Parkas, pažadinęs tautą

Taksim Gezi parkas buvo miesto plano dalis, inicijuota dar pirmojo prezidento Mustafos Kemalio Ataturko bei baigtas įrengti 1943 metais. Šiemet vyriausybė priėmė sprendimą parką panaikinti bei jo vietoje pastatyti didelį prekybos centra. Sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į žmonių nuomones. Gegužės 28 dieną tai subūrė grupę Turkijos piliečių, norinčių išreikšti savo nepasitenkinimą, bet policijos atsakas buvo neadekvačiai naudojamas smurtas prieš taikius demonstrantus. Pasklidusios žinios apie smurtaujančią policiją subūrė dar daugiau protestuotojų ir netrukus, vos per kelias dienas, Istanbulo Beyoğlu rajonas tapo labiau panašus į karo zoną nei turistų pamėgtą vietą.

Turbūt mane labiausiai sukrėtęs dalykas buvo nevaldoma jėga, naudojama ne tik prieš protestuotojus, bet ir prieš kiekvieną atsidūrusį netoliese.

Neatsižvelgama į nieką, policija naudojo brutualią jėgą, ašarines dujas, vandens patrankas bei plastikines kulkas. Akimirksniu sužeistųjų skaičius pasiekė nebe šimtus, o tūkstančius, įskaitant vaikus, senelius, moteris ir nieko neįtariančius turistus. Žmonė buvo tartum medžiojami.

Pasak vietos gyventojų, Turkija nėra šalis, kokią mato pasaulis – nuosaikiai musulmoniška šalis. Jos gyventojai tvirtina, kad religija niekada nebuvo ir neturėtų būti vyriausybės įrankis. 1923 metais įkurta Turijos Respublika vadovavosi pasaulietiškomis, o ne religinėmis gairėmis, o šiuo metu vyriausybės daugumą sudaro konservatyvų bei religingą požiūrį propaguojanti AKP partija bei jai vadovaujantis ministras pirmininkas.

Šalyje vyksta pokyčiai, kurių nemato ar nerodo užsienio žiniasklaida – nekaltai kalinami žurnalistai, išsklaidyta armija bei nepagrįstai keičiama konstitucija.

Žmonės, protestuojantys gatvėse, reiškia savo nuomonę, norėdami susigražinti tai, kas jiems priklauso – pasaulietišką bei atvirą, tolerantišką respubliką.