilies vartus, šviesią praeities projekciją. Aušra skaičiuoja imlias nakties akimirkas. Neverta liūdėti, nes po karžygių mirties praėjo tik viena sekundė. Kai valdys Vėtra, sugrįš švarus laikas ir balta žaibų žemė.

Upėje paskendo tik pusė nakties, bangavo pilnatis - gili skenduolio akis. Svyravo aukšti ir nepasiekiami debesų tiltai. Į kitą krantą brido pavargusi Brutenio valtis. Už žalsvo miško keliautojo laukė varinė žaros pilis, stiklinė žaibų pieva.

                      Brendo pilkas debesų vynas, augo vėjo pripūsti kalnai. Vėtra – buvo vienintelė Brutenio meilė, aistra ir siekis; be galo sunku tapti jos draugu. Danguje jau gaudžia žalvario varpas - pagarba lietui ir Vaivos rykštės šviesai.

Pirmieji lietaus lašai atrakino akmenyse paslėptas runas, dar kartą primindami pamirštas legendas, o apuokas atmerkė debesų akį ir aštriu riksmu pakvietė Vėtrą.

Atplaukė debesys sklidini skaidraus lietaus. Džiūgavo vėjas - artėja audra. Danguje paklydę žaibai ieškojo naujų kelių. Liepsnojo sausas oras, lūžo smėlio bangos.

Akmenys jau žarstė rytmečio šviesą. Suskambo padangė. Lengva pakilti į debesis ir skristi kartu su paukščiais. Vėtra atėjo ne viena, ji pasikvietė žaibus. Brutenis pasiruošė ugnies krikštui, iniciacijai, palaiminimui. Į krūtinę smogė žaibas ir sudegino širdies purvą.. Brutenis nepajuto nei skausmo, nei galios, jis netapo nei ekstrasensu, nei pranašu. Tik tapo Vėtros draugu.

Kūnu tekėjo aukšta srovė. Liepsnojo akmenų upė. Vėtra atrišo pavergtas akis. Brutenis kartojo slaptą Vėtros vardą. Ant piliakalnio aikštelės krito oro duobės. Skambėjo debesų plienas. Slidi pieva iš molio lipdė midaus ąsočius. Vėtra pakvietė Brutenį į bočių puotą.

*

Brutenis laukė žiemos. Jis jautė, kad nuo šiltų, bemiegių vasaros naktų jį saugos sniegas. Brutenis jau paruošė Vėtrai ryšulėlį sausų vinkšnos šakų ir butelį tyro šaltinio vandens. Jau krenta auksiniai klevo lapai – metas nešti dovanas dangaus valdovei.

It baukšti gervė pro šalį praskrido vėjavaikė vasara. Artėjo šaltis – rūstus ir teisingas draugas. Pavydi vasara užtrenkė dangaus vartus, kad Brutenis neišskristų kartu su gandrais.

Ankstų rytą Brutenį supurtė šaltukas, drėgnas sienų drebulys. Metas pradėti šventą žiemos apeigą. Apeiga valdo žmogų. Brutenis nė kiek neabejojo, kad slėnyje prie seno akmens jo lauks Vėtra. Apeigai reikia besąlygiško tikėjimo. Jei Vėtra nepajus kvietimo – auka bus nepriimta ir jos meilė užges.

Kiekviena meilės akimirka turi gimtadienį, užburtą sielos veiksmą, ryšį su dangumi. Žmogui reikia laimės, o Vėtrai užtenka ryšulėlio sausų malkų, stiklinės vandens.

Tyrai apeigai reikia tylos. Nereikia nei burtažodžių, nei užkalbėjimų, nei maldų. Dailūs žodžiai it piktžolės vešliai auga šventyklų patvoriuose. Storų knygų tamsa užrakina širdies duris. Į sumeluotą dangų skuba vorai ir žiurkės.

Kai tik Brutenis įžengė į miško aikštelė jis pamatė Vėtrą. Deivė stovėjo prie aukšto akmens. Brutenis sustojo, nes laukė slapto ženklo, kvietimo. Staiga atskrido baltos snaigės. Skaidrus stiklinis smėlis uždengė žolę. Džiugus žiemos artumas. Aštrūs pušų spygliai maldavo lietaus.

Aukštų šventyklų šešėliai slepia dangų. Tikėjimo simbolis – gamta. Dvasios atrama - tai beribis horizontas, tvirta upė ir tolimas miško žvilgsnis. Ar verta laukti stebuklo? Ar turi žmogaus balsu prabilti dangus?

Debesyse rėkė varnos – nestovėkite ant sniego, skriskite pas mus! Mėnulis atšipusiu dalgiu šienavo debesis, o Saulė sijojo baltą smėlį ir neieškojo auksinių žodžių. Tik sniegas išlaisvina žmones. Brutenis nusilenkė akmeniui ir ant aukuro atsargiai padėjo dovanas.

Rūsti padangė šnekėjo žaibais. Nesulaikoma, beribė meilės jėga. Debesyse pražydo gėlės. Mėnulis atvėrė saugiai paslėptą dangų, erdvę, kurios nevaldo žemė. Ant sniego nukrito pavargęs veidas, sudužo kaukė. Brutenis pavirto juodu, nematomu Mėnuliu. Į dangų pakilo šviesa ir rūkas. Sapne ištirpo mirties šešėliai.

 

VALKATOS

 

Sokratas Bedantis buvo ypatingas valkata. Jis negėrė alkoholio (nei surogato, nei tikro), nevartojo narkotikų, bet rūkė pigias, kontrabandines cigaretes. O kaip kitaip? Valkata negali būti pavyzdžiu jaunimui. Sokratas nemėgo nei savo vardo, nei pavardės, o ypač - sumauto gyvenimo. Metalinių konteinerių pasaulyje jis buvo vadinamas Sokra. Vardas - žiauriai kietas ir neabejotinai baisus. Sokrą visada lydėdavo didžiulis vilkšunis Reksas. Valkatos ir narkomanai Sokros vengė. Prisibijojo ne tik dėl šuns, Sokra garsėjo kaip šamanas, ekstrasensas. Jis permatė žmones kiaurai, be to buvo išsilavinęs ir apsiskaitęs. Laisvai kalbėjo ne tik rusiškai, bet ir angliškai.

Sokra vertėsi keistu bizniu – sąvartynuose ir šiukšlių konteineriuose jis ieškojo vertingų daiktų. Rastus daiktus pelningai parduodavo. Dažnai Sokrą aplankydavo įtakingi žmonės. Niekas nežinojo apie ką jie šneka. Valkatos neabejojo, kad Sokra neutralizuoja užkeikimus, pranašauja ateitį, gydo nepagydomas ligas. Spėliones patvirtino keistas narkomanės Živilės pasveikimas. Sokra, smukusią merginą ištraukė iš Giltinės nagų. Živilė dabar gėrė tik pigų vyną. Po nedaug, bet kasdien - kaip vaistą. Buvusi narkomanė prisirišo prie savo gelbėtojo. Sokra, Živilė ir Reksas - neperskiriama, paslaptinga, neįveikiama trijulė.

Liūdna ne todėl, kad lyja, kad pilkas dangus, kad šalta, kad gurgia tuščias skrandis. Liūdna, nes gyvenimas apkarto ir prarado skonį. Vis sunkiau realizuoti save, tapti pasiturinčiu, ar bent jau gauti darbą už minimalų atlyginimą.

Išsipusčiusiomis gatvėmis slankiojo nuskurę valkatos - laimės ištroškę šešėliai. Jokių prošvaisčių! Miesto miražai pilni sintetinio vandens. Ir niekas nenumalšins valkatų troškulio. Nelaimėlius slėgė sunki, betoninė kančia. Pigus alus it dykumos smėlis negali paslėpti sunkių minčių. Gyvenimas tampa panašus į šešėlių šokį. Skersgatvio aklavietėje - asfalto bedugnė, kilpa ar nuodai.

Reikia geležinės valios, kad galėtum prastumti dar vieną pilką dieną. Aušta tamsus rytas. Purviną veidą užlieja lengva alaus puta. Tik vienas gurkšnis ir akys jau kitos. Būtina narkozė, kai gelia kaulus ir širdį.

Sokra atkimšo butelį pigaus alaus.

- Živile, šiandien neturiu vyno...

Živilė nugėrė pusę butelio ir grąžino Sokrai.

- Ar iki pietų užteks? – susirūpino globėjas.

- Užteks, būk ramus... Aš tavęs norėčiau paprašyti, - sutriko Živilė.

- Ko tik nori, tik ne kvaišalų, - nukirto Sokra.

- Sutikau vaikystės draugą – poetą Daujotą.

- Ir ko pageidauja, aukštai pakylėtas, lyrikas?

- Daujotui reikia tavo pagalbos...

- Turbūt, pasakei, kad aš esu Sokratas, išminčius, ekstrasensas, hileris... – pyktelėjo Sokra.

- Nereikėjo net aiškinti. Jis žino kas tu.

Šaltu žaibu blykstelėjo Sokros akys.

- Tegul sau ateina ir būtinai atsineša alaus.

Kaip ir buvo sutarta, ankstų rytą į tolimą, apleistą parko pavėsinę Daujotas atnešė picą, plastikinį flakoną alaus ir butelį vyno. Pamatęs Sokratą Bedantį, poetas nusivylė. Nejaugi čia legendinis literatūros tyrinėtojas, filosofas, profesorius? Negali būti!

- Gali... ir dar kaip! – valkata nuskenavo Daujoto mintis.

- Profesoriau, Jūs skaitote žmonių mintis? – apstulbo poetas.

- Ne tavo reikalas! Jokių titulų ir mokslo laipsnių! Aš – Sokra! Štai ir viskas! Sakyk, ko nori, ko atėjai? – piktai atrėžė buvęs profesorius.

Nurijęs nuoskaudos kartėlį, Daujotas atsargiai prisipažino:

- Atleiskite, kad suabejojau Jūsų kvalifikacija...

- Jau atleista, dovanota, pamiršta, - švelniai patikino Sokra, - vaišinkitės jaunuoli, neskubėkite, netrukdykite mintims... jos pačios ateis, nekviestos... ir išeis neprašytos...

Sunku pažinti žmogų, ypač pakylėtą, nepasiekiamą, genialų. Visa laimė, kad pavėsinės stogas buvo nesulūžęs ir saugojo nuo lietaus. Gera gerti alų, skanauti picą. Paprasta ir aišku. Tiesi lietaus banga nuplovė dangų, pavėsinės stogą ir visus Daujoto klausimus. Gailestinga lemtis, saugus neturtas. Poetas pasijuto sutikęs senus draugus. Švelniai svaigo galva. Sokrą užtraukė dūmą.

- Jaunuoli, jūs norėjote manęs kažko paklausti?

Poetas sutriko.

- Nesikuklinkite... Aš pasiruošęs išgirsti bet kokią nesąmonę.

- Profesoriau, - vebleno Daujotas, - aš žinau visus standartinius klausimus ir visus tradicinius atsakymus... bet Jūs man davėte žymiai daugiau...

- Iš pat pradžių supratau, kad jūs nekvailas... Džiaugiuosi, kad neklydau, - vos pastebimai šyptelėjo literatūros tyrinėtojas.

Nekinta nei praeitis, nei dabartis, nei ateitis, tačiau niekas nežino kur eina.

*

Visi siekia naudos. Gal būt, net gamta. Atšalo oras. Bevalis ruduo jaukią vasarą išmainė į darganą. Miestą apsiautė žiema. Į uždarus langus spoksojo belapiai medžiai. Šaltas žiemys nurengė apsnigtas pušis. Ant žemės voliojosi purvinas sniegas. Skubėjo pikta naktis. Kur dėtis, kai neturi namų?

Sunku užmigti ant kieto parko suolelio. Laibi varvekliai nuo stogo varvino destiliuotą vandenį. Architektą Palemoną užliejo pykčio banga. Šiltuose kambariuose degė elektros lemputės, o jis beviltiškai mindžiojo sniegą. Pagaliau Palemonas surado neužrakintą laiptinę. Valio! Šaltos betono grindys mandagiai pasiūlė didžiulę, ką tik numestą nuorūką. Dar kartą valio! Pakako tik vieno degtuko brūkštelėjimo. Dūmas! Šiluma! Sušalusiame architekto kūne saugiai pulsavo trapi gyvybė, tačiau mintys nerimo. Stereotipai galvoje minkė košę, vis dėlto Palemonas atmetė primityvų metalinio kioskelio apiplėšimo planą ir visai ne todėl, kad varvekliai performavo sušalusias smegenis.

Randas ant sutinusio veido nepakeis pasaulio! Miegoti ir dar kartą miegoti. Ilsėtis! Rytas už vakarą protingesnis. Architekto galvoje tiksėjo laikrodis. Žadintuvo neprireiks. Pakaks tik kelių valandų šilto, ramaus miego ir jis vėl pakils ieškoti laimės. Palemonas susigūžė ant minkšto kilimo. Minkšta! Saugi dulkėta praeitis. Komfortiškas poilsis pasmaugė prabėgusių dienų nostalgiją. Tik architekto širdyje, it kanalizacijos vamzdyje, girgždėjo paliegusi ironija.

Sumautas gyvenimas – ne nesąmonė, ne konceptuali klaida. Į aklą absurdo sieną atsitrenkė ramus Palemono knarkimas. Ant tiesaus asfalto tirpo snaigės. Vertingą architekto poilsį saugojo mėnulis. Niekas nesutrukdė Palemono miego.

Ryte architektą pažadino automobilio signalizacijos kaukimas. Palemonas žvaliai pakilo nuo grindų. Ačiū dievams – jis gyvas, sveikas, pailsėjęs. Išėjęs į kiemą architektas neatkreipė jokio dėmesio į automobiliais užgriozdintą kiemą, tik pastebėjo kaip įžūliai, tiesiai ant tako nusilengvino kilmingas šuo.

*

Šią neįtikėtiną istoriją man papasakojo katinas Juvencijus, su kuriuo susipažinau prie metalinio šiukšlių konteinerio. Neslėpsiu, buvau valkata ir nors baigiau Vilniaus universitetą ir įgijau ekonomisto kvalifikaciją, slampinėjau miesto gatvėmis be darbo ir pastogės. Mano karjerą sugriovė alkoholis. Gerdamas kritau žemyn kol praradau viską. Jei būčiau solidus verslininkas ar klerkas, tikrai niekada nebūčiau sulaikęs Juvencijaus dėmesio. Anksti ryte, kai atsigaivinęs žvalinančiu koka kolos ir langų ploviklio kokteiliu, palaimingai rūkiau kvapią cigaretės nuorūką, pro prabangaus kotedžo tvoros plyšį išlindo katinas.

- Sveikas bičiuli, pasveikinau likimo draugą.

