Mergaitei, kuri buvau aš

Galų gale, ar beatpažinčiau save, tą mergaitę, kuri dažniau bijojo, nei bandė, ir iki šiol mąstau, kas turi nutikti gyvenime, kad taptum pats sau sunkiai atpažįstamas, kad motyvuoja kaitą, kuri pakeičia gyvenimo eigą bei tavo asmeninio pasaulio tobulėjimą. Kiek kartų reikia išsinerti iš odos, kad pasijustum savas savam kūne?

Vis dar galvoju apie gyvenimo pamokas ir tai, kiek reikia atiduoti, kad suvoktum, koks esi turtingas. Vis dar galvoju, kad turbūt greičiausiai pasakyčiau sau, tai baltapūkei mergaitei, nebijoti bandyti, nepamesti galvos, bet ir nepamiršti, kad gražiausi gyvenimo dalykai dažniausiai reikalauja pašėlusios drąsos, nes, norėdamas perplaukti jūrą, turi mokėti paleisti taip pažįstamus jos krantus iš akių.

„Gyvenimas nėra tobulas, mano mieloji, - sakyčiau jai, - bet jis yra pašėlusiai nuostabus ir niekada nepaliaujantis stebinti, jei tik leisi sau būti tam atvira“.

Tuomet turbūt priminčiau jai gerumo svarbą, pasakočiau, kad nesvarbu, kiek kartų krinti ant žemės, nusibrozdini kelius, delnus ar širdį, svarbiausia yra tai, kaip atsikeli. Svarbiausia yra priimti gyvenimą nuoširdžiai atvirais delnais, nes kai uždarai visas duris, tu saugai širdį, bet vieniša ir niekieno nepaliečiama ji tampa buka ir tuščia.

„Gyvenimas yra veiksmažodis, nepamiršk to, - šypsočiausi jai. - Keisk ir keiskis, mokykis ir mylėk, nes tu nusipelnai viso to ir privalai žinoti, kad gyvenimas yra per trumpas, kad lauktumei tobulų progų“.

Ir išties aš žinau, kad kažkokiu nepaaiškinamu būdu ji mane girdi ir žino, kad pasaulio tobulumas priklauso nuo mūsų pačių randų bei mokejimo paleisti, mūsų pačių drąsos paimti kitą už rankos ir nebandyti pakeisti skausmo, bet tiesiog būti kartu, kol jis praeis.

Gyvenimo grožis taip paprastai ir nekintamai lieka milimetrinėj tyloj tarp tavę, tavo meilės ir galaktikų prarajos.