Paveikslai

Ir tie paveikslai vis krinta į akis. Gerai, kad mano akys didelės.

Pastaruoju metu mano dienos tėra beraštės mergaitės pirštų abecėlė deliojama kadrais – nuo čia iki pat nakties. Kirčių pėdsakai ant nugaros ir vėluojantys lėktuvai jau nebesujaukia ramybės. 

Pastaruoju metu daug mokausi apie prisilietimus. Prisilietimus prie realybės. Savo ir kitų. Skaičiau, kad žmonės tampa tikri tik tuomet, kai savo tylą ir savo triukšmą, savo pojūtį ir dienos perlus gali pasidalinti su kitu. Anam Cara, sielos draugas, kaip raše ponas John O‘Donohue. Jis sakė: „Draugystė - tai viena iš gražiausių vietų, kur ilgesys pasiekia pradinį išsipildymą, o vėliau gilėja, apsivalo ir pasikeičia". Žmonės tampa tikri tik tuomet, kai dalinasi savastim. Tam reikiai pašėlusiai daug drąsos, pašėlusiai daug pasitikėjimo.

Visi tie paveikslai, kurie dar įkris į mano akis. Nes žinau, kad esu dar labai toli nuo buvimo eilėraščiu. Deminutyvais skiemenuoju salės tylą bei scenos baimę, kirčiuoju priesagas. Prisiliesti prie kito pasaulio ir netapti jo dalim. Tam reikia labai daug drąsos. Prisiliesi prie kito pasaulio, kitos realybės ir leisti sau įkvėpti to oro, nes kartais veiksmui nereikia veiksmažodžių.