- Sveikas valkata, - atkirto katinas.

- Aš ne valkata, aš diplomuotas ekonomistas Norbertas Tautkantas.

- O aš Juvencujus, - nusijuokė katinas.

Jau norėjau piktai nusikeikti, bet iš nuostabos vos nenuvirtau ant dailiai nukirptos vejos. 

- Juvencijau, tu moki kalbėti?

- Aš ne tik kalbu, bet ir skaitau žmonių mintis.

- Esi telepatas? – dar kartą nustebau.

- Įspėjai, - pakėlė uodegą katinas, - eime į parką ir aš tau papasakosiu savo gyvenimo istoriją. Jei būsi dėmesingas ir nepertrauksi manęs, įteiksiu brangią dovanėlę.

Paskatintas prizo, kukliai it pirmokėlis nusekiau Juvencijui iš paskos. Pagaliau mes po sena, žydinčia liepa suradome saugią aikštelę.

- Gulkis į aukštą žolę, tik neužmik, - draugiškai patarė katinas.

Išsekintas svaigaus kokteilio, nuvirtau į aukštą žolę. Man ant krūtinės užsiropštė Juvencijus ir pradėjo pasakoti.

Nuo pat gimimo buvau telepatas, skaičiau žmonių mintis ir skyniau pergales mokykloje, universitete, darbe. Padariau karjerą, praturtėjau, bet niekaip negalėjau rasti sau tinkamos merginos. Skenuodamas savo draugių mintis, aš greitai atvėsdavau ir nenorėdavau bendrauti... Atrodė, kad buvau pasmerktas vienatvei. Bet likimas man paruošė džiugią staigmeną.

Kartą eidamas Gedimino prospektu pastebėjau jauną ir gražią merginą, kurios minčių aš nesugebėjau perskaityti. Mergina, pajutusi, kad aš ją skenuoju, šelmiškai šyptelėjo:

- Esu ragana, manęs neveikia tavo triukai.

- Manau, mes esame sukurti vienas kitam, - kvailai leptelėjau, apsalęs iš laimės.

- Vadink mane Matilda, nors mano tikras vardas ne toks.

Atrodė, kad mūsų meilei nebus jokių kliūčių, bet aš pavargau nuo perdėto Matildos dėmesio ir valdingumo. Ji buvo raganaitė ir aš turėjau jai besąlygiškai paklusti. Matilda menkino mano telepatines galias. Jaučiausi nuskriaustas ir pažemintas, bet kentėjau, nenorėdamas prarasti savo vienintelės meilės.

Bet kartą nusprūdau... Šaltą žiemos vakarą, susikibę už rankučių, ėjome Gedimino prospektu. Iš tuščio dangaus krito baltos, aksominės snaigės. Pasijutau patekęs į rojų, į žiemos pasaką, bet Matilda suraukė nosytę ir aš, patyręs telepatas, nežinojau kodėl. Stiprėjo vėjas, artėjo pūga.

- Juvencijau, eikime į kavinę. Pūga gali užblokuoti tavo minčių takus. Liksi bejėgis, pažeidžiamas... Katinėli, būk gerutis, eikime sušilti ir išgerti kavos.

- Nebijok! Man paranki grėsminga audros akustika. Padvigubėja minčių greitis. Snaigių šokis patikslina trečios akies ryškumą ir atveria tolimų minčių duris.

- Nustok malti niekus, man šalta!

- Mieloji, gal eikime į kitą kavinę. Jaučiu blogas mintis. Prie inkrustuotų stalų, saugomi kvadratinių parankinių, sėdi du mafijos bosai. Aštriose taurėse mirksta falsifikuoti gėrimai, liepsnoja sintetinė kava, - bandžiau apsaugoti mylimą merginą.

- Man šaltą! Man nusispjauti į mafiją ir į blogas mintis! Esu ragana ir nieko nebijau!

- Matilda, meldžiu...

Mano skruostu nuriedėjo ašara, gal nuo šalčio, nežinau, bet Matilda buvo nepermaldaujama:

- Marš į kavinę! Nebūk bailys!

- Nejaugi tau sunku nueiti iki kitos kavinės?

- Jei neisi į ŠIĄ kavinę - pasigailėsi, aš tave paversiu laukiniu katinu...

- Kaip aš išsigandau. Jei mane paversi katinu, pati tapsi varna ir į kavinę tavęs niekas neįleis. 

- Tu dar nežinai raganos pykčio! – sušuko Matilda.

Juvencijus sunkiai atsiduso. Matilda prarado savikontrolę, todėl aš pirmą ir paskutinį kartą galėjau perskaityti jos mintis. Įsikarščiavusi raganaitė prakeikė ne tik mane, bet ir save, mintyse pasivadinusi varna. Žinok, telepato nuskenuotos mintys smogia dviguba jėga. Nesupratau, kas įvyko. Mano akyse blizgėjo tamsa, drąsi nežinomybė. Pajutau beribę laisvę. Šalia tupėjo didžiulė varna. Negalėdamas atsispirti instinktui, puoliau Matildą, bet ji greitai pakilo į orą ir garsiai rėkdama nuskrido. Likau gatvėje vienas.

Juvencijus nutilo. Aš paglosčiau katino nugarą ir paklausiau:

- Ar galiu tau kuo padėti?

- Gali! Išlaisvink Matildą, tada ir aš atvirsiu žmogumi, nors katinu būti irgi neblogai... - susigraudino Juvencijus, - tupėdamas ant tavo krūtinės, aš tau perdaviau ekstrasenso galias. Tai mano žadėta dovanėlė. Surask Matildą ir pašaukti ją vardu. Štai ir viskas.

Atgijo mano laki vaizduotė. Pasijutau įveikęs debesų barjerą. Juvencijus sukūrė kitą tikrovę. Kitu žvilgsniu pažvelgiau į medžių šakas. Galvoje siautė gili minčių audra. Jau neįmanoma grįžti atgal. Neapsakomai tapo tuščia ir gatvėje ir širdyje. Šalia tupėjo katinas, žvilgsniu ragindamas paskubėti, nedelsti.

Man nejauktai nušvito aukštuomenės dangus. Svajonė – tai ne tikslo pabaiga, o pradžia. Vėjas išvalė liūdnas mintis. Kartu su Juvencijumi užlipome ant stogo. Mus pasitiko liūdna varna.

- Labas Matilda, Juvencijus ilgisi tavęs, - ištariau didžios vilties žodžius.

Į nežinią keliavo žmonės ir namai. Mūrine siena bėgo saulės zuikučiai. Šalia manęs stovėjo Matilda ir Juvencijus. Jie buvo laimingi. Netaręs nė žodžio, net neatsisveikinęs aš pabėgau. Nuo burtų, nuo pasakų, nuo valkatos vargų.

Tik tapęs ekstrasensu supratau, kad burtai - nėra mąstymo tikslas. Niekada nedemonstravau savo galių, nesiekiau šlovės. Tapau įžymiu ir įtakingu žmogumi tik tam, kad padėčiau kitiems. Prabėgo daug metų. Kabinete ir dabar kabo, mano paties nutapytas, katino Juvencijaus portretas.

*

Architektas Medardas kantriai ieškojo darbo. Jis neketino prarasti kvalifikacijos ir dirbti juodą darbą. Architektas ir taškas! Nė žingsnelio žemyn!

Kurmis padavė Medardui kastuvą ir liepė kasti. Medardas nustebęs apsidairė. Aplink tik smėlis ir akmenys. Architektas pajuto skaudų bizūno smūgį. Sutraškėjo nugara, plyšo marškiniai. Medardas suriko, nes pajuto antrą, skaudų smūgį. Dabar jau per pečius. Kurmis nejuokavo:

- Užteks tinginiauti!

- Aš architektas - ne kalnakasys!

Švystelėjo botagas ir Medardas susirietė į kamuolį. Tik pajutęs spyrį į pilvą, architektas pagaliau pradėjo spėriai kasti smėlį.

- Greičiau! – ragino Kurmis.

Medardo akys paplūdo krauju. Negalvodamas apie pasekmes, architektas smogė kastuvu Kurmiui per galvą. Pažiro žiežirbos. Kastuvas atsitrenkė į akmenį. Kurmis pradingo, bet nugara vis tiek skaudžiai braškėjo, primindama bizūno kirčius.

Architektas dar kartą apsidairė. Tas pats žvyro karjeras. Vėjas pustė smėlį, rideno lengvus akmenėlius.

- Kur aš esu! – sušuko diskvalifikuotas specialistas.

- Miestų konstravimo biure! – ironizavo žalias Driežas, vilkintis juodą kostiumą.

- Noriu projektuoti namus... – beviltiškai dejavo Medardas.

- Neverta panikuoti, - guodė Driežas, - kastuvą juk turi...

Paskatintas sėkmės, architektas vėl griebėsi smurto. Bet vos tik jis užsimojo ir driežas dingo.

Nežinodamas ką veikti su kastuvu, Medardas įsmeigė jį į smėlį.

- Teisingas poelgis! Tegul kastuvas palaukia kito architekto, - pritarė nežinia iš kur atsiradusi balta Pelė, - metas tau suleisti vaistus.

- Aš sveikas!

- Esi sunkus ligonis, nes trokšti kvalifikuoto darbo...

- Tu nesi gydytoja! – pasipiktino Medardas.

- Aš vilkiu baltą chalatą ir praeitame gyvenime buvau laboratorine žiurke! – žybtelėjo raudonos Pelės akys.

- Atleiskite, nenorėjau jūsų įžeisti, - sutriko architektas, - nejaugi aš sergu paranoja...

Gydytojos rankoje blykstelėjo aštri švirkšto adata.

Skersgatvis buvo ypač purvinas: prispjaudytas, apvemtas, apdergtas šunelių. Bet Medardas linksmai mojavo plačia vytelių šluota ir laukė žiemos. Architektas pasiilgo baltų snaigių ir oro pilių.

*

                      Giedrius Vaidotas iš pigių rūbų krautuvėlės išėjo aukštai pakėlęs galvą. Polietileniniame maišelyje Giedrius nešė džinsus, marškinius, striukę, kojines ir apatinius drabužius. Visi rūbai buvo firminiai ir beveik nauji, gal būt, net ir nedėvėti. Už pilną garderobą Vaidotas sumokėjo tik 10 litų. Akcijos ir totalūs išpardavimai pasiekė ne tik prekybos centrus, bet ir pigių rūbų krautuvėles. Galima gyventi oriai, stilingai. Dabar Giedrius nesidairydamas į šalis skubėjo prie sraunios Vilnios, ketindamas putotose bangose paskandinti valkatišką dvoką ir apsirengti naujais drabužiais. Sereikiškių parke nebuvo nė vieno žmogaus, todėl Vaidotas nedvejodamas nusirengė nuogai ir nėrė į vėsų, gaivų upės vandenį. Reikia gyventi etiškai, estetiškai, nevengiant nei šviesaus alaus, nei juodo humoro. Išbridęs iš sraunios upės, Giedrius skubiai apsirengė naujais drabužiais, o senus, pradvokusius, sugrūdo į polietileno maišelį. Vaidotas manieringai prisidegė didžiulę cigaro nuorūką, beje, surastą ne šiukšlių konteineryje, bet šalia kazino. Aštrus dūmas smogė į plaučius, iš akių pabiro ašaros. Giedrius nudžiugo – ne, jis ne rūkalius, dar nenusirito į duobės dugną.

- Puiku! Nepaisant ekstremalių gyvenimo sąlygų, aš išvengiau šio žalingo įpročio. Aš - čempionas, lyderis, asmenybė, - burbtelėjo Vaidotas.

Giedrius, kruopščiai į bato padą užgesinęs prabangų cigarą, atsargiai padėjo nuorūką ant parko suolelio. Be jokio garso sugirgždėjo likimo vartų spyruoklė, pasirengusi veidrodiniam smūgiui į barzdotą Vaidoto veidą. Atgal kelio nebėra. Tegul ant asfalto krenta nugalabyti nevykėliai, o atlapos vitrinų šviesos aprauda valkatų mirtį.

Šalia dekoratyvinio krūmo, nugalėjęs bet kokius kulinarinius apribojimus, saugiai rūdijo drąsus konteineris. Giedrius energingai, nė kiek nesudvejojęs, į metalinę dėžę išmetė senus drabužius. Nejučia Vaidotą supykino. Balti debesys šiek tiek sušvelnino šleikštulį, bet po maudynių reikėjo dar ir išsivemti. Ištuštinęs skrandį, Vaidotas atidžiai apžiūrėjo savo naujus drabužius. Visa laimė, beužtiško nė lašas. Giedrius, reikšmingai nusispjovęs ant žalios vejos, prarijo mėtinį saldainį. Reikia dar atsigerti paprasto vandens, bet mieste buvo sunku surasti čiaupą. Vaidotas žinojo visus, dar nesunaikintus vandens čiaupus ir nedelsdamas suskubo. Troškulį numalšins tik paprastas vanduo. Ne falsifikuotas alus, ne imitacinė gira.

Valkatos išgirsdavo miesto naujienas ne iš papirktos žiniasklaidos, bet iš kolegų, kadais dirbusių įvarius, atsakingus darbus. Buvęs policininkas Fredis ( atleistas už girtavimą ir pravaikštas ) pranešė Giedriui, kad licenzija jo asmenybės medžioklei jau parduota. Ore tvyrojo mirtis ir nerimas. Metas keisti išvaizdą, transformuotis.

- Reikia nusiskusti barzdą ir nusikirpti plikai. Atrodysiu kietas, nepriklausomas. Fredis siūlo nemokamą plastinę operaciją. Tiksliai apskaičiuoti smūgiai neatpažįstamai deformuos mano veidą, pakeis nosį, žandikaulius. Net mamytė nepažins! – svarstė Vaidotas.

Slinkdamas parko taku, Giedrius išgirdo keistą garsą. Tarsi virš galvos būtų prazvimbusi vapsva.

- Šūvis be garso, ginklas su duslintuvu“ – pakraupo Vaidotas.

Lūžo kulkos kliudyta šaka. Pakirstas skausmo Giedrius krito ant žolės.

Į atviras akis plieskė saulė. Jokio skausmo. Vaidotas nustebęs apsidairė. Jis stovėjo erdviame Fizikos instituto vestibiulyje. Prabėgo tiek metų, o jis vėl sename darbe. Giedrių sveikino pamiršti draugai ir draugės. Vaidotui džiugiai suvirpėjo širdis.

                      - Labas Onute... Nežinau, kai aš čia atsidūriau, bet man malonu tave matyti jauną ir gražią.

                      - Tu irgi nepasenai, - nusijuokė mergina.

                      Tik dabar Vaidotas pamatė save didžiuliame vestibiulio veidrodyje. Jis buvo jaunas, apsirengęs nauju kostiumu. Kaip gera pabusti.

