Dingo

Ir kurgi užklydote pone?

Nuobodybė čia, ne knyga tikrai!!!

Klaidų čia pilna visur.

Pati knyga – klaida tikra...

Čia yra dalelė tavęs...

Bet tik nedidelė dalelė...

Ieškok, gal kada nors surasi.

Į mano akį įsirėžė tavo ausis. O tavo plaukai apsuko man kaklą. Nagai tavieji skaudžiai įsirėžė į manąją odą. Tada pajutau nežinau ką, bet pajutau. Aš dėl tavęs gyvenu. Dėl stebuklo mažo verta gyvent, nesustot. Šalikelėje daug pagundų gali meiliai žiūrėt. Jos saldžios atrodo, bet tik atrodo... Smegenų džiovinimas tikras, taip buvo ir bus per amžius, nieko čia nepakeisi.

Patikėk savimi gal tada ir pakeisi?! Aha, susimąstei. Tai mesk lauk mane dabar ir eik keisti, o ne švaistyk laiką skaitydamas kažkokius niekus.

Gyvenimas yra žiaurus... Einu gatve, svajoju apie šokolado plytelę gulinčią namie ant spintelės. Skaniai pasilaižiau lūpas, prieš akis nukrenta žmogaus kūnas. Pakeliu galvą ir matau pravirą devinto aukšto langą. Žmogui nepasisekė, nukrito tiesiai ant galvos. Stebiu raudono vyno baseine besimaudančias smegenis. Jos atrodo džiaugiasi, matyt dėl to, kad pagaliau ištrūko į laisvę. Pagalvokit kokia kančia visą gyvenimą būt toje pačioje vietoje, uždarytam... Bet jeigu būtum uždarytas su draugu gal ir visai nieko. Nu bent jau kol neišalktum, nes kai žmogus būna iš tikro alkanas jam jokios moralinės vertybės nieko nebereiškia, tampama tiesiog nuo gamtos priklausomu gyvūnu. Įdomu kiek laiko tie du draugai išgyventų vienas kito nesuėdę...

Nuostabus dalykas visgi tas gyvenimas.

Jau skrenda drugeliai. Skrisdami jie krenta. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši. Kur mano pinigai? Kam man jų... drugeliai vis tiek liks drugeliais. O amžinoji mano meilė – beprasmybė, ji irgi nepasikeis kad ir kiek tų popiergalių aš turėčiau. Prispausdino kažkoks kvailys visur primėtė... Dabar jau gyvent be jų nemokam. Žinoma nenuginčijamas faktas, su penkiašimtine žymiai maloniau užpakalį nusivalyti negu su dešimtine, nekalbu jau apie vieną litą ar centą... Bet dabar žmonės dar labiau išpuiko, kai kuriems vieno banknoto nebeužtenka, bijo mat rankas išsišūdint. Valo iškart su keliais! Ir tuo didžiuojasi. Užtenka gal jau apie pinigus.

Viena kartą aš vis klausinėjau savęs... Ką čia žmonės gali rasti? Kur? Nežinau kur, bet bėdą, kad ir ką gali rasti negaliu pasakyti. Nieko čia nėra, nieko... Nieko! Ne... Kažkas spurda delne, taip tyliai, kad išgirst beveik neįmanoma, pajaust užtat gali... Bet kad nemoku jaust... Tu moki? Yra vienas geras būdas kaip tai patikrinti. Šoki pro langą, jei krisdamas jauti baime, tai dar jauti, o jei ne, tai gaila man tavęs vargšeli, bejausmis esi žmogysta. Aš tai dažnai tikrinuos, atrodo dar kažkiek jaučiu, bet įvairiai būna, kartais pradedu nerimaut. Taip giliai čia kapstau, bet bėda kad čia tik pirmas milimetras, nu bet kai kuriem netenka ir to iškapstyt, o vertėtų...

BĖK dabar, kol nevėlu dar... Bet deja vargu ar supranti, kad jei perskaitei, tai jau per vėlu... Plauki toli kažkur, nematytų tolių ieškai. Svajoji, svajoji... Apie ką? Oi tik nesakyk! Ne vienas padarė klaidą per daug pasakydamas, metas mokytis iš kitų klaidų! Pavyzdžiui, nebandyk geriau rašyt knygos, pats matai kas gaunas iš tų gerų norų. Kadangi nepabėgai... Pasmerkei save dabar kančioms sunkesnėms už pragaro... Kiekvienas sakinys tave bandys čia atgrasyt ir tik stipriausios kantrybės žmonės išliks, bet užtat vėliau jie galės didžiuotis... Aš įveikiau tave!!! Na, o tiems, kurie pasiduoda, žinokit jūs esat verti pagalvės ant kurios aš dabar sėdžiu, ateityje suteiksiu jums garbę pabūti mano pagalvėmis.

