Menamas susitikimas

Visko staigaus nužydejimo pranašas, giedros ir šiltos dienos, užskliaustos tarp rudens ir pieno spalvos rūkų nuo tvenkinio, ir tarp medžių.  Kitas klausimas - kas atsitiks su mumis, kai plieniniai rudens stipinai suksis kaskart greičiau, kol pokalbių nebebus...

Šiurkščios nedažytos drobės apsiaustas ant tavo kelių. Kartį keliu virš vandens lėtai, kad ginkdie neaptėkščiau, ir į vakarą (tu žinai, pasidaro žvarbu ir šalta) susisiausk ir pakelk kapišoną.

Kai žuvys nesiklausys, pasakysiu kelis dalykus apie tai, ko neturi būti. Žinok, kad tapau kitokia. Nejudinamas vanduo giedrėja, ir net nuleista ranka, to šalčio atpalaiduota, nurimsta kartu su vandeniu. Žinok, kad tapau uždara ir sunkiai sutrikdoma. Pati panaši į šlapią ir žvarbų laikmetį, stosiantį virš galvų be perspėjimo ir gailesčio: tada apkabinsiu tave per pečius, ir karas pereis per kojas.

Juodai pilkame fone, voratinklio lengvumo laivelėje, leisk man skaisčiai juodą ištikimybę įpinti į jaukią tylą prieš uždengiant kapišonu. Ir leisk man įdėti į tavo delną iliuzinį ginklą, eileraščio forma, voratinklių ir žiedų pavidalo. Tikrąjį atvaizdą visko, kas skirta smogti ir kirsti, kas pila per veidą ar giliai sužaloja raumenį...

Žuvys tikriausiai miega tvenkinio negilioje tamsoje, tik negausios bespalvės žvaigždės laikosi vandeny nejudėdamos lyg sulaužyti durklai.