*

Eiviltas nustebdavo, kai pabusdavo ryte. Ir kodėl jis dar gyvas? Kodėl atmerkia akis? Kodėl reikia numirti šviesoje? Eiviltas sunkiai atsiduso ir už skaidraus lango sulinko sidabrinis dangoraižis. Vergovė ir skausmas. Neįveikiama liūdesio gravitacija.

Sunkūs pamatai nepajudinamai įžemino pastatus. Niekas negali pabėgti iš miesto. Gatvėmis slampinėja įkalinti žmonės. Į pavargusį Eivilto veidą pažvelgė bejėgis miestas. Tvistą šoko aukšti kranai, putojo betonas, storomis žarnomis į standartines formas tekėjo skysti akmenys. Stingo šalti statybininkų veidai. Praradusios humoro jausmą, į dangų augo betono sienos. Verkė lietus. Tik lėkšti stogai sufleravo kreivas mirtininkų šypsenas. Šalta ir gūdu. Už keturių sienų slėpėsi vieniši miesčionys ir troško virtualios laimės.

Reikia keltis. Eiviltas greitai apsirengė, išgėrė gurkšnį kavos ir suskubo į darbą. Jis - ne bedarbis, ne valkata, o už minimalų atlyginimą plušantis pagalbinis darbininkas. Eiviltas statė dangoraižius, bet visai nesididžiavo aukštomis pareigomis. Nebijojo būti išmestas į gatvę, nes žinojo, kad negaus solidžios išeitinės kompensacijos, kad nebus linksmų išleistuvių. Eiviltas neturėjo piniginės, nes pamiršo, kaip atrodo banknotai. Jis nežinojo, kur išleisdavo sunkiai uždirbtus pinigus. Gal maistui, gal drabužiams? Ne! Visas pajamas godžiai prarydavo nepasotinamas butas. Neužteko net ir minimalaus atlyginimo. Skola augo kasdien ir Eiviltas galėjo būti išmestas į gatvę.

Pagaliau anksti ryte į duris pasibeldė antstolis, lydimas ginkluotų pareigūnų.

- Šalin rankas! Aš dirbu! – rėkė Eiviltas.

- Eik į darbą, bet namo negrįžk! – rūsčiai įspėjo antstolis.

- O kur aš gyvensiu? – paklaiko Eiviltas.

- Po tiltu! – kvatojo pareigūnai.

Eiviltas net nepažvelgęs, pasirašė kažkokius popierius, numetė raktus ant stalo ir išėjo į darbą. Valio, jis laisvas. Be namų! Be mokesčių! Eiviltas pasijuto išlošęs aukso puodą. Jokių problemų! Dieną Eiviltas dirbs statybose, o nakvos sargo namelyje. Pinigų užteks ir maistui ir pramogoms.

*

Jeronimas tikrai nebuvo šventasis. Jis buvo padugnė ir niekas tuo neabejojo. Kasdien Jeronimas trindavosi prie metalinio kioskelio ir visiems skųsdavosi:

- Man skauda dantį – tigro dantį!

Velnioniškai išsišiepdavo ir demonstruodavo ilgą, kreivą, pageltusią iltį.

- Skauda, velniškai skauda, duok litą... vaistams.

Per pusdienį sukrapštydavo pinigų ir pasigerdavo. Pasigėręs dainuodavo liaudies dainas. Garsiai, įtaigiai, beprotiškai. Labai mėgo traukti „Kur lygūs laukai“, „Kur bėga Šešupė“ ir kitas klasikų harmonizuotas dainas.

Rečitalis visuomet pasibaigdavo rusiškais keiksmais ir riksmu: „stojat!“, „na koleni“. Po koncerto Jeronimas nusvirduliuodavo nežinoma kryptimi. Niekas nežinojo kur jis gyvena. Valkatos tvirtino, kad Jeronimas „ne jų žmogus“, o sumautas inteligentas, turintis butą ir apsirūpinęs solidžia valstybine pensija. Pagaliau valkatų kantrybė trūko.

- Mes nepakęsime tokio skandalo! Reikia pašalinti konkurentą, diskredituojantį mūsų kilnų verslą, - gatvės slengu prabilo neidentifikuotas padugnė.

- Išmušk „tigro“ dantį ir nusiramins, - patarė buvęs kioskelių plėšikas.

Gatvės konsiliumas pasibaigė. Planas aiškus ir įgyvendinamas. Buvęs sanitaras pasišovė atlikti operaciją.

Išaušo gaivus, teisingas rytas. Pagaliau, prie kioskelio prislinko Jeronimas ir išsižiojo. Nespėjo jis ištarti magiškos formulės, kai buvęs sanitaras vožė Jeronimui į žiauną. Ant švaraus, ką tik nušluoto šaligatvio nukrito geltona „tigro“ iltis. Apstulbęs Jeronimas tylėjo. Nuo prakirstos lūpos nutyso kruvina seilė.

- Ko nerėki? Balsą praradai? – šaipėsi valkatos.

Jeronimas striukės rankove nusišluostė kraują ir apsisukęs nubėgo.

Kitą rytą Jeronimas prie kioskelio nepasirodė. Dingo kaip į vandenį. Tik viską žinanti metalinio kiosko šeimininkė papasakojo stulbinančią naujieną:

- Kiekvieną rytą, visiškai blaivus, Jeronimas eina su šunimi pasivaikščioti... Ar žinote, koks šuns vardas?

- Turbūt, tigras...

- Įspėjote! – triumfavo padavėja, - visiems statau alaus, nemokamai, firmos sąskaita.

Asfaltą užliejo džiaugsmo banga. Kaip gera gyventi, kovoti ir nugalėti!

 

KŪRĖJAI

 

Poetas Daugvydas sukryžiavęs kojas sėdėjo tuščiame kambaryje. Visi baldai buvo išnešti, o sienos nudažytos baltai. Grindis dengė minkštas vilnonis kilimas, o kambario viduryje gulėjo medžio pjuvenomis prikimšta pagalvėlė. Daugiau nieko.

Bevertės žinios. Užmaršties vėjas sudraskė aktualias ir jau pamirštas išminčių knygas. Išpuikęs informacijos srautas sustojo ties kambario slenksčiu. Tuščios sienos uždraudė svajoti, pasprukti į saugų, patogių minčių užutekį. Už lango pagarbiai nutilo pušys. Tegul nurimsta protas ir prabyla širdis.

Įskaudo keliai ir pėdos, bet Daugvydas kantriai sėdėjo. Beprasmiai bėgo tuščios akimirkos. Akyse tvenkėsi audros debesys. Žaibavo sunkios sienos. Staiga tūla mintis it sena molinė vaza suskilo į daugybę spalvotų šukių. Tarsi prinokęs moliūgas sprogo kaukolė. Sudužo akimirka, pažinusi poetą ir save. Daugvydas išvydo baltą miestą. Ant aštrių stogų krito baltos snaigės ir poetas jau nebežinojo žiema ar vasara dabar. Pūgoje paskendo mintys. Tirpo apmąstymų ledas, nuo plikos galvos ant kilimo lašėjo dangus.

Po kambarį vaikščiojo saulės šviesa. Pasidengė kilimas snieguota rasa. Daugvydas gėrė kvapią arbatą, o vienišos pušys sapnavo lapus. Nurimo mintys, nukrito sunki abejonių našta. Poetas it senas medis nusilenkė vėjui ir nelūžo.

Kelią į dangų nušvietė nežinios tamsa. Ant praeities tako liko tik purvas, akmenys ir šakos. Lauke gelto liūdnos, Daugvydo karstui augančios pušys. Nutilo oras. Saulė, apšvietusi dulkes, nukrito ant kilimo.

Vakare, įsidrąsinę medžiai tyliai prisėlino prie namo ir pažvelgė pro langą. Ant pagalvėlės gulėjo katinas. Visas poeto mintis, tarsi uogas, surinko tolimi, snieguoti kalnai. Dar neišseko apleisti slėnių šuliniai, o kritusiose žvaigždėse neužgeso šviesa.

*

                      Tapytojas Robertas ranka švelniai perbraukė savo geriausius darbus. Anksčiau prie drobių jis nedrįsdavo prisiliesti nė piršteliu. Dabar galima draugiškai patapšnoti kietai sudžiuvusius dažus, nes jau greitai laikas sustos. Seno laikrodžio rodyklės bus nulaužtos ir išmestos į paralelines erdves.

Vaikai jau užaugę, savarankiški. Žmona laiminga, darbuojasi sode ir retai užklysta į jo dirbtuves. Robertas niekam nesiskundė sveikata, nesilankė pas gydytojus ir niekada negėrė jokių vaistų. Kai peršaldavo pakakdavo žolelių ir degtinės. Net nepažvelgęs į ilgus metus rinktą kompaktinių plokštelių kolekciją, tapytojas užvėrė studijos duris. Net neužrakino. O kam? Jis daugiau nebegrįš į pabodusias dirbtuves. Netapys beverčių drobių. Dar niekam nepavyko Roberto perkalbėti, pakeisti savo nuostatas. Tapytojas gyveno teisingai, teisingai tapė ir dabar be jokios klaidos pasitrauks iš savo gyvenimo.

Eidamas gatve Robertas patikrino piniginę. Dvidešimt tūkstančių litų. Turėtų pakakti. Kaip niekada tapytojas jautėsi žvalus ir jaunas. Nuotaiką užtemdė bjaurus prisiminimas - penkiolika metų jaunesnis kolega pavadino jį dieduku.

- Daugiau niekas nesišaipys ir mano amžiaus ir ironiškai neskaičiuos garbingai nugyventų metų, - pyktelėjo Robertas.

Pagaliau tapytojas pasiekė kliniką. Nereikėjo stumdytis registratūroje. Jis liftu nusileido į pastato cokolinį rūsį. Milžiniškoje garažą primenančioje erdvėje buvo tik vienos durys. Virš jų kabojo lakoniškas užrašas „UAB Eutanazija“. Kuklu, garbinga, demokratiška. Nė kiek nesudvejojęs tapytojas pravėrė amžinybės vartus. Tyliai skambėjo simfoninė muzika, kurios Robertas nemėgo. Kasdien jis klausėsi tik progresyvaus roko. Tapytoją pribloškė patalpos interjeras. Barokas! Dekadansas! Palubėmis skraidė riebūs angeliukai.

- Pterodaktiliai! – nusikeikė Robertas.

Robertas nudelbė akis. Postmodernizmas užgrūdino tapytoją - jo netrikdė pigus kičas. Nežinia iš kur išniro du stambūs sanitarai ir ganėtinai grubiai Robertą pasodino į blizgantį vežimėlį.

- Tausokite sveikatą! – rūsčiai įspėjo kresnas žaliūkas.

- Aš nerūkau! – prieštaravo tapytojas.

- Bet geri! – nukirto sanitaras.

Robertas nutarė su pagalbiniu personalu nesiginčyti. Tuoj nuveš pas specialistus. Pagaliau tapytoją įvežė į erdvų kabinetą. Viduryje stovėjo metalinė lova ir kažkokia, niekada nematyta medicininė įranga.

- Pakaks stebėtis. Niekada nesilankiau pas gydytojus! – nurimo Robertas.

Prie stalo sėdėjo jauna gydytoja.

- Laba diena, - mandagiai pasisveikino tapytojas.

- Norėčiau pasakyti – „sveikas gyvas“, bet negaliu, - paraudo medikė, - nemandagu, neetiška...

- Jei dar pagyvenčiau kokį mėnesį, galėčiau nemokamai nutapyti jūsų portretą, pažvelgusi į kurį tikrai nepažintumėte savęs, - įgėlė pacientas.

- Kai sumokėsite pinigus, trauktis jau bus vėlu, - įspėjo gydytoja.

Robertas tikėjosi, kad patyrusi psichologė ilgai ir nuobodžiai įkalbinės apsigalvoti. Šnekės apie gyvenimo grožį ir prasmę. Deja!

- Pinigų karta, - karčiai atsiduso tapytojas ir ant stalo paklojo dvidešimt tūkstančių litų.

Medikė kruopščiai suskaičiavo pinigus ir ištiesė popieriau lapą.

- Pasirašykite!

Robertas nemėgo biurokratų, popierizmo ir net neskaitęs pasirašė savo mirties nuosprendį.

*

Riksmas – tai atbulinė tiesos gravitacija, uždelsto sprogimo laimė, paskutinis Skrajojančio olando uostas, Eldorado bala, juoda skylė ant kiauro šventyklos stogo. Rėkia ne tik gyvūnai, bet ir žmonės. Deja, šis fenomenas yra nepakankamai ištirtas.

Rėksnys kasdien žiūrėjo į miesto namus ir laukė transo. Eidamas turgaus aikšte, jis laukė vidinio šuolio, skrydžio, sparnų. Pagaliau atėjo reikiamas momentas, sprogo nematoma gerklės membrana, nugriuvo aukšta lagerio siena. Rėksnys išsižiojo ir it alkanas ryklys nėrė į palaimingą triukšmo erdvę. Išbluko ant melsvo, dangiško fono primityviai nupiešta saulė. Už debesų pasislėpė išsigandęs mėnulis. Tolima laime sublizgėjo dangoraižių langai, dinamito spalva nušvito oras. It ilgas metalinis laužtuvas, smogė skardus riksmas. Susverdėjo apkurtę miesčionys - aklos, bejausmės miesto dulkes.

Džiūgavo turgus. Stikliniai kioskeliai šienavo arbūzus. Bitės, atšipusiais voratinklių kirviais kirto agurkams galvas. Viesulas dar kartą, iš naujo, meniškai surinko prekybos stalus. Šaldytos žuvys pirkėjams išdalino laimingas kortas, bet aukso puodą vis dėlto išlošė varnos. Šviežios braškės sustiprino juodą šauksmą, todėl ilgokai netilo riksmas. Perpus skilo juodas asfaltas Purpuru nušvito šiukšlini šaligatviai. Turguje mažai vietos liko įprastai skurdo spalvai. Riksmas atvėrė apsnūdusias pirkėjų akis. Uždusę plaučiai įkvėpė gaivų permainų orą.

Šio keisto įvykio neaprašė joks bulvarinis dienraštis, nepastebėjo TV kameros objektyvas, bet nevilties riksmas įjungė nematomą pavarą ir geltoni, žali, bei raudoni automobiliai pradėjo važiuoti žymiai greičiau. Nepaisant akivaizdaus progreso prekyvietės teritorijoje tvenkėsi juodi debesys. Artėjo violetiniai girtuokliai. Rėksnys skubiai paliko nedėkingą turgų, nes mėgo vienatvę ir vengė agresyvios minios. Debiutantas ugniagesių kopėčiom užlipo ant stogo. Apačioje saugiai džiuvo panoraminiai dažai, blanko tolimas horizontas.