Saulėtekis jau... Tyla... Nieko neliko iš mano genialumo... Einu iš proto po truputį, kaip ir kiekvieną rytą.

Viską galima išmokti, bet suprasti nieko, nes mes patys esame nesusipratimas.

Žmogus nešiojos kardą. Galingas tas kardas buvo, bet kirto silpnai. Vis tiek žmogus nešiojos jį. Matyt patiko jis jam. Kartą iš jo bandė atimti kardą, bet užpuolikams nepavyko. Kardo savininkas juos negyvai užkuteno. Kaktusas buvo to negyvėlio vardas. Kodėl kaktusas? Nes jis buvo melagis. Visiems sakė, kad jo vardas kaktusas, visi suprato, kad meluoja. Bet kadangi niekas kito vardo nežinojo, tai ir vadino kaktusu. Bet kodėl būtent niekas turi spręsti, kaip jį vadinti?. Aš poną kaktusą būčiau vadinęs Artūru. Išvaizdą turėjo žmogelis tokią labai artūrišką, artūriškos rankos ir kojos, be to nešiojo artūriškus marškinėlius. Absurdas tie melagiai, taip? Per juos vieni nesusipratimai.

Ėjau gatve ir nesupratau ar pamelavo apie nemokamus ledus, dalijamus skerdykloje. Žingsniuodamas pamačiau žmogų su kardu, pasitelkęs visas savo jėgas tempė kardą ir kartu skubėjo, tikriausiai į skerdyklą kaip ir aš! Praeiviai gatvėj juokėsi, nes jo supuvęs bananas, tiksliau kardas, daugumai atrodė juokingas. Žinoma nieko juokingo nebuvo nei tame karde, nei pačiame žmoguje. Pagaliau atėjau! Praveriau duris, nosies ertmę pasiekė viliojantis prašvinkusios mėsos kvapas. Tada nerviniai impulsai nukeliavo į mano smegenis ir pasakiau... Nesakysiu dabar, ką pasakiau. Reikia juk jums bent šiokios tokios intrigos. Žmogus su kardu sušuko:

-                                         Klausyk Juozai gal šiandien jau užteks?

Pamaniau, kad į mane kreipėsi, bet prisiminiau, vardas manas yra ne Juozas. Išsigandau, dairaus kito žmogaus, nematau. Aplinkui tik paskerstos kiaulės kabo. Tik žiūriu( pasitrinu akis), žiūriu. Nesuprantu ar man vaidenas. Tarp tų kiaulių žmogus kabo, o tas su kardu kažką daro su jo ranka. Prieinu arčiau. Kramto! Valgo to žmogaus ranką! Išsigandęs išbėgau į lauką ir pradėjau bėgti gatve iš visų jėgų. Staiga pamačiau kažką keisto... Daugiau nieko nepamenu. Atsikėliau ryte, lyg niekur nieko ir gyvenau toliau.

Nauja diena išaušo. Reik ieškot naujų aukų. Tokiai paieškai tinka bet kokia parduotuvė. Labiausiai patikdavo lankytis mėsinėse. Nuėjau į vieną ir susimedžiojau porą viščiukų, tada juos žiauriai sukapojau, atplėšiau odą nuo jų kūnų. Užmarinavau. Mėgaudamasis stebėjau viščiukus tris dienas. Tada atėjo metas juos sunaikinti. Iškepiau krosnyje, tokioje didelėje, kad vienu metu ten būtų įmanoma kepti keturis žmones, o gal net ir penkis, jeigu tinkamai sukapotum. Savo aukas nusinešiau į morgą. Pasiimu pirmą, suleidžiu dantis į jo pilvą ir išplėšiu gabalą. Sultys užlieja mano burną. Kandu vėl, stipriai, be pasigailėjimo. Vėliau antrą ir trečią... Liko tik kaulai. Likusius įkalčius įmečiau į pečių (netoliese buvo ir krematoriumas) ir sudeginau. Kitą dieną įvyko tai, kas pakeitė mano gyvenimą visam laikui...

