Dvi novelės

MENAS PRIKLAUSO LIAUDŽIAI

Tikri estetiniai idealai yra sumaniai eliminuojami ir pakeičiami butaforinėmis vertybėmis.

                                                                                                                     ( nugirsta frazė )

Teatro direktorius Kovaldas erdviame kabinete svaidė žaibus. Drebėjo sunkios sienos, išsigandę virpėjo švelnūs, pasteliniai tapetai, linko senos ( beveik istorinės ) kėdžių kojos, skersai įskilo riešutmedžiu inkrustuotas stalas.

- Didžiai gerbiamas režisieriau, Daugantai, nusileiskite, pagaliau, ant varganos žemelės ir pažvelkite realybei į akis!

- Aš stoviu ant tvirto klasikos pagrindo, - įsižeidė režisierius, - ir nė kiek neabejoju, kad „Hamletas“ atneš ne tik komercinę sėkmę, bet ir praturtins žiūrovų protus aukštesnėmis vertybėmis...

- Nustokite pliaukšti niekus! Kameros išjungtos! Čia televizijos nėra! Atsitokėkite! Tik pinigai yra tikra, autentiška vertybė!

- O Šekspyras? – atsargiai paprieštaravo Daugantas.

- Hamleto dilema – ką pasirinkti gyvenimą ar mirtį – yra kvaila ir aktuali, nebent, tik išlepusiems aristokratams. Turtėti ar skursti – štai kur tikroji dilema! Mąstykite pozityviai ir racionaliai. Nepamirškite – gyvename tik vieną kartą...

- ...ir net tuo negalime būti tikri, - kandžiai pridūrė režisierius.

- Ar tai pokštas? – pyktelėjo Kovaldas.

- Ne, tai citatos pabaiga.

- Ar yra gyvenimas po mirties? – bandė atsigriebti direktorius.

- Ar yra gyvenimas iki mirties? – netikėtu klausimu replikavo Daugantas.

Kovaldo akys paplūdo krauju.

- Galvojate, kad esate genijus... proto bokštas? Jei esate toks dvasingas ir pakylėtas, tai aš jums už sunkų darbą mano teatre sumokėsiu dvasinį honorarą – viešą padėką. Ar būsite laimingas?

Direktorius spoksojo į Daugantą, matyt, galvodamas kaip jį teatrališkai nužudyti ir saugiai atsikratyti kūnu. Be abejo, Kovaldas mielai atleistų šį išsišokimą, jei režisierius pultų atsiprašinėti ir menkinti save, bet Daugantas įžūliai tylėjo. Stojo ilga, egzistencinė tyla. Pagaliau direktorius nusiramino ir, sunkiai atsidusęs, prabilo:

- Turiu jums pasiūlymą. Tai paskutinis jūsų šansas. Skubiai parašykite ir pastatykite naują, aktualią pjesę – „Kaip tapti milijonieriumi per tris dienas“. Šis spektaklis turi paprastai ir įtaigiai paaiškinti žiūrovams, kaip galima lengvai praturtėti. Teatro scenoje pademonstruokite be gedimų veikiantį pelno variklį, sėkmės domkratą, greito pralobimo svertą.

Iš nuostabos režisierius nuvirto nuo kėdės.

- Kelkitės ir eikite dirbti, - triumfavo direktorius.

Pjesė „Kaip tapti milijonieriumi per tris dienas“ apturėjo stulbinantį pasisekimą. Per vieną dieną buvo parduoti visi bilietai į visus spektaklius. Po premjeros mieste buvo apiplėšti du bankai, sudaužyta trylika bankomatų ir apvogti trys stambūs prekybos centrai. Nusikaltėliai dingo be jokių pėdsakų, nepalikę nė menkiausio įkalčio.

Po trečio spektaklio sunerimo policija ir Kultūros ministerija uždraudė pjesę. Užgeso auksinė rampos šviesa. Spektaklio neišgelbėjo nei palankūs dramaturgų atsiliepimai, nei dėkingų žiūrovų protestai. Paaiškėjo karti tiesa – net ir demokratinėje visuomenėje tikras menas yra draudžiamas ir netoleruojamas.

Pogrindinė interneto svetainė „Karuonis“ pranešė keistą faktą - režisierius Daugantas paslaptingai dingo. Ir, pagaliau, bulvarinė spauda visuomenę pribloškė nauja sensacija – zonoje jau repetuoja uždraustą pjesę... O spektaklio „Kaip tapti milijonieriumi per tris dienas“ režisierius - kalinys Daugantas.

VAMPYRAS

Prekybos centre Antanas ketino nusipirkti raikytos duonos ir daugiau nieko. Nuo lentynos paėmė pigiausią kepaliuką ir atsargiai paguldė į standartinį parduotuvės krepšelį. Deja, nespėjo Antanas pasiekti išsvajotos kasos – už rankos jį skaudžiai sugriebė augalotas salės darbininkas.

- Kodėl paėmėte tik vieną kepaliuką? Ar apakote? Žiūrėkite – akcija!

- Duona greitai džiūsta, pelija... – teisinosi pirkėjas.

- Būtent! Prekybos centro nuostoliai žymiai didesni... Nupirkite bent dešimtį kepaliukų.

Netekęs žado, Antanas beviltiškai spoksojo į aukštas, blizgančiais vamzdžiai apraizgytas, salės lubas.

- Greičiau apsispręskite! Nebandykite mano kantrybės! – įsakmiai paragino salės darbuotojas.

- Gerai, paimsiu dar du kepalus, - derėjosi pirkėjas.

- Tris... ir ne mažiau!

Salės darbuotojas išsižiojo. Agresyviai sublizgėjo aštrios iltys. Skubiai į krepšį įmetęs dar du duonos kepaliukus, Antanas suskubo link išganingų kasų.

- Ir dar... paimkite senų bulvių maišą, - švelniai pridūrė salės darbuotojas.

- Malonėkite užmesti ant pečių, - pasidavė Antanas.

- Jus aptarnaus be eilės, - kilniai pažadėjo vampyras.

Vilnius, 2013 m.