Įtampa atlėgo. Koks stiprus žmogus. Neveltui sakoma: vienas žmogus gali užkariauti miestą, du – valstybę, o trys – visą pasaulį. Rėksnys it titanas įkvėpė didžiulį kiekį oro. Dabar net alkanas dangus neįveiks jo riksmo, bet po sėkmingos premjeros vis dėlto reikėjo tylos, ilgo rudens lietaus, tuščios teatro scenos. Apačioje sviro sunkūs namai, rūdijo šiukšlės. Gal būt, tik asfaltas nepajuto riksmo svorio. Deja, rėksnys buvo ne vienas. Ant stogo stovėjo jauna mergina.

- Mano vardas Daina. O tu kas esi? – paklausė nepažįstamoji.

- Aš - Erdvilas ir, kaip matai, nukritau iš kiauros debesų kepurės.

- Nemačiau, bet girdėjau tavo riksmą. Esu sužavėta. Gal nori groti mano grupėje?

- Ne!

Erdvilas nenorėjo su niekuo šnekėti, bet ant stogo laukti nakties taip pat neketino. Po žvaigždėtu dangumi greitai išprotėja žmonės. Kai pasieki čerpes gali keliauti bet kur.

- Eime, tikrai nesigailėsi, - tarsi įspėjusi rėksnio mintis, paragino Daina.

Jaunuoliai nusileido laiptais į apačią ir pateko į rūsį, tiksliau į didelį garažą. Patalpa buvo užgriozdinta keisčiausiais daiktais – garso kolonėlėmis, senais stiprintuvais, akustiniais pultais, muzikos instrumentais, statybininkų įrankiais. Seno automobilio griaučiuose prie didžiulio monitoriaus ekrano sėdėjo liesas ilgaplaukis. Jo pirštai mikliai lakstė klavišais.

- Atvedžiau rėksnį, - pranešė mergina.

- Aš Kunotas, garsininkas Kunotas... Rėk!

- O aš esu Erdvilas ir rėkiu kada noriu, kai iš vidaus atplaukia garso banga...

- Tu nesi menininkas, - paniekinamai pastebėjo Kunotas.

- Tu taip pat, - atkirto Erdvilas.

- Kas yra menas? – paklausė Daina, norėdama sušvelninti įtampą ir pokalbį pakreipti saugesne linkme.

- Nežinau, tai jūsų, kūrėjų, problema... – ironiškai atšovė rėksnys.

Erdvilas jau ketino išeiti, palikti arogantiškų muzikantų draugiją. Staiga jis pajuto artėjančią riksmo bangą ir nė kiek nesudvejojęs nėrė į pilkas betono sienas. Sudrebėjo garažas. Kunotas nepastebimai įjungė mikrofonų girliandą, gyvatiškai apraizgiusią rūsio sienas.

- Tu įkalinai mano riksmą, pavergei laisvą garsą, - ne juokais įsiuto Erdvilas, supratęs Kunoto klastą, - dabar aš galiu jums pasakyti, kas yra menas. Tai tik dar vienas būdas parsiduoti velniui, paversti savo unikalius sugebėjimus bedvasiais popieriukais!

- Geras! – nudžiugo mergina.

- Tu ne estrados princas, ne vienadienis stabukas, - tarė Kunotas, - maestro, tu esi triukšmo kūrėjas.

Tarsi patvirtindamas savo žodžius, Kunotas įjungė didžiulį kirtiklį. Sprogo garažas ir Erdvilo kaukolė tapo beviltiškai tuščia. Rėksnys ištrupėjusiai laiptais spruko iš rūsio, bet jį greitai pavijo kamuolinis žaibas. Dviguba scenos šviesa nuplėšė veido kaukę ir svajones pavertė miražu. Erdvilas suprato, kad jo gyvenimas buvo tik iliuzija, laisvas kritimas į begalinę suvokimo erdvę.

Erdvilas gulėjo ant šaligatvio ir jau nesipriešino šaltam mirties šešėlio dvelksmui. Į pagalbą skubėjo snaigės. Auštrinis vėjas iš klevo lapo iškirpo laikrodžio ciferblatą ir juo uždengė kruviną rėksnio veidą. Erdvilą sušildė debesų požemis, gyvas žaibo vanduo. Švariam garsui neliko jokių kliūčių. Atgijo širdis. Pabaiga liko praeityje. Erdvilas pabudo ant asfalto. Nelengva antrą kartą įžengti į garso žemę. Sunkus paslapties kvietimas. Pagaliau jis išgirdo balsus:

- Neįtikėtina, nukrito nuo stogo ir gyvas!

Rėksnys skubiai pakilo nuo sunkaus asfalto ir lėtai nuėjo gatve. Buvo pasakiškai lengva, norėjosi tik rėkti ir nieko daugiau.

*

Pavargęs nuo lėtai augančių medžių vėjas griovė tvoras. Parke degė abstrakčiai nutapyta žolė, o po senais tiltais plaukė išblukusi upė. Geso molbertų laužai. Užgožti griuvėsių, tapytojai suplėšė drobes ir sulaužė brangius teptukus. Ar verta piešti pavargusius miestus? Tik užasfaltuotuose šuliniuose vis dar tekėjo gaivus vanduo, nauja kūrybos patirtis. Sunku pralaužti laiko ledus. Tuščiose plenerų pakrantėse it kiauros valtys džiuvo raukšlėtos paletės. Pabodo aukšta tapybos laisvė. Kūrybinių kančių balose nuskendo kvadratinis mėnulio diskas, bet galerijose nenutilo dailininkų žingsnių aidas. Kūrėjai žvelgė į baltas sienas ir piešė nematomas saules. Jie nematė pasaulio ir stebėjo save.

Apsuptas lankytojų minios, tapytojas Mingailas stovėjo tuščios galerijos centre.

- Nepamenu, kada pradėjau tapyti... Pamenu protingus kritikų žodžius. Neabejoju, kad neliksite abejingi mano talentui. Nesikuklinkite, aš gerbiu profanaciją, piktus išpuolius, keiksmus.

Deja, didžiulėje galerijos salėje nebuvo nė vieno paveikslo. Prislėgti plikų salės sienų, žiūrovai susigūžė laukdami viesulo ar žemės drebėjimo.

- Gerbiamas Mingailai, mes norėtume bent akies krašteliu pažvelgti į jūsų nuostabius darbus, - atsargiai prabilo meno kritikė Austėja.

- Vartai atverti! Jūs esate meno šventovėje!

Tarsi nematomo dirigento paraginti, parodos lankytojai sutartinai pažvelgė į lubas. Bet aukštesnė galerijos erdvė buvo tuščia. Bolavo nepasiekiama kreida. Nė vieno skraidančio paveikslo. Sutrikę žiūrovai nuleido akis. Nejaugi jie purvinais batais trypia meno šedevrus. Austėja vaiduokliškai išblyško, pasijutusi lengva it bevertė dulkelė. Akademinis išprusimas neteko svorio. Stojo sunki tyla. Tapytojas Mingailas kaustytu batu spyrė į baltą galerijos sieną.

- Tegul drobės šneka kontūrais, spalvomis, dėmėmis, duobėmis! Mano kūryba šiuolaikiniam žmogui reikalinga kaip duona kasdieninė...

Minia susigūžė, susitraukė, tarsi jos visai neliko. Mingailas rūsčiai pažvelgęs į tirpstančias gerbėjų gretas, pakėlė į viršų dažais išterliotas rankas ir rūsčiai prabilo:

- Prieš pavadindamas jus idiotais, aš kukliai priminsiu, kad esu moralus ir dvasingas menininkas. Prabilkite, stuobriai! Aš pasiryžęs nuoširdžiam kontaktui, prasmigai diskusijai. Niekas neliks nuskriaustas, neišgirstas.

- Atleiskite, norėčiau sužinoti kur yra stalas su užkandžiais ir gėrimais, - pasiteiravo sulinkęs estetas.

- Čia ne smuklė, ne tvartas! – įsižeidė tapytojas, - čia mūzų namai!

Pagaliau minia atsitokėjo. Net neatsisveikinę meno gerbėjai spruko pro atviras galerijos duris. Mingailas vis dėlto suspėjo nutverti meno kritikę Austėją už rankos.

- Šie žmonės jau mirę, galite juos nužudyti dar vieną kartą!

Ištrūkusi iš metalinės letenos gniaužtų, mergina paklaikusi nubėgo.

*

Baltame popieriaus lape siautėjo beletristinės vėtros. Sulankstytame bloknote it saldus vynas burbuliavo, brendo poezija, laukdama nekalto kūrybos svaigulio ir sunkių užmaršties pagirių. Visgailas neabejojo, kad nė viena jo parašyta eilutė ar skambi metafora liks neišgirsta. Neišgelbės nei stori poezijos pavasarių foliantai, nei kultūros savaitraščiai, nei solidi autorinė knyga. Neperskaityti eilėraščiai nugrims į tamsą, į glitų makulatūros dumblą. Ir vargiai ar atsiras drąsuolių pasiryžusių, nerti į klaidžias lyrinio vandenyno gelmes, ieškoti pamirštų poezijos perlų.

Kaip niekad aštriai Visgailas pajuto poetinės situacijos tragizmą. Narkotikai, alkoholis ar savižudybė neišgelbės nuo užmaršties dalgio. Net ir skandalai ar nusikaltimai bejėgiai išplėsti poezijos diapazoną kiek toliau už kriminalinės kronikos ribų. Kaip nepripažinimo dykumoje poetas gali išlikti gyvas ir nenugaišti nuo visuotinės abejingumo dehidratacijos?

Ūmai geraširdė mūza, atėjusi paguosti nelaimėlio poeto, pasiūlė genialią išeitį.

- Visgailai, tu vis gaili ir gaili savęs... Tu plauki pasroviui, eini nevykėlių pramintais takais... – aiškino Norgailė.

- Tai ką man daryti? – pyktelėjo skaudžiai užgautas poetas.

- Tavo poezija turi būti įslaptinta...

- Visiškai slapta poezija, - apsalo Visgailas.

Poetas mintyse išvydo savo naują knygą, kurios kuklų, pastelinį viršelį darkė riebus anspaudas – skaityti draudžiama. Kultūrinę erdvę sukrėtė žinia – Visgailas įslaptino savo poeziją. Intelektualus persmelkė apokaliptinis šaltukas. Poetiniame Armagedono lauke konkurentai pasijuto bejėgiai, sunaikinti. Lyrinis karas buvo gėdingai pralaimėtas. Kapituliavo visi pripažinti poetai. Amžiams nutilo mėgėjai ir diletantai.

Nei tolo, nei artėjo viešai uždrausta prezentacijos akimirka. Visgailo knyga ir jos pristatymas taip pat buvo įslaptinti. Keisčiausia buvo tai, kad poetas kažkur pradingo. Niekas nerado ir jo mūzos Norgailės. Vėliau paaiškėjo keistas faktas, kad jų niekas net ir neieškojo...

Visgailas su Norgaile ir toliau gyveno kuklioje palėpėje. Poetas pagaliau atgavo dvasios ramybę ir sulaukė TIKRO pripažinimo, nes savo eiles rašė ant vandens, ant smėlio, ant aprasojusių langų.

*

Kadais žymus, o dabar visų pamirštas rašytojas Gaudentas ko ne kiekvieną dieną lindėjo pigioje „Velnio kanopos“ aludėje. Gaudentas liovėsi rašęs, neskaitė knygų, net ir kultūrinės spaudos. Nėjo nei į knygų pristatymus, nei į iškilmingus jubiliejus. Vengė draugų, niekada nekeldavo mobilaus telefono, nors aparatą visada nešiojosi su savimi. Gal būt laukė žinutės iš anapus? Kas žino?

Rašytojas graužė rūkytą „Medžiotojų“ sūrį ir lėtai siurbčiojo gyvą alų, nes jautėsi miręs. Nejučia Gaudentas prisiminė savo paskutinio romano „Mirtis Kaune“ pristatymą, į kurį neatėjo nė vienas žmogus. Laukdamas gerbėjų antplūdžio, rašytojas garsiai skaitė savo romaną ir iš nevilties maukė svečiams nupirktą viskį. Atvertęs 13 – tą puslapį, Gaudentas prarado sąmonę. Rašytoją pažadino valytoja, atėjusi tvarkyti patalpų. Gaudentas jai padovanojo knygą su autografu ir apsiverkė.

Rašytojas neprisiminė, kaip grįžo namo. Pabudęs ryte jis pasibaisėjo, pamatęs sumuštą ir kruviną veidą. Ant prakirsto skruosto ir ant pliko, sužaloto viršugalvio, Gaudentas užklijavo kelis gydomuosius pleistrus. Kankinamas žiauraus pagirių pašalo, rašytojas skubiai išėjo į lauką ir nedvejodamas atvėrė aludės „Velnio kanopa“ duris.

Gaudentas pamėgo „Velnio kanopą“ ir čia sėdėjo kasdien nuo pietų iki vėlaus vakaro. Pasiekęs reikiamą kondiciją, t.y. pajutęs euforiją, jis svyruodamas grįždavo namo miegoti. Tokia buvo iškilaus rašytojo dienotvarkė.

Bet grįžkime į „Velnio kanopą“. Staiga Gaudentas pajuto kvepalų kvapą ir nuo stalo pakėlė akis. Priešais sėdėjo elegantiška dama ir šypsojosi.

- Atleiskite, panele, kuo galiu būti naudingas? – mandagiai pasiteiravo rašytojas.

- Noriu jus išgelbėti, - paaiškino mergina.

- Kas jūs? – sunerimo rašytojas.

- Aš Mūza, jūsų talento puoselėtoja ir globėja...

Pašiurpęs Gaudentas išgėrė bokalą iki dugno.

- Man nereikia jūsų pagalbos! Aš jau senas, sukriošęs... Keliaukite pas jaunus, perspektyvius beletristus.

- Mes greitai susitiksime, - nė kiek neįsižeidusi atsisveikino dama.

Nelauktas pokalbis rašytojui sugadino apetitą. Apkarto sūris ir alus. Metas keliauti namo. Barmenas nustebo, pamatęs, kad klientas pažeidė darbo grafiką.

- Skubu į svarbų susitikimą, - sumelavo Gaudentas.

- Nepamirškite ateiti rytoj, - išsigando barmenas, bijodamas prarasti nuolatinį lankytoją.

- Būkite ramus, aš niekada nevėluoju į darbą.

Grįžęs namo rašytojas blaškėsi, nerasdama vietos. Prakeikta Mūza jį išmušė iš vėžių, sujaukė tvarkingą dienotvarkę ir pagrobė girtą ramybę.

- Ką daryti? – duso Gaudentas, į sieną svaidydamas savo knygas.