Diena po kitos dienos. Atsikėliau, jaučiausi keistai, tarsi dalis manęs būtų netikėtai kažkur dingusi. Kažkodėl baisiai daug žiovavau, nors miego nenorėjau. Išėjau pasivaikščioti. Nejaukiai jaučiaus gatvėje, visi nuo manęs bėgdavo. Tikriausiai dėl į mane įaugusio morgo tvaiko. Nuėjau prie upės, atsisėdau ant suolo. Tai buvo vienintelis suolas šiame pakrantės ruože. Jaučiau su juo kažkokį ryšį, Žiūrėjau į tekantį vandenį, ieškojau praplaukiančios žuvies. Buvau visai išalkęs. Nuo upės pajudėjau link maisto. Užuodžiau pora obelų, augančių už 2 km. Atėjęs nusiskyniau keletą obuolių. Suvalgiau. Buvo geri, rūgštoki, bet geri. O gerų obuolių nebūna per daug. Nuvalgiau vieną obelį, tada kitą. Jaučiausi geriau, bet vis tiek man kažko trūko. Grįžau prie savo suoliuko. Snūstelėjau valandėlę.

 Sapnavau žiogą, kuris straksėjo per pievą ir sutiko varlę, persimetę keliais žodeliais ir nuskriejo savais keliais. Žiogas straksėjo ir straksėjo, pagaliau pasiekė upę. Nurimęs, pagaliau galėjo atsipūsti, lėtai išsitiesė ant vieno stiebo ir pradėjo sapnuoti.

Jis sapnavo kaip aš atsikėliau. Atsikėlęs žvilgsnį nukreipiau namų link, bet miego nenorėjau, nors buvo jau vėlyvas metas. Nusprendžiau susitikti su senu draugu. Keistokas žmogus, nešiojo sijoną ir šakutę, daugiau nieko. Ausys buvo kvadratinės. Turėjo įdomių pomėgių: krapštyti kairės nosies ertmės kairiąją pusę, valgyti salotas su dilgėlių kisieliumi ( visai nieko), mindyt trijų mėnesių, penkiasdešimt keturių dienų senumo duoną. Bet labiausiai jam patiko... Sėdėti. Inkrizimas – tai baltai raudona staltiesė, naudojama lavonams sukti. Tokių namie jis daug turėjo, bet nežinau kam jas naudojo. Šiaip jis visai nieko, nesikandžioja, neputoja jo burna. Drauge mes dažniausiai susisukdavome į linoleumą ir ridendavomės žemyn nuo kalno. Bet šiandien buvo kitaip... Mes sėdėjom. Įsivyravo nejauki tyla. Aš bandžiau užmegzti pokalbį, bet jis tylėjo. Po nosim kažką neaiškaus sušnabždėjo, man pasirodė, kad jis manęs atsiprašė. Staiga jo kūnas pakilo, iš užnugario išlindo kirvis, ašmenys švytėjo keista balta šviesa, vaizdas buvo toks, tarsi viduje rėktų tūkstančio žmonių balsai. Jaučiau, kaip stingsta kraujas mano gyslose, nebegalėjau pajudėti. Laisvąja ranka mylimasis draugas stvėrė už mane už kaklo. Aš visas pakilau. Mano kūnas po truputį skyrėsi su manimi. Staiga ranka mane paleido ir aš bejėgis nukritau ant žemės. Orą skrodė švytintys kirvio ašmenys. Milžiniška jėga susmigo į kairę kaklo pusę, lėtai kirvis plėšėsi kelią per kaklo audinius. Perkirto stuburą ir likusią kaklo dalį. Tada aš įsirėmiau rankom į žemę ir atsikėliau iš savo lovos.

Jis prarado viską – draugus, darbą, šeimą...

