Pradžia / Radikaliai
 

(ne)per arti

Prisimindama istoriją apie Ikarą, vis galvoju, o galbūt tai yra išties klaidinga mintis, klaidingai primenanti apie atsargumą. Juk žmonės, kurie pirmieji perplaukė Atlantą ar mažyte valtele persiyrė per Ramųjį vandenyną, užkopė į Everestą ar antrą kartą išmoko vaikščioti, turbūt ne pernelyg daug galvojo, kiek daug tame buvo rizikos ir šansų viską prarasti.

Evelina Kvartūnaitė
2013 m. Liepos 14 d., 16:07
Skaityta: 91 k.
Be pavadinimo. Caglar Suren nuotr.
Be pavadinimo. Caglar Suren nuotr.

Galbūt kai galvoji, koks nuostabus tikslas ir visa dūšia tiki, kad jo nepasiekti nėra galimas variantas, va tada supranti, kad kito kelio nėra, tik pasiekti tikslą....

Man iki šiol sunku suprasti žmones, kurie renkasi paprastesnes išeitis. Taip, paprastas gyvenimas nėra prastas, jis neturi tiek daug kardinalių posūkių, dramatiškų išbandymų ir išties nepalieka tiek daug randų. Vienok turbūt visiškai taip pat neturi tiek daug netikėtų atradimų, stebuklingų susitikimų ir milijoninio nėrimosi iš odos. Gyvenimas, kur kiekvienas saulėlydis ir saulėtekis yra tarytum skyrybos ženklai kartais nerišliame sakinyje, kuris tik žiūrint atgal atpasakoja nuostabią visumą.

Aš noriu tikėti, kad Ikaro istorijos geresnis moralas turėtų būti ne apie ištirpusius sparnus, o apie tapimą pačia saule, atradimą, jog tikrosios ribos tėra mūsų galvose, o jausmas, kuris pakelia, neturi baigtis.

Komentarai