Staiga rašytojas prisiminė pamirštą seną cigarų dėžutę ir puolė jos ieškoti. Surado numestą po spinta. Nuvalęs dulkes, jis atvėtė dangtelį. Valio! Dugne ilsėjosi vienišas cigaras.

- Štai ir tikras draugas atskubėjo į pagalbą!

Gaudentas užmetė kompaktinį diską, legendinę senieną: Led Zeppelin – Hauses Of The Holy ir beveik iki galo atsukęs garso rankenėlę, nubėgo į balkoną. Kadais, dar būdamas jaunas, rašytojas mėgo traukti cigaro dūmą tik gryname ore. Gaudentas iš balkono aukštumų pažvelgė į niekingą, jo kūrybą ignoruojantį, miestą ir nusikvatojo.

Nuo stipraus cigaro dūmo apsvaigo girta galva. Rašytojas persisvėrė per balkono turėklą, neteko pusiausviros ir iš trečio aukšto nukrito tiesiai ant minkštos žolės. Deja, Gaudentas, kaip ir visi žmonės, skraidyti neišmoko. Suriestas pragariško skausmo rašytojas kriokė, kaip senas suplėšytas akordeonas. Kaimynai iškvietė greitąją pagalbą.

- Kodėl neišasfaltavo viso kiemo, - vapėjo Gaudentas, - nenoriu gyventi, nenoriu rašyti...

Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje traumatologai stebėjosi – visas kūnas sumuštas, bet nė vieno lūžio, nė menkiausio įskilimo.

- Sveikas, važiuok namo, - tarė budintis gydytojas, - mesk rūkyti ir gerk mažiau...

Kitą dieną, sutelkęs visas jėgas, Gaudentas atropojo į „Velnio kanopą“ ir užsisakė degtinės.

- Patyriau traumą, todėl šiandien negersiu alaus, bus sunku lakstyti į tualetą, - teisinosi rašytojas.

Nespėjo Gaudentas net įsipilti taurelės, kai prie stalo vėl, nežinia iš kur išdygusi, prisėdo Mūza.

- Ar patenkinta dabar? – pyktelėjo rašytojas.

- Ne, nepatenkinta, - atrėžė Mūza, - tuoj pat grįžkite namo ir daugiau negerkite!

- O kas, jei nepaklausysiu? – it vaikas spyriojosi Gaudentas.

Mūza ant stalo numetė pluoštą spalvotų ir itin kokybiškų nuotraukų. Rašytojas nesunkiai pažino save, nušautą prie pat aludės durų. Sumuštu kūnu prabėgo šiurpuliukas. Trumpam išblėso net šonkaulių skausmas.

- Ar šios nuotraukos tikros?

- Kaip matote nesuklastotos, - liūdnai patvirtino Mūza.

- O jei dabar pakilsiu nuo stalo, ar liksiu gyvas?

- Tai tik pirma mano sąlyga.

- O kokia antroji? – persigando Gaudentas.

- Rašyti ir nesustoti.

- Ar bus šlovė ir pripažinimas? – sukluso rašytojas.

- Jokio honoraro ir pripažinimo... Jokia leidykla neišleis nė vienos jūsų knygos, - paaiškino Mūza ir dingo, ant stalo palikusi pluoštas mirtinų nuotraukų.

Gaudentas kruopščiai įsidėjo nuotraukas į švarko kišenę ir, sumokėjęs už neišgertą degtinę, paliko aludę. Sugrįžęs namo, jis rado tvarkingą kambarį ir naują kompiuterį. Šalia gulėjo raštelis: „Tai mano dovana. Sėkmės kūryboje. Tavo Mūza.“

Rašytojas džiugiai įjungė kompiuterį. Protas buvo žvalus, o pirštai mikliai lakstė klavišais. Į naujo romano lankas bėgo greiti sakiniai.

 

KITI

 

Miške po aukštais medžiais stiebėsi ryški žolė. Į šviesą, į tiesą, į dangų. Grybais kosėjo duslios duobės, nuoširdžiai abejodamos aukštais žolės siekias. Žolė yra tik žolė.

Erikas ėjo mišku, neskaičiuodamas medžių, neskirstydamas jų į spygliuočius ar lapuočius. Medžiai yra tik medžiai.

Nurimo vėjas debesyse paskandinęs paklydusius žaibus, bet jaunuolio viduje nerimo audra. Kur slepiasi nelaimės židinys, viesulo epicentras. Širdyje nėra oro, atmosferos, tik teka kraujo upės. Iš kur gali atsirasti vėjas? Gal būt, tuščioje kaukolėje siaučia vėtra.

Erikas neabejojo, kad jo vidinis pasaulis visiškai nepažinus, psichinės sferos negali pasiekti net ir aštrus chirurgo skalpelis. Liūdna, bet išeitis yra. Laimę, tiksliau trumpalaikę euforiją galima pasiekti lengvai. Tik vienas alaus gurkšnis – ir akys kitos. Juodai baltas filmas virsta spalvotu.

Pagaliau parkas pasibaigė ir Erikas pasiekė miesto pakraštį. Liepsnojo vakaro debesys. Tingiai plaukė mėnuo. Erikas abejingai pažvelgė į dangų. Beviltiška. Žvilgsniu negalima pastumti debesų. Dangus priklauso kažkam kitam. Tik ne jam.

Nuodingai garavo karštas asfaltas. Blizgėjo aštri šukė. Erikas prislinko prie metalinio kioskelio. Langelis buvo atviras liūdesiui. Alus rodė kelią. Pro šalį žviegdamas pralėkė troleibusas. Suvažinėta dar viena diena. Erikas pasijuto giliai įbridęs į purvą. Sunku susigrąžinti proto pusiausvirą. Galvoje sukosi mirtinas elektrocheminis neuronų sūkurys, gaudė ilgas siaubo virpesys, pražūtingas dažnis. Smegenų rievėmis it metaliniais bėgiais riedėjo sunkūs prisiminimų lokomotyvai.

Išgėręs alų, Erikas piktai sviedė butelį ir pataikė tiesiai į automobilio langą. Sudužo stiklas, bet automobilis nesustojo, tik padidinęs greitį spruko šalin.

- Vogta mašina! Gal pranešti policijai, - sufleravo pilietinė pareiga.

- Sprunka niekšelis, - pritarė kioskelio pardavėja, sužavėta drąsiu kliento poelgiu, - butelis alaus čempionui! Nemokamai! Firmos sąskaita!

Erikas pasijuto Robinu Hudu, Tadu Blinda ir su pasigardžiavimu gurkšnojo prizinį alų.

- Gal būt, gyvenimas nėra sumautas...

- Sumautas, ir dar kaip sumautas, - nuliūdo pardavėja.

Tik dabar Erikas atidžiai pažvelgė į kioskelio darbuotoją. Jauna, graži mergina, gal būt bakalaurė.

- Baigiau Vilniaus kolegiją, esu diplomuota ekonomistė ir matote kur dirbu.... man dar pasisekė.

Erikas nejučia pasijuto džentelmenu.

- Ką veikiate vakare, po darbo?

- Jūs kviečiate mane į pasimatymą? – nustebo mergina.

- Taip, kviečiu. Mano vardas Erikas, esu dailės bakalauras.

- O aš Jūratė.

Putojo pigus alus. Iš susijaudinimo drebėjo Eriko rankos. Piniginėje šoko stambūs banknotai. Užteks.

Vazoje liepsnojo sausos gėlės. Degė dekoratyvinis žvyras. Sparčiai augo nervingos orchidėjos. Ant slenksčio tupėjo oranžinė katė. Už lango jau buvo tamsu. Lėtai, bet užtikrintai artėjo laimė. Neverta traukti iš kelio, žaisti slėpynių. Studijos rimtį sudrebino juodas varnos riksmas. Metas apsispręsti ir mylimai merginai atskleisti savo jausmus. Nespėjo Erikas ištarti nė žodžio, kai gatvėje prie studijos sužviegė automobilio stabdžiai. Neskubėdami išlipo du kvadratiniai vyrukai.

- Erikai, jie ginkluoti, - pašiurpo Jūratė.

Erikas skubiai iš spintos ištraukė medžioklinį senelio šautuvą, užtaisė ir nedvejodamas du kartus pykštelėjo pro langą. Pataikė. Užpuolikai krito ant žemės.

- Bėgame! – sušuko Erikas ir metė šautuvą į Jūratės rankas, - negalima delsti nė sekundės.

Kvadratiniai vyrukai gulėjo kraujo klane. Automobilis buvo užvestas, rakteliai neištraukti. Matyt, profesionalai.

- Erikai, ar matai sužalotą vyriškio veidą. Tu pataikei buteliu.

- Atvažiavo suvesti sąskaitas...

Jaunuoliai nurūko gatve. „Chrisler‘io“ langai buvo sveiki. Puiku. Atvažiavo kitu automobiliu. Kur važiuoti? Kur slėptis?

- Kol dar mafija nesusigriebė lekiam į Rygą. Ten išmesime automobilį ir būsime laisvi. Ar turi dokumentus?

- Aš visada nešioju pasą su savimi. Toks įprotis.

- Puiku ir aš turiu asmens tapatybės kortelę, - lengviau atsiduso Erikas.

- O kas toliau? – vis dar drebėjo Jūratė.

- Norvegija.

- Erikai, ar tu mane myli?

- Gyvenimas mus sujungė ir išskirs tik mirtis.

Dangus buvo švarus. Nė vieno debesėlio. Virš saulės skriejo vėjas. Sprogo visos liūdnos Eriko mintys. Gyvenimas tapo įdomus ir prasmingas. Žmogus yra tik žmogus. Erikas greitai pamiršo incidentą. Jaunuoliai keliavo į Latviją nuosavu automobiliu. Erikas tuo tikėjo. Vadinasi, taip ir buvo.

*

Psichoterapeutas visai neklausė biznieriaus Domo pasakojimo. O kam klausytis turtuolio paistalų? Niekinė informacija. Verčiau skaityti šiuolaikinę lietuvių poeziją. Taigi, užhipnotizuotas verslininkas gulėjo ant minkštos, patogios kušetės ir kliedėjo nesąmones...

Dreba kinkos, bet aš vis viena lipu į viršų. Nenoriu likti apačioje. Regiu revolverį, nutaikytą tiesiai į mane. Nepasiduodu panikai. Iš nosies laša purvina degtinė. Svaigstu iš baimės...

Galvoje dega karštas aukso smėlis. Privačiame sklype iškasiau visas urano atsargas. Skamba pakasynų varpai. Iš duobės it gyvatės lenda slidūs konkurentai, naujos, šiurpios partijos. Noriu išvengti turto inventorizavimo, techninės skeleto apžiūros...

Virtuvėje siautėja vaiduokliai. Girgžda šaltas parketas. Artėja nuoga undinė. Bejėgis šampanas. Geriu benziną. Silpsta baterija, nerimsta persodinta krokodilo širdis. Šoka nuogos sienos. Gąsdina ciniškas, metalinis stalas. Nesižaviu striptizu. Guliu girtas morge...

Psichoterapeutui baigėsi kantrybė.

- Suskaičiuosiu iki keturių ir jūs, Domai, pabusite!

Gydytoją persmelkė bloga nuojauta. Gal reikia suskaičiuoti iki penkių? Paveiktas Domo kliedesio, psichoterapeutas pamiršo pirmines hipnozės nuostatas, todėl nutarė nutraukti seansą grubiai ir skausmingai. Gydytojas vožė biznieriui kumščiu į pažiaunę.

Domas pabudo ir išspjovė supuvusį dantį.

                      - Dabar tikiu hipnoze, telepatija, būrimu taro kortomis... viskuo. Nereikės traukti skaudančio danties. Kaip gera, tik galva kiek svaigsta.

                      - Mes įveiksime sunkią ligą, dabar jūs beveik sveikas, - iškilmingai reziumavo psichoterapeutas.

                      - Kodėl beveik? – piktai atkirto biznierius, - man reikia visiško pasveikimo. Negaliu švaistyti sunkiai uždirbtų pinigų!

                      - Liko dar vienas seansas...

                      - Už pusę kainos, - derėjosi Domas.

                      - Sutinku, - liūdnai atsiduso gydytojas.

                      Po savaitės į psichoterapeuto kabinetą šlubuodamas įvirto Domas. Verslininko veidas buvo sumuštas, paakyje švietė dangiška mėlynė.

                      - Daktare, skubiai reikia pagalbos. Užbaikite gydymą, - suvaitojo biznierius ir ant stalo numetė saują suglamžytų banknotų.

                      Kitą dieną pirmame bulvarinio laikraščio puslapyje psichoterapeutas pamatė rėkiančią antraštę: perspektyvus verslininkas Domas savo darbuotojams dvigubai padidino atlyginimą.

                      - Pagaliau pasveiko, - nudžiugo gydytojas.

*

Teodoras Kranklys neabejojo, kad jis yra garsus artistas, nepripažintas scenos meistras. Deja, teisingam mąstymui, matyt, trūko simetriško kaukolės pjūvio. Spėriai plinkančiame Teodoro viršugalvyje vėrėsi didžiulė ozono skylė, todėl autentiška praeitis paskendo užmaršties rūke. Kranklys blankiai prisiminė, kad nebaigęs studijų Menų akademijoje, įsidarbino budėtoju teatre. Štai ir viskas. Teodoras ignoravo ir dabartį, todėl džiaugėsi tik scenos šviesa. Už teatro ribų pasaulis neegzistavo. Prasidėjus vaidinimui, Kranklys buvo laisvas, nes duris saugojo ginkluota, reali apsauga. Atsisėdęs ant balkono laiptų, Teodoras mėgavosi spektakliu, o pertraukos metu saugiai įsiliedavo į žiūrovų minią, tapdamas jos dalimi, t.y. pasiturinčiu ir įtakingu žmogumi. Pasibaigus vaidinimui, Kranklys sugrįždavo į postą ir laukdavo, kol išeis visi žiūrovai, artistai ir scenos darbininkai.

Teodoras gyveno scenos apačioje, po grindimis įsikūrusiame dekoracijų ir rekvizito sandėlyje. Dieną Kranklys sėdėjo prie tarnybinio įėjimo durų, o naktį teatre likdavo vienas. Teodorą glumino mažėjantis žiūrovų kontingentas. Teatras gyveno paskutines dienas, todėl Kranklio ateitis tapo miglota. Pasibaigus paskutiniam spektakliui, teatras bus uždarytas ir Teodorui teks keliauti į gatvę, o gal ir dar toliau...

Tą nelemtą vakarą vyko paskutinė premjera. Prie durų stovėjo apsaugos vyrukai ir Kranklys buvo laisvas, bet jis nepanoro regėti graudžių atsisveikinimo ašarų ir beverčių režisieriaus pažadų sugrįžti. Budėtojas nukėblino „namo“, po scena ir laukė stebuklo, ypatingo nuotykio, galinčio sugrąžinti prarastą gyvenimą.