Nusprendžiau, kad reikia nepasiduoti. Rytą išbėgau pasimankštinti. Grįžęs namo susikaupiau... Atsidariau langą, įsibėgėjau ir išskridau. Jaučiaus toks laisvas, nesustabdomas. Skrodžiau dangų. Nuostabus jausmas. Varčiaus, sukaus, klaidžiojau. Vėjas tapo geriausiu mano draugu. Niekas negalėjo mūsų išskirti... Nuskridau į džiungles. Ten pasigyvenau  su vietinėm beždžionėm, nesunkiai suradome bendrą kalbą. Čia gyvenimas žymiai paprastesnis, pilnas gero maisto. Laisvalaikiu klaidžiojau po džiungles. Taip gera man ten buvo. Atsikėliau vieną diena, tik pliaukšt man per veidą. Kažkoks baisus uraganas akimirksniu mane atnešė iš tų džiunglių prie mano namo lango. Atsimerkiu, bet nesuprantu ką matau. Pliaukšt, gavau antausį, pliaukšt, dar vieną. Tada pradėjo krist sūraus lietaus lašai. Nežinojau, kaip jaustis, aš pajutau, kad vėl lėtai pradedu skrist. Pro langą švystelėjo lapelis. Lengvai jis skriejo, kol išnyko man iš akių. Šviesi ta diena buvo, lėtai keliavau oru. Paukščiai man dainas dainavo... Bet ar aš šito siekiau? Nuskridau su savo dvejonėm...

Nuskridau toli, toli... Žmonių čia nebuvo, tik jų dalys, dažniausiai dvasinės dalys. Visa aplinka buvo nesuvokiama, visi čia egzistavo ir neegzistavo vienu metu. Spalvos nuolatos keitėsi, jokio pastovumo. Dangaus čia nebuvo, žemės irgi ne. Čia buvo neaiški makalynė, atrodė, kad esu savyje, bet kartu buvau ir visoje išorėje. Visi čia esantys jungėsi į vieną, ir tuo pačiu skyrėsi iš vieno. Beribės galimybės atsivėrė prieš mane, aš turėjau viską... Bet iškart suvokiau, kad neturiu nieko... Pati esmė man atsivėrė, tiesa man paaiškėjo. Daug kartų aš klydau dėl tam tikrų atsakymų, bet taip pat daug kartų mąsčiau teisingai. Dabar mano klaidos mane stebino, išnykus riboms, kurias buvau nusibrėžęs ankščiau, visa praeitis atrodo tokia juokinga. Žmogus toks netobulas, jis išsikelia klausimus į kuriuos atsakymai po nosimi kabo, bet užmiršo, kaip reikia žiūrėti po nosimi, sukūrė taisykles, taip save apsiribodamas. Deja tos taisyklės žmoniją laikys surakintą dar labai ilgai... Kad ir kaip būtų man tai neberūpėjo. Aš patį viską supratau, tarp visko ir nieko skirtumo jokio, tai ta pati begalybė. O žmonija žiūri į tai kaip į du skirtingus reiškinius. Kvailiai.

Neapsakomu greičiu amžinybės paslaptys man aiškėjo, bet nesirūpinau tuo, juk visa begalybė manęs dar laukia. Kartą užbėgo prisiminimų pora aplankyti manęs. Šiluma, tos rankos, lūpos, žvilgsnis... Man tai buvo tik beprasmiai atsiminimai. Nuvijau juos ir toliau nagrinėjau begalybę.

Bėgo laikas, nors čia laikas neegzistavo, bet tai buvo vienintelė yda išlikusi iš anų laikų. Deja nepagydoma yda. Aš suvokiau tiek daug, man atrodė, kad jau pradedu suvokti ir pačią begalybę. Paspartinau visą procesą, pro paslaptis skriejau dar neapsakomiškesniu greičiu. Prieš mane atsivėrė dar daugiau. Aš siekiau dar ir dar. Dar norėjau, dar ir gavau, jokių ribų, viskas įmanoma! Mano prisiminimai vis užklysdavo, bet kadangi tai buvo begalybės dalis aš juos tiesiog ignoravau, nes viską apie savo praeitį jau buvau supratęs.

Suvokiau begalybę. Iš naujo suvokiau begalybę. Vėl suvokiau begalybę. Suvokiau begalybę dar kart. Suvokiau begalybę. Iš tikro suvokiau begalybę. Begalybę suvokiau pagaliau. Ji tuoj bus mano, tik mano!

Nesibaigė begalybė, bet jaučiau, kad esu arti. Sulėtinau greitį, nes suvokiau skubėjimo beprasmybę. Kantriai nagrinėjau visas paslaptis. Pastarosios manęs nebestebino, viskas buvo taip aišku, bet man reikėjo daugiau. Suradau... Neužteko. Ieškojau. Ieškojau... Suradau ir vėl ieškojau. Užklydo prisiminimai vėl, buvau nuvargęs, nepajėgiau jų atstumti. Prisiminiau aš veidą , tą šilumą, kurią ji teikė man, pasidarė šaltą čia. Ieškojau priežasties tam, bet neradau, čia kur aš buvau temperatūra neegzistavo. Užplūdo vis daugiau ir daugiau atsiminimų. Nebesupratau, kas daros, mane pradėjo lankyti liūdesys...