Spektaklis dar nesibaigė, bet nelauktai atsidarė scenos liukas ir sraigtiniais laiptais žemyn nusileido keistos, nematytos būtybės: Driežas, Žiurkė ir Gyvatė. Teodoras nė kiek nesutriko, nes repeticijų metu scenoje darbininkai dažnokai atverdavo liuką ir į apačią nusileisdavo artistai gerti arbatos ir valgyti meduolių. Šįkart artistai buvo linksmi, juokavo, pokštavo ir prisėdę prie apvalaus stalo pradėjo kortuoti. Keista, reikėjo liūdėti, verkti, o ne linksmintis.

- O gal įvyko kažkas neįprasto? Reikia įsitikinti, - burbtelėjo nustebęs Kranklys.

- Kodėl praleidai paskutinę premjerą? - kandžiai įgėlė Gyvatė.

Susigėdęs Teodoras mikliai sraigtiniais laiptais užkopė į viršų ir atsargiai pakėlė dangtį. Tuščia scena buvo ryškiai apšviesta. Įsidrąsinęs Kranklys atsargiai išlipo į paviršių ir greitai apsižvalgė. Vaizdas jį gerokai nustebino. Parteryje nebuvo kėdžių. Jų vietoje riogsojo krūvos dėžių, rietuvės įvairiausių prekių. Teatras pavirto sandėliu. Teodoras pakėlė akis į viršų ir balkone pamatė Vilką ir Lapę. Lapė džiugiai pamojo ranka.

- Lauk scenoje! - įsakmiai šūktelėjo Vilkas.

- Kas vyksta? Nejaugi teatre bus prekybos centras? – stebėjosi Kranklys.

- Po spektaklio atvežė daug prekių, gal ir kontrabandos. Mes norime, kad tu saugotum patalpas, - paaiškino Lapė.

- Aš liksiu teatre! - apsidžiaugė Teodoras.

- Tau paskirta svarbi užduotis, – patikslino Vilkas.

Kai išėjo Vilkas ir Lapė, Kranklys užrakino duris ir atsisėdo į budėtojo kėdę. Lenkė miegas. Teodoras nepajuto kaip užmigo. Kranklys sapnavo, kad jis pavirto sraige ir ant savo gležnos nugaros nešė sunkų, gremėzdišką teatro pastatą. Teodorą pažadino linksmas varnų riksmas.

- Velniop sraigės darbą, teatrą ir Vilko užduotį, nenoriu grįžti į savo irštvą! Noriu erdvės, dangaus ir laisvės! – maištavo Kranklys.

Teodorą nė kiek neišgąsdino nelaukto sprendimo drąsa. Jis ryžtingai užlipo laiptais į viršų. Atrakino stogo duris ir net neatsigręžęs paliko troškias teatro patalpas.

- Kaip ramu, kaip miela! – džiūgavo dezertyras.

Kranklys, įkvėpęs gaivų nakties orą, pasijuto laimingas it vaikas. Teodoras norėjo dainuoti ir šokti. Staiga užmigusį miestą sudrebino skardus riksmas. Kranklys net nepajuto, kaip pakilo į orą. Apskriejęs teatrą ratu, jis nutūpė ant kamino. Ant čerpių stogo tupėjo didžiulė raina Katė:

- Nebijok manęs, neketinu tavęs skriausti, - pažadėjo mažytė tigrutė.

- Drebu ir baimės! – pašaipiai sukranksėjo Teodoras.

- Tu dabar ne budėtojas, ne sargas...

- Pats žinau!

- Tu esi totemas, - nekreipdamas dėmesio į Varno aroganciją aiškino Katė, - Iš Lietuvos jau išvyko visi piliečiai, liko tik jų totemai.

- Puiku, vadinasi, visi greitai sugrįš namo, - pritarė Varnas.

- Todėl, mes turime saugoti kraštą ir laukti... - pamokslavo Katė.

- Pats žinau! – sukranksėjo Varnas ir išdidžiai pakilo į orą.

Skrisdamas virs miesto jis nepastebėjo nė vieno žmogaus. Gatvėmis bėgo Kiškiai, Voverės, Šernai, šliaužė Driežai, Žalčiai, Gyvatės. Ore išdidžiai sklendė Gandrai, Ereliai, Vanagai.

- Sveiki totemai! – riktelėjo Varnas.

Virš debesų driokstelėjo Perkūnas. Dabar galima atsipalaiduoti.

*

Architektas Butautas sėdėjo prabangiame sostinės restorane „Lydeka ir vaiduoklis“ šalia liepsnojančio židinio ir laukė savo širdies damos Giedrės, kuriai ketino pasipiršti. Iki kraujo įkaito apetitas. Prabėgo alkana minutė, dešimt, dvidešimt, o širdies dama vis nesirodė. Degė Butauto žarnos, o planšetiniame architekto kompiuteryje nebuvo virtualaus jungiklio, galinčio išjungti siaubingą alkį.

Butautas iš nevilties trypė kojomis, bet minkštas kilimas paslaugiai sugėrė kulinarinio maišto garsus. Alkaną architekto širdį užliejo šalta betono banga. Po ankstyvų, kuklių pusryčių prabėgo milijonas metų. Gal būt, ir daugiau. Kai esi alkanas prarandi laiko jausmą. Atplūdo juoda kavos banga, duobėti klientų veidai siurbė karštą, gaivinantį skystį. Akmeninis orkestras griežė melodiją, kurios alpstantis Butautas jau nesugebėjo identifikuoti. Kaip sutarta, patiekalai turėjo būti atnešti tik pasirodžius damai. Užsakinėti užkandžių vien tik sau architektas nedrįso. Bus žiauriai nemandagu, jei dama užklups jį žiaumojantį dešrainį ir siurbiantį alų. Gali sužlugti ne tik inteligento įvaizdis, bet ir piršlybos.

Butautui į galvą šovė išganinga mintis - prisidegti cigarą, nes prabangiame restorane rūkyti nebuvo draudžiama. Puikiai veikė galinga, betriukšmė ventiliacija. Architektas pasilenkė prie židinio ir manieringai prisidegė cigarą, bet arogantiškas kavalierius nepastebėjo, kaip užsidegė švarko atlapas. Butautas įkvėpė gailų dūmą ir pajuto, kad dega ne tik cigaras, bet ir jo nugara. Neišleisdamas iš rankų brangaus cigaro, architektas raitėsi ant grindų ir garsiai šaukė:

                      - Gelbėkit, gaisras!

                      Reikia pelnytai pagirti restorano „Lydeka ir vaiduoklis“ šaunų personalą. Padavėjas mikliai gesintuvu apipurškė Butautą baltomis putomis. Užgeso liepsna, bet cigaras vis dar degė. Sugurgė alkanas skrandis. Vidinis pasaulis įsakmiai pareikalavo maisto. Architektas, vis dar gulėdamas ant grindų, automatiškai užtraukė liūdną dūmą. Metras ir oficiantas padėjo Butautui atsistoti ant kojų.

                      - Ar jūs sveikas? Gal iškviesti greitąją pagalbą?

                      - Aš sveikas... Kokia nelaimė, bet kuriuo metu, gali pasirodyti mano širdies dama ir sužlugti piršlybos! Pažvelkite kuo pavirto mano kostiumas, - verkšleno architektas.

                      Metras užjaučiančiai palingavo galva:

                      - Jums tuoj pat atneš naują kostiumą, o pietus apmokės restoranas. Galite užsakinėti ką tik norite. O dabar, malonėkite eiti į tarnybines patalpas persirengti.

                      - Jei ateis mano dama, būkite geras, pasakykite jai, kad aš greitai grįšiu... Ir nieko nesakykite apie gaisrą, - beveik nudžiugo Butautas, supratęs, kad neprireiks praverti piniginės.

                      Metras, padavėjas ir gretimų stalelių klientai pritariančiai linktelėjo galvomis. Salėje nuaidėjo juokas, kuris architektui labai nepatiko. Nenorėdamas įsivelti į beverčius etiketo ginčus, architektas nubėgo persirengti.

                      Kai Butautas sugrįžo į salę, Giedrė jau sėdėjo prie stalelio ir nuobodžiavo. Architektas džiugiai truktelėjo plačius švarko atlapus ir nerangiai įkrito į minkštą kėdę.

                      - Mieloji, atleisk, kad nepasitikau... Visai atsitiktinai sutikau užsakovą ir jis pageidavo atsakyti į kelis būsimo projekto klausimus. Nepyk, turėjau pašnekėti... Brangioji, turiu tau dovaną, amžiną dovaną...

                      Butautas pradėjo raustis švarko kišenėse. Jo veidas išblyško.

                      - Dar kartą meldžiu atleisti, man vėl reikia trumpam išbėgti... pamiršau užsakovui paminėti svarbią projekto detalę, - net ir negavęs damos leidimo, architektas veržliai pašoko ir nubėgo tiesiai link tarnybinio įėjimo durų.

Tik praėjus pusvalandžiui Butautas sugrįžo. Jo veidas švytėjo. Džiugiai nužvelgęs gausiai valgiais ir gėrimais apkrautą stalą, architektas priekaištingai suburbėjo:

                      - Mieloji, kodėl nevalgai ir negeri?

                      - Ačiū, aš soti, - nuliūdo Giedrė.

                      Tarsi prieštaraudamas šiai įžūliai sentencijai, garsiai ir piktai sugurgė Butauto pilvas.

                      - Iš kur sklinda šis triukšmas, - nustebo mergina.

                      - Nesvarbu, - paraudo architektas ir priklaupęs ant vieno kelio riteriškai ištiesė dailią, bet, kažkodėl, purviną aksominę dėžutę, - brangioji, čia tau. Meldžiu, būk mano žmona.

                      Giedrė su neslepiamu pasibjaurėjimu ir tik iš smalsumo atidarė dėžutę. Viduje blizgėjo auksinis žiedas su mažyčiu akmenėliu. Gal būt deimantu. Mergina pašiurpo pamačiusi, kad kavalieriaus marškiniai šlapi ir dėmėti, o kaklaraištis panašėjo į pakaruoklio virvę. Giedrė ryžtingai uždarė dėžutę ir žiedą grąžino atgal.

                      - Brangioji, meldžiu... - beveik verkė architektas.

                      Restorano klientai smalsiai stebėjo spektaklį. Mergina pasijuto pažeminta.

                      - Anksčiau aš dar abejojau, bet dabar esu tikra. Aš niekada nebūsiu tavo žmona.

                      Giedrė ryžtingai pakilo nuo kėdės ir net neatsisveikinusi išėjo. Sugniuždytas Butautas suklupo ant antro kelio ir pravirko. Prakeikta diena! Vėl ryžtingai sugurgė skrandis, primindamas pareigą gamtai.

                      - Pavalgysiu ir viską gerai apmąstysiu, - nutarė architektas.

                      Butautas it alkanas vilkas kibo į valgį. Padavėjas nusivarė nuo kojų, o architektas vis valgė ir gėrė. Pagaliau užsakęs dar vieną butelį burgundiško vyno, Butautas nuvirto ant kilimo. Skubiai atvykę medikai konstatavo mirtį nuo persivalgymo...

*

Arnoldas prakeikė tą akimirką, kai užsižiopsojęs į reklaminius stendus, nuklydo prie dažų stelažų. 70 nuošimčių nuolaida visiems lauko dažams - rėkė didžiulės raudonos raidės. Sutrikusį Arnoldą greitai pričiupo kvadratinis prekybos centro konsultantas:

- Patariu pirkti ir nedelsti! Gal, turite užmiestyje namą?

- Turiu sodo namelį, - pasigyrė Arnoldas.

- Blizgės kaip naujas, - agitavo žaliūkas.

Arnoldas susimąstė – o gal vertėtų atnaujinti namuką? Įtempęs atmintį jis neprisiminė, kada jį paskutinį kartą dažė.

- Gerai... nupirksiu aš jūsų dažus, - pasidavė klientas.

Solidžia, žalsvai ruda spalva aprengtas namukas atrodė kaip naujas.

- Kaimynai sprogs iš pavydo, - apsidžiaugė Arnoldas ir nubėgo į mišką grybauti.

Sugrįžęs iš miško Arnoldas pagalvojo, kad pateko į paralelinę erdvę. Sodo namelis buvo it musmirė raudonas ir, be abejo, su baltais taškiukais. Arnoldas nubėjo pas kaimynę Mortą.

- Ar matėte, kas atsitiko mano nameliui?

- Pats kaltas, - juokėsi kaimynė, - reikėjo parinkti kitokią spalvą. Ir taškų tikrai nereikėjo. Namelis kaip musmirė...

Arnoldas atidžiai pažvelgė į Mortą. Ta pati, tikrai nepakeista ir jos namas nepasikeitęs. Kaimynė, matyt, kitaip supratusi Arnoldo žvilgsnį piktai pridūrė:

- Nugalabys tave degtinė... buvai žmogus, metus negėrei!

Arnoldas nieko neatsakė, tik ryžtingai apsisuko ir nubėgo prie savo automobilio.

Kelionė link prekybos centro Arnoldą nuramino ir jis nutarė nesiplūsti ir kalbėti mandagiai. Arnoldą it seną draugą džiugiai priėmė pats generalinis direktorius.

- Gal pageidausite kavos, arbatos, džino, degtinės...

- Atleiskite, kad jus trukdau, bet reikalas svarbus, neatidėliotinas... Kai aš sodo namelį nudažiau jūsų dažais, jis pakeitė spalvą.

- Ar stebėjote, kaip keičiasi spalva, - susidomėjo bosas.

- Kai nudažiau namuką, nubėgau grybauti, - teisinosi Arnoldas.

Generalinis direktorius skubiai paėmė mobilų telefoną ir surinko įtartinai ilgą numerį. Kalbėjo angliškai, todėl Arnoldas nesuprato nė vieno žodžio. Pagaliau ilgas pokalbis pasibaigė. Arnoldas atsiduso, jis laukė pozityvaus sprendimo. Namelis gali būti panašus į baravyką, bet tik jau ne į musmirę.

- Atleiskite, įvyko nesusipratimas... žinote, nanotechnologijos, genetiškai modifikuoti dažai, todėl rezultatą kartais sunku nuspėti. Bet klaida bus ištaisyta. Po penkių minučių išvyks brigada dažytojų ir jūsų namelį greitai perdažys bet kuria, jūsų nurodyta spalva.

Prie kuklaus Arnoldo namelio sustojo didžiulis sunkvežimio ir autobuso hibridas. Ir namelį per penkias minutes nudažė tamsiai ruda spalva. Brigadininkas Arnoldui iškilmingai įteikė boso dovaną – šiltą, vilnonę, raudoną baltais žirneliais pižamą. Atminimui.