Bėgo laikas... Tapau aš vergu, nepajėgiau, per silpnas buvau. Atleisk man! Užklydo kiti prisiminimai vėl, mano esybė irti pradėjo. Tampu aš nieku po truputį, nors niekas ir viskas – tas pats, nieku aš virtau, o ne viskuo. Dabar skendau aš tik atsiminimuos. Nei begalybės, nei paslapčių nebuvo daugiau. Tik ji ir viskas...

Tirpau aš nieke, viskas jau... Ateina ji, kurios čia nėra. Pabaiga iš kažkur atklydo čia. Tampu aš nieku pagaliau, pagaliau. Baigias mano kančios amžinybės. Staiga aš supratau, tai amžinybė, ne begalybė. Kvailys. Matyt aš vis dėlto žmogus.

Kaip aš norėčiau tą veidą vėl išvyst...

Pamiršk viską, kas buvo prieš tai

Poetas aš nekoks, bet apsimetinėjam, juk visi. Svarbiausia, ką jauti, tiesa?

Jo nasrais pulsuoja liepsna,

O akys dega.

Žingsniais galingais naikina, jis tyla!

Visi jam paklūsta...

Tu ar paklusi?

Iš baseino amžinybės

Liejas laimė ir didybė,

Žiba šviesos, rodo kelią,

Ar surasi tą prakeiktą dalią?

Nušvito saulė jau pro langą,

Išblaškė nerimą ir klausimus sunkius.

Tik pasirodė man staiga prieš veidą...

Vaiduoklis, didelis baugus.

Žvelgiu tolyn...

Braukiu žodžius...

Nebematau, grimztu gilyn.

Aš noriu pakilt, kur niekas nepakilo.

Aukštai dangun, kur saulė nebeakina.

Kur nieks nebesvarbu tik tu.

Mirga akys šviesoje,

Rieda veidu perlai.

Krenta, dūžta, nebeblizga jie žemėje.

Tu žiūri į sniegą baltą...

Ką matai? Ką jauti?

Ar girdi, kaip snaigė krenta?

Nematai, nejauti, negirdi...

Nerūpi niekam snaigė.

Viltis nušvito danguje,

Ji įkvėpė mane,

Tai saulės spindulys šviesus,

Sušildyk žiemą šaltą ir kitus.

Pažadink miegančius draugus.

Lieka tik skausmai manoj širdy,

Karais jie vien gyvi.

Bet deja dar negana,

Nejaučia saiko, ateina jau pabaiga.

Įsileisk mane giliau,

Ten giliai, kur skauda,

Kur tu bijai, verki,

Kur žaizdos neužgyja...

Esu aš sumaištis tikra.

Sūkurys, kuris nurimsta...

Ir vėl pakyla, vis nepasiduoda.

Ieško to, ko jau nėra.

Bėga stirna taip ramiai,

Viskas tobula gražu,

Nieks netrukdo, neverkšlena,

Žinom mes visi, kad čia sunku,

Bet ar pasiduoti verta po velnių!

Toks menkniekis mums trukdo,

Tau tik reikia atsistoti ir pasakyti:

Aš esu!

Keksai protingi labai,

Jie kriokia, kaip baisūs bailiai.

Pelės sau tupi giliai,

Bijo Evelinos labai,

Krapšto sau nosį jinai,

Nežinau kodėl taip įkyriai,

Užtat kačiukai,

Labai gerai

Daugiau nieko nereik!

Meilučiai kačiukai ridenas nuo kalno į pasaulio, pilnus skausmo, sapnus. Kai išauš rytas, jie užsiaugins sparnus ir skris į pasakų šalį. Per miškus, per laukus jie tikrą pasaulį pajus. Užsigaut savo švelnių letenėlių nenori, todėl skrenda aukštai. Jie turi tikslą ir jo nepamirš, nepraras vilties. Neišgaruos jų sapnai ir vėl pamatyti draugus ir šeima, todėl jie dabar išdidžiai išeina. Išskrenda su iškelta galva, su meile, viltim. Jie žino, kad pasaulį yra toks ypatingas žmogus, kuris juos myli.