*

Baikerį Protenį it magnetas traukė alaus barai. Žavėjo alaus akrobatika. Lažybos. Greitas alaus gėrimas. Bare lengva laimėti menkavertį prizą, šokoladinį medalį. Protenis nejuto, kad jo gyvenimą griauna aštrūs gėrimo rekordai. Alaus taurė - ne gralis. O sunkios pagirios - ne poezija.

Protenis kalėjo mieste. Jam reikėjo tik laisvės ir greičio. Be atodairos lėkti į miškus, į kalnus, bet kur. Smegenys brinko nuo alaus ir benzino, o stiklinis smėlis draskė batus. Sunku paaiškinti kodėl gyvenimas prarado skonį, gal būt, todėl, kad į odinės striukės nugarą jau beldė senatvė. Tuščiame bake neliko gyvybės, klibėjo pragerti dantys, o kieta cigaretė trukdė kvėpuoti. Atėjo laikas išjungti variklį ir nulipti nuo motociklo.

Tik išmestas iš baro į gatvę Protenis atsitokėjo. Senas baikeris it kūdikis apsiverkė, jis pasiilgo jaunystės, senų draugų, naujų stebuklų. Apsaugininkas vožė Proteniui į pasmakrę. Baikeris jau nepajėgė priešintis ir susvyravęs nukrito ant asfalto. Paspyręs nevykėlį sunkiu batu, apsaugininkas grįžo į aludę.

Sukaupęs paskutines jėgas, Protenis pakilo nuo grindinio. Linko kojos. Vos užlipo ant motociklo. Kur važiuoti? Stovėjimo aikštelėje miegojo pavargęs lietus, o balose kiurksojo automobiliai. Pasiutęs greitis šiek tiek išblaivė baikerį. Išdžiuvusią gerklę smaugė karti pagyrių kilpa.

Baikerio jau nežavėjo tuščias kelias ir beribis dangaus. Viršuje baro nėra. Sunku girtam atrasti ramybę. Galvoje sukosi nualintos mintys. Praeityje liko virtuali amžinybė, elektrinis karstas ir dvejetainis laisvės skeletas.

Neapsakomai buvo tuščia ir gatvėje, ir širdyje. Į parduotuvę atslinko ratuota naktis. Nereikia stiklo, tvirta lengva plastmasė, minkštas butelis, alaus pakaks iki ryto. Protenis pabudo parke dar girtas. It šventas krokodilas graužė sąžinė. Kodėl neįmanoma paprastai numirti?

Lėta miesto laisvė. Reikia važiuoti, negalima grįžti atgal. Greitai kelias prarado kietą asfaltą. Už posūkio raitėsi dulkėtas žvyrkelis.

Mažoje kelio duobėje slepiasi debesų vingis, aukšta kapo žolė ir paskutinis kelionės taškas. Draudžiama sustoti. Baikerio ratai krenta tik į dangų.

*

Gali žlugti civilizacija, bet tik ne prekių išpardavimas. Reklama kasdien galanda vis aštresnius dantis. Ryškiai apšviesti stendai sijoja žvirgždą. Byra nuvalkioti žodžiai. Akis daužo trenktos frazės.

Deja, spalvingi lozungai greitai praranda galią. Gal būt, todėl šalia stiklinės konservuotų žirnelių piramidės blaškėsi aksominis kiškis, įkyriai pirkėjams siūlydamas maisto prekes. Artistas šoko, dainavo, veltui dalino reklamines skrajutes. Nėrėsi iš dirbtinio kailio. Staiga žirnelių piramidė susvyravo ir stiklainiai pabiro ant žemės.

Stiklas, vanduo ir žirniai! Šukės ir kraujas! Štai nauji reklamos šūkiai. Nežinia kodėl mažas vaikas piršteliu dūrė į kiškį. Apsaugininkas nedvejodamas čiupo ilgaausį.

- Aš ne kaltas! – rėkė klounas, - slidūs stiklainiai! Piramidė subyrėjo pati!

Deja, vilkai kiškiu nepatikėjo. Pirkėjai smagiai juokėsi. Pričiupo chuliganą!

Kiškiui nudyrė netikrą kailį ir atleido iš darbo. Iš atlyginimo atskaičiavo nuostolius. Artistui liko tik kiauras švarkas ir basa nugara.

*

Miestas – tai visų kelių pabaiga, dvasinių ieškojimų aklavietė, duobė. Miestas – tai nesuvaldoma automobilių srovė. Asfalto upe plaukia gyvi ir mirę. Vieniši dangoraižiai į amžiną kelionę palydi mirštantį žmogų.

Nelauktai prakiuro skylėtas dangus. Ant automobilio nukrito kraujo lašas. Sudrebėjo plieninė skarda. Gailiai sucypė bejėgiai stabdžiai. Smūgis.

Kai Ernestas išropojo iš sumaitoto automobilio, gatvė buvo apvirtusi aukštyn kojom. Ernestas duso. Žemas prekybos centro stogas paslaugiai atkirpo pusę dangaus ir nemokamai suvyniojo debesų trauktinę, bet Ernestas nepasigedo cigaretės, todėl šliauždamas asfaltu godžiai traukė rudens miglą. Be nikotino alpo metalinė žolė. Ernestas pamatė tuščią alaus butelį. Radinys jo nė kiek nesudomino. Ernesto dar nekamavo pagirios, o žymiai skaudesni jausmai.

Ant gatvės gulėjo mergina. Be abejo, gyva. Šis faktas nė kiek nenudžiugino Ernesto. Reikia sprukti kol dar neatvyko policija. Ernestas sunkiai pakilo ant kojų. Nuo smūgio ir alkoholio svaigo galva. Kaip gerai, kad veidas sveikas. Tai kas, kad braška kaulai! Svarbu, kad nenukentėjo pardavimų vadybininko įvaizdis.

- Greičiau namo! Miegoti! Kai pabusiu jau blaivas, paskambinsiu policijai ir pranešiu, kad pavogė automobilį, - suburbėjo Ernestas ir nusispjovė.

Avarijos auka – jauna, daili mergina... Tai kas? Metas sprukti, kol nepagavo. Ernestas svirduliuodamas gėdingai pasišalino iš autoįvykio vietos.

Net nenusirengęs drabužių, Ernestas krito į lovą ir netrukus užmigo. Sapnas - tarsi ekranas. Pavojinga su dangumi žaisti slėpynių. Varnos lengvai perskaitė Ernesto mintis ir prie prigesusių akių prikalė kruvinas asfalto šukes. It sudužusio automobilio kėbulo dažai, skeldėjo girta Ernesto vaizduotė. Lūžęs žingsnis augino vertingą košmarą.

Ar galima išvengti baisių sapnų? Beviltiška maldauti psichoterapeuto pagalbos. Net ir storos ąžuolinės durys negali apsaugoti nuo užtarnauto košmaro. Slogus sapnas pasuko laikrodžio rodyklę atgal. Šėlo kruvinos Ernesto smegenys. Atkakliai šmėžavo balta ligoninės palata. Į veidą skrido kvadratinės šaligatvio plytelės. Kur pasislėpti? Troški tyla plačiai atvėrė atpildo duris.

Ryte, žvalus ir susirūpinęs, Ernestas nuėjo į policijos nuovadą. Alibi tvirtas. Tą vakarą jis šventė gimtadienį kartu su draugais restorane. Apie kelionę automobiliu nebuvo nė kalbos. Mašinytė ilsėjosi kieme ir laukė šeimininko. Draugiški kaimynai patvirtins. Draudimas atlygino nuostolius. Štai ir viskas. Puiku!

Bet širdis buvo pilna purvo. Ernestas bijojo užmigti, nes sapnai tapo panašus į tiesą. Kaukolėje tvenkėsi audros debesys. Ernestas sapnuodavo gilius koridorius, užtrenktus langus, slidų parketą. Jis bėgdavo laiptais žemyn krisdavo... Ieškodavo durų, kurių niekur nerasdavo.

Pagaliau Ernestas nutarė aplankyti merginą ligoninėje. Jis nupirko gėlių ir nedrąsiai įžengė į palatą. Lovoje gulėjo mergina. Ji atsimerkė ir nusišypsojo.

- Aš jus pažinau...

- Ir visą laiką tylėjote, - nustebo Ernestas.

- Aš greitai pasveiksiu... Nenorėjau gadinti jūsų gyvenimo.

- Mano vardas Ernestas, - suvapėjo jaunuolis.

- O mano – Kunigunda.

Kai Ernestas išėjo iš ligoninės, šypsojosi snaigės, džiūgavo vėjas. Prie pat aplūžusio šaligatvio krašto, Ernesto jau laukė prarastas laikas. Gražu numirti po prabangaus mersedeso ratais. Smūgio akimirka pavirto šaltu skausmu. Vairuotojas nepabėgo, bet iškvietė greitąją pagalbą. Asfaltas gėrė benziną ir kraują. Nepastebimai augo beviltiškas dangus. Ernestas atrado kelią į laimę ir todėl nebijo mirties. Iš vidaus atėjo ramybė. Jis su kaupu grąžino Kunigundai skolą.

Apledėjusiu asfaltu čiuožė varnos, o pro plikas medžių šakas skverbiasi šalta saulė. Akino mintys, tirpo miestas. Mirštančiame Ernesto veide labai trumpam nušvito šypsena - prarasto laiko projekcija, nemari amžinybės spalva.

*

Už stiklo krito purios snaigės. Įskilusioje stiklinėje seko drumstas alus. Pastalėje duso tuščias butelis. Bilmantas įtempė atsileidusią gitaros stygą. Suskambo švarus septakordas. Bilmantas nugrimzdo į bliuzo bangas... Užtenka improvizuoti, neverta kapoti liūdnus kvadratus. Tingus katinas tysojo ant kilimo ir nekreipė į muziką jokio dėmesio. Suskambo mobilus telefonas.

- Sveikas Bili!

- Labas Milda, - atsiliepė Bilmantas ir išjungė telefoną.

Tai nebuvo piktas pokalbis, bet slaptas kodas. Metas keliauti.

Žviegė senas opelis. Ant automobilio langų tirpo paklydusios snaigės. Šlapdriba. Taškėsi purvinos balos. Pagaliau Bilmantas privažiavo aludę „Nulinis taškas“. Pradėjo smarkiai snigti. Plūstelėjo šalta eglių gaiva. Miestą užklojo baltas dykumų smėlis. Nė vienos išmintos pėdos. Niekieno žemė.

Bilmantas neišjungė variklio ir laukė Mildos. Pagaliau atsidarė aludės durys ir išbėgo Milda. Baigėsi pamaina. Mildai nepatiko dirbti barmene. Bet nebuvo kitos išeities. Bilmantas jau pusę metų buvo bedarbis.

Prakiuro dangus ir pūga pagrobė miestą. Dingo namai, gatvės, šaligatviai. Senas Bilmanto opelis riedėjo nežinia kur.

- Sustok, Bili, - išsigando Milda, - ar matai kur važiuoji?

- Būk rami, įjungiau visas šviesas, - patikino vairuotojas.

Bilmantas sumelavo. Jis nematė kelio, bet apimtas keisto įniršio, lėkė nežinia kur. Pagaliau Bilmantas pamatė siaurą šviesos ruožą, norėjo pasukti į šalį, sustoti, bet automobilis neklausė ir lėkė tiesiai į šviesos plyšį. Greitis buvo pasakiškas. Taip greitai jis dar niekada nevažiavo.

- Bili, sustok! – rėkė Milda.

- Negaliu, mūsų mašinytė išprotėjo, - apimtas siaubo, kvatojo Bilmantas.

Šviesos ruože nebuvo jokių kliūčių ir į sidabro properšą nėrė bebaimis automobilis.

Pagaliau baigėsi matinė erdvė. Automobilis išniro tiesiai į Konstitucijos prospektą. Bilmantas pastėręs apsidairė. Miestą gaubė pilka pašvaistė, o žemi debesys buvo pilni ugnies. It sidabras švytėjo sniegas. Dangoraižių stogus gaubė stiklinis rūkas. Skaudžiai akino keista šviesa.

- Bili, kur mes atvažiavome? Ne, tai ne mūsų miestas... – suvaitojo Milda.

- Jei nebūtų baisu, galima būtų svajoti, - kraupo Bilmantas.

- Tik nesustok! Važiuokime namo! – meldė Milda.

- Milda, jaučiuosi tarsi pabudęs sename sapne...

Nereikia mieste sapnuoti, ilga nakties tamsa, trumpas laikas. Pokalbį nutraukė kraupi ugnies upė, atsivėrusi virš debesų pašvaistės. It kraujas lašėjo plėšrus žvaigždžių lietus, virpėjo automobilio skarda, bet variklis, visa laimė, neužgeso.

Staiga tapo tamsu, tarsi kažkas būtų išjungęs elektros jungiklį. Į nežinią lėkė automobilis. Bejėgis greitis. Sunku pasprukti nuo nežinomybės, kai akyje juoda skylė. Neliko dangaus – tik kaukolės gilumoje, smegenų sarkofage, ilsėjosi slapta tikrovė – švari, balta sniego žemė.

Pagaliau nušvito dangus ir akys liko be tamsos grotų. Keleivių žvilgsniai pabudo sniege. Už lango jau rimo pūga. Bilmantas sustojo šalikelėje ir pabandė atidaryti duris. Nepavyko. Nepakeldamas įtampos, Bilmantas išspyrė duris.

Lauke ramiai snigo. Staiga Bilmantas susverdėjo. Automobilio skarda buvo auksinė. Netikėdamas savo akimis, jis nuplėšė veidrodėlį. Taip. Tai auksas, negali būti jokių abejonių.

- Milda, mes praturtėjome! Nebijosime nei recesijų, nei krizių, nei infliacijų... Pažvelk į veidrodėlį!

Mergina verkė iš laimės.

- Bili, kaip gerai, kad mes gyvename Pavilnyje ir turime nuosavą garažą...

Bilmantas, tarsi atsidėkodamas, pažvelgė į dangų ir jam pasivaideno - iš storo debesies išlindęs mėnulis mirktelėjo apvalią akį.

- Tegyvuoja amžinai alkanas dangus! – sušuko jaunuoliai.

*

Laisvi debesys, minkšta tvora. Dangų remia prekybos centrų sienos. Aptakūs prasimanymai, bereikšmė statistika. Nuolaidomis ir akcijomis surištos pirkėjų akys. Pilni krepšiai suklastotų persiškų kilimų. Žirglioja nevalgomi batai. Pilka trimatė būtis. Nėra potencialios gėrio gelmės. Iš egzotiškų prekių skyriaus sklinda šaltas smilkalų kvapas. 

- Tėveli, nupirk meškiuką, nupirk saldainių, - įkyriai prašė dukrelė Eularija.

Gerasis tėvelis Leopoldas pažvelgė į lubas. Virš galvos it gyvatės raitėsi ilgi, sidabrine folija apvynioti vamzdžiai.

- Eulute, saulute, pažvelk į lubas! Kaip gražu!

- Negražu, negražu, - spyriojosi dukrelė.

Leopoldas atsiduso. Piniginė buvo tuščia. Pinigų vos pakako maisto produktams. 

- Gerai jau, ryte pusryčiausi kartu su pliušiniu meškiuku...

- Ar tikrai?

- Pažadu!

Artėjo negailestinga naktis. Ant Leopoldo veido nukrito lietaus lašas. Tirpo debesų stiklas. Pagaliau lietus užgesino miestą. Apsiniaukė gatvės, atšalo oras. Lietus į šventę pakvietė snaiges. Sužvarbusi naktis gėrė karštą sniegą. Ar galima ilgai ir laimingai gyventi? Spėriai plinkančioje Leopoldo galvoje sukosi įkyrus klausimas. Danguje girgždėjo seni debesys. Duslus nežinios aidas pakirto rankas. Negalima delsti! Metas veikti! Dukrelė laukia meškiuko!

Juoda nakties malda, nereikia minčių. Betono siena, medinės akys, akla vitrina, tuščias žvilgsnis į dangų. Gerumas gydo skurdo spalvas. Alkoholikė naktis gėrė šaltą orą, svyravo tuščias, stiklinis mėnulis. Bereikalingas dangus siūlė nevalgomas vaišes – asfaltą, akmenis ir balų purvą.

Sunku susikaupti. Leopoldas į šalį nustūmė abejones ir sviedė į vitriną plytą. Suskambo stiklas, pragydo signalizacija. Leopoldas griebė pliušinį meškiuką ir spruko. Nubėgęs šimto metrų distanciją, jis pasislėpė už spaudos kiosko ir pradėjo stebėti aplinką. Ramu. Kaip lengva pasiekti žvaigždes! Leopoldas prisiekė daugiau niekada nedaužyti vitrinų ir nevogti. Debesys išgirdo Leopoldo maldą ir jo prasikaltusioje širdyje vėl tekėjo gaivus minčių šaltinis. Atgailaujantis gangsteris nutarė pamiršti savo niekingą poelgį. Po striuke nuo šlapdribos slėpėsi laimingas meškiukas.

Ramiai eidamas gatve Leopoldas pamatė dvi policijos mašinytes, skubančias į apiplėšimo vietą. Kartus pergalės skonis. Vis tiek verta džiaugtis - iš kelio traukėsi pikta lemtis. Leopoldas atsigręžė atgal. Jau nėra skausmo. Kiekvienas žingsnis teisingas.

Palaiminta naktis. Saugu. Miestas gėrė elektros srovę. Skani jausmų pilnatvė. Neliko blogo veiksmo - tik šviesa.

*

Adomą paaukštino pareigose. Po banketo Adomas pabudo leisgyvis. Galvą varstė aštrūs pagirių žeberklai. Kai Adomas pakilo iš lovos, lūžo kaklas ir galva nuriedėjo į tuščią kampą. Adomas nemirė tik, ne juokais, pašiurpo. Nedelsiant reikia ieškoti moliūgo, kopūsto ar arbūzo. Tiks ir krepšinio kamuolys, apvalus akmuo, oro balionas. Sunku išlikti savimi ir gyventi be galvos. Adomas prisiminė, kaip įpusėjus banketui, gydytojas Frankenšteinas jam įteikė kvadratinį lagaminą.

- Paimkite, pravers ryte, - įsakmiai paragino daktaras.

Adomas apčiuopomis nusvyravo prie stalo ir suradęs lagaminą, skubiai atidarė. Viduje gulėjo kopūstas. Rankos neklystamai pajuto šaltus, gyslotus lapus. Valio! Adomas skubiai į kaklo kiaurymę įstatė kopūsto kotą ir pasijuto geriau. Nauja galva puikiai tiko. Palingavęs ir pasukinėjęs galvą, Adomas pasijuto kurčias ir aklas. Apvertęs lagaminą jis užčiuopė kaukę. Dar kartą valio! Kaukė atvėrė akis ir ausis. Adomas paleido muziką ir ilgai šoko. Metas į darbą. Užteks džiaugtis laime. Dėl viso pikto, pažvelgė į veidrodį. Gražuolis! Neprilygstamas ministerijos specialistas.

Deja, Adomas dar nebuvo pakankamai įgudęs, todėl nukrito nuo laiptų ir iš ministerijos buvo skubiai nuvežtas į privačią Frankenšteino kliniką.

- Reikalai prasti... – daktaras liūdnai palingavo tikrą, ne kopūsto galvą.

- Aš pasiryžęs bet kam, noriu karjeros laiptais lipti aukštyn, - beveik maldavo įtakingas klerkas.

- Galvą atidaviau nemokamai, o dabar teks pasirašyti sutartį...

Adomas iš švarko kišenės ištraukė firminį parkerį. Įtaigiai blykstelėjo auksinė plunksna.

- Netiks... reikia pasirašyti krauju!

Frankenšneinas čiupo pirštą ir aštriu skalpeliu skaudžiai įdūrė.

- Nerėk! Nebūk bobą! – burbtelėjo chirurgas.

Frankenšteinas suleido injekciją vaistų. Adomas regėjo laukus ir lysves, šiltnamius ir sandėlius, ir, matyt, todėl nejuto skausmo, kuomet chirurgas mikliai jo kūno dalis keitė moliūgais, cukinijomis, agurkais, ridikais...

Po restauracijos Adomas grįžo į darbą žvalus. Įvirtęs į fotelį jis pakvietė sekretorę Aliciją ir kai mergina įėjo į kambarį, iš laimės apsalo Adomo širdis, tiksliau raudonas burokas. Alicijos kūnas buvo sumontuotas iš švelnių egzotiškų daržovių. Adomo papilvėje džiugiai suspurdėjo aštrus agurkas. Nereikėjo nei gražių žodžių, nei pažadų... Daržovės pamilsta tik daržoves.

Kai vakare valytoja įėjo į Adomo kabinetą, ji pamatė krūvą įvairiausių daržovių ir ant parketo numestą kostiumą ir suknelę. Valytoja į šiukšlių maišą susėmė šiukšles ir išmetė į konteinerį.

*

Nenustygo šuo, dairėsi į šalis, bet nelojo, tarsi laukdamas sugrįžtant artimo žmogaus. Nerimas persmelkė Valerijoną. Saugiai užrakintame pasąmonės seife slėpėsi gūdi paslaptis. Valerijonas buvo tikras - jis nieko nenužudė, neapvogė, neišprievartavo. Tai kas jį slegia?

Gal būt, kraupi, beveik užmiršta giminės paslaptis!

- Aš turiu brolį dvynį! – garsiai riktelėjo Valerijonas.

Šuo garsiu lojimu patvirtino drąsią šeimininko hipotezę. Ir neapsiriko. Valerijonas pastebėjo artėjantį vyriškį, kuris ėjo ne žvyrkeliu, bet pieva. Matyt, skubėjo, nekantravo susitikti. Keleivio veidas buvo juodas it naktis, bet Valerijonas nė kiek nesuabejojo, kad šis jaunuolis yra jo brolis dvynys. Valerijonas jau ketino apkabinti brangų atvykėlį, bet pajuto tiesiai į krūtinę įremtą revolverio vamzdį

- Pamiršai, neskambini, nerašai laiškų. Gėdijiesi savo brolio juoduko... – įgėlė svečias.

- Modestai, aš kaip ir tu esu afrobaltas, tik atsitiktinumo dėka gimiau baltas, - teisinosi Valerijonas,

- Šlubuoja atmintis, broleli. Ne toks mano vardas. Grąžink mano pinigus ir tada galėsi mane vadinti kaip tik nori.

- Atiduosiu pinigus, tik nuleisk revolverį, - maldavo Valerijonas.

Šiek tiek padvejojęs užpuolikas paslėpė ginklą.

- Pažinai mane, šaunuolis, - paglostė šunelį Modestas, - tai kur, broliuk, paslėpei mūsų milijoną?

Valerijonas nebuvo paslėpęs lobio, neturėjo jokių santaupų ir gyveno nuo algos iki algos.

- Reikia prisiminti... prabėgo daug laiko, - diplomatiškai derėjosi Valerijonas.

- Praganei mano pinigus, - pyktelėjo Modestas, - surentei namuką, parsivedei dailią žmonelę, nusipirkai brangią mašinytę, apsikrovei vaikais... Manei, kad nesurasiu tavęs!

- Viskas yra ne taip kaip atrodo, - teisinosi Valerijonas.

- Liaukis tauzyti niekus, eime į tavo pirkelę, noriu pailsėti po sunkios kelionės, - Modestas atsainiai bakstelėjo pirštu į šalimais riogsančią dailią vilą, - argi ne čia ne tavo namai? Išvedei šunelį pabėgioti! Nepavyks manęs apmauti.

- Gerai, būsi mano svečias, broliuk, - Valerijonas dėl brolio gerovės pasiryžo bet kam.

- Šaunuolis, - pralinksmėjo Modestas ir atvėrė vilos duris, kurios, laimei, nebuvo užrakintos.

Brolius pasitiko mergina ir du maži berniukai. Modestas apkabino apstulbusią merginą.

- Dėdė iš Amerikos! – džiūgavo vaikučiai.

- Pažino, prisiminė, - susigraudino Modestas, - koks tavo vardas gražuole?

- Aistė, - sutriko mergina, pagalvojusi, kad iš Amerikos atvyko vyro giminės, - atleiskite, bet manęs vyras neįspėjo apie jūsų vizitą.

- Matyt, slunkius, paskendo darbuose, - ironizavo Modestas.

- Tikrai nežinojau, kad mano vyro brolis afroamerikietis.

- Afrobaltas, - džiugiai patikslino Modestas, - esu tikras lietuvis.

- Gal kavos, viskio, - paraudo mergina.

- Dvigubą su ledu, - patikslino Modestas ir krito į minkštą fotelį.

„Ačiū Dievui“ – atsiduso Valerijonas.

Ant dėdės amerikono kelių džiugiai įsitaisė vaikučiai. Atsitokėjusi iš nuostabos Aistė atidžiai pažvelgė į svečių veidus. Kažkur matyti. Galbūt šeimos nuotraukose.

Išgėręs viskį Modestas prabilo:

- Neketinu ilgai svečiuotis, todėl kalbėsiu apie reikalus... Miela, Aiste, jūsų vyras, man skolingas pusę milijono dolerių. Dabar mes visi kartu, todėl galime ramiai ir greitai išspręsti šį keblų reikaliuką.

- Mano vyras darbe, - pašiurpo Aistė.

- O čia kas sėdi? Klonas? – šaipėsi Modestas.

Situacija buvo ne tik unikali, bet ir labai pavojinga. Mergina ne juokais išsigando, bet būdama profesionali psichologė greitai susitvardė:

- Matau reikalas svarbus, todėl norėčiau šnektelti su „vyru“ akis į akį

- Gerai, jau gerai, galite slapta aptarti piniginius reikalus virtuvėje, o aš pažaisiu su vaikais...

Aistė grubiai už pakarpos čiupo Valerijoną ir nutempė į virtuvę

- Įkrėsk šiam mulkiui proto, - nusijuokė Modestas.

Ir kai Aistė sandariai uždarė virtuvės duris, ji griežtai paklausė:

- Paaiškinkite, kas čia vyksta?

- Aš nekaltas, aš kvailys, - išsigandęs mikčiojo Valerijonas, - žinau tik tiek, kad Modestas yra mano brolis dvynys... Aš neturiu jokių pinigų, esu skurdžius.

- Bet Modestas mažiausiai dešimčia metų už jus vyresnis?

- Nežinau, kas jis, iš kur atvyko, kaip surado mane, - pravirko Valerijonas, - būkite atsargi, mano broliukas ginkluotas...

- Skambinu į policiją ir kol atvažiuos pareigūnai, vaidinsime spektaklį toliau. Noriu, kad niekas nenukentėtų.

Pagaliau vyras ir žmona sugrįžo į svetainę. Tariami sutuoktiniai atrodė linksmi ir laimingi.

- Modestai, aš prispaudžiau savo vyrą ir jis pasidavė. Prisipažino, kad banko seife saugo milijoną dolerių. Važiuosime visi ir jūs atgausite savo pinigus.

- Visų pinigų man nereikia, paimsiu tik pusę milijono, - švelniu balsu dudeno Modestas.

- Puiku, vadinasi sutarta, - apsidžiaugė mergina, - reikės šiek tiek laiko man pasiruošti kelionei į banką ir aprengti vaikus. Patys suprantate, negaliu jų vienų palikti.

- O.K. Galite neskubėdama tvarkytis, o aš, tuo tarpu, su broliuku pažaisiu bilijardą.

Kai dvyniai taikiai stumdė kamuolius ir diskutavo apie JAV konstitucijos antrąją pataisą, į svetainę įvirto iki dantų ginkluoti policininkai.

- Rankas aukštyn, atiduokite ginklą, - įsakė inspektorius.

- Čia ne ginklas, o žaislinis revolveris, - Modestas paslaugiai ištiesė vaikišką ginklą.

Pareigūnas atidžiai apžiūrėjo žaisliuką

- Grąžinti negaliu, tai įkaltis, daiktinis įrodymas. Jūs areštuoti. Surakinkite brolius.

- Ačiū detektyve, kad pasirūpinote apsauga, vis dėl to dideli pinigai...

Inspektorius atidžiai pažvelgė į Modesto veidą ir suprato, kad jis kalba rimtai, be jokios ironijos. Norėdamas pilnai išsklaidyti abejones, pareigūnas paklausė:

- Ar tikrai jūs broliai?

- Mes dvyniai, - išdidžiai patvirtino Valerijonas.

- Ar tikrai?

- Negali būti jokios abejonės, - patikslino Modestas.

Pagaliau Aistė prisiminė kur matė šiuos keistuolius. Broliukai buvo psichiatrinės klinikos pacientai ir gydėsi nuo lėtinės šizofrenijos. Mergina skubiai informavo inspektorių.

- Ponai, manau, jus teks nuvežti ne į areštinę, bet į beprotnamį. Nuimkite broliams antrankius.

- Nepakenčiu vergovės, - Modestas atkišo policininkams juodas, tvirtas rankas.

- Ir Linčo teismo, - pridūrė Valerijonas.

Visko matę policininkai pradėjo kvatoti. Broliai įlipo į policijos džipą ir visi nuvažiavo. Tik Valerijono šunelis, likęs vienas, beviltiškai inkštė.

- Gyvensi pas mus, bus vaikams džiaugsmo, - su palengvėjimu atsiduso Aistė.

 

Vilnius, 2012 - 2013 m.