Tolvinas. Telefonas. Novelė

Kai saulė apšvietė ore skraidančias dulkes, Tolvinas stovėjo prie lango ir drąsiai stebėjo krentančias snaiges. Ramu. Tyli mobilus telefonas. Galima svajoti, skęsti prisiminimuose, kurti ateities planus. Nei balose, nei lietuje neištirps šviesios mintys, o arbatoje nepaskęs gėlas vanduo.

Ūmai Tolviną persmelkė bloga nuojauta. Jis pažvelgė ant palangės išdidžiai gulintį telefoną. Slibinas miegojo. Ar ilgam? Staiga sudrebėjo kambario sienos, įskilo lubos. Ant palangės net pasišokinėdamas riaumojo telefonas. Tolvinas pažvelgė į ekraną. Gaudrė. Puiku. Pokalbis pajudėjo šmaikščių replikų ir švelnios ironijos greitkeliu. Tolvinas užtrenkė buto duris, pagerbdamas kuklią laiptinės tylą ir skubiai išėjo į lauką. Pokalbiui reikėjo erdvės. Slogu uždaroje erdvėje kalbėti telefonu.

Juodi akinių stiklai stropiai košė šviesą, saugodami akiduobių gelmė nuo šalto sniego. Tolvinas žingsniavo garažo stogu. Atviras pokalbis pajudėjo lengvos ironijos linkme. Linksma ir saugu. Ir kas gi gali nutikti ant garažo stogo? Tolvinas, šnekėdamas apie slides, kalvas ir kalnelius, džiugiai, it mažas vaikas, slydinėjo ledo takeliais. Staiga jis pakilo į orą ir, iš naujo atradęs traukos dėsnį, krito tiesiai ant senos automobilio padangos.

- Gaudre, ar žinai kur veža stogai!

- Į beprotnamį, - pasipiktino mergina.

Tolvinas sėdėjo ant sniego ir prie ausies spaudė telefoną. Kokia laimė – nenutrūko ryšys.

- Gaudre, ar tu mane girdi? Aš nukritau, bet tikrai esu gyvas! Nesusižeidžiau...

- Kur tu esi?

- Berods, ant garažo stogo.

Staiga Tolvinas išgirdo duslų švilpimą. It sunkusis bombonešis tiesiai į jį pikiravo didžiulė varna. Tolvinas iš baimės suakmenėjo. Susidūrimas buvo neišvengiamas.

- Oro ataka!

Vos neužkliudžiusi galvos, praskriejo varną ant striukės numetusi skystą napalmo bombą. Iš Tolvino rankos išslydo telefonas ir ledo taku nučiuožė tiesiai prie kiaurų valkatos batų. Nelaimėlis pakėlė ragelį ir girgždančiu balsu paklausė:

- Su kuo aš kalbu?

- O kas tu toks? – paklaiko Gaudrė.

- Tavo tėvelis. – kvatojo valkata.

Mergina neteko žado.

- Tolvinai, baik kvailioti...

- Tavo kavalierius guli ant sniego, o aš loterijoje laimėjau telefoną.

- Atiduok telefoną!

- Ir kodėl gi, dukrele...

- Gausi 10 litų alui, - pažadėjo Gaudrė, supratusi, kad kalba su girtuokliu.

Valkata ryžtingai prislinko prie Tolvino ir įgrūdo jam ragelį tiesiai į sušalusias rankas.

- Tavo žmonelė liepė man duoti 10 litų...

- Ji mano draugė, ne žmona!

- Dabar visi gyvena susidėję... neturite sarmatos...

- Tolvinai, duok tam tipui pinigų! – rėkė Gaudrė.

Kiek paabejojęs, Tolvinas ištiesė naują 10 litų banknotą. Valkata čiupo kupiūrą ir it vilkas nuskuodė į parduotuvę pirkti alaus.

Ragelyje maloniai dūzgė Gaudrės balsas. Tolvinas džiūgavo atgavęs telefoną. Jis ištiesęs ranką mėgavosi blizgančiu aparato paviršiumi. Kaip gera kalbėti, nebūti pamirštam, atstumtam. Staiga kažkas skaudžiai sugriebė ranką. Tai buvo didžiulis buldogas. Tolvinas nedrįso ištraukti aparato iš nasrų – suplėšys į gabalus ir niekas neišgelbės. Mieste siautėja šunys ir valkatos. Bejausmis pasaulis. Betono džiunglės.

Buldogas klusniai atnešė telefoną šeimininkui. Aparatas buvo neišjungtas, todėl naujasis savininkas atsiliepė:

- Klausau! Kas kalba?

- Gaudrė... Tolvino draugė... Ir vėl jis pametė telefoną! Kokia gėda!

- Būkite rami, aš pamokysiu neklaužadą...

- Įkrėskite jam proto! Tik nemuškite stipriai!

- Truputį paskaudės, bet išgyvens... Daugiau niekada nemėtys neišjungto telefono...

Buldogo šeimininkas lėtai prislinko prie Tolvino.

- Tavo mobiliukas?

- Mano!

- Gaudyk dramblį, - šyptelėjo geradaris ir smogė Tolvinui į pilvą.

Atsigavęs nuo skausmo Tolvinas pridėjo ragą prie ausies:

- Gaudre, ar girdi mane?

- Girdžiu, girdžiu... – užgautos princesės balsu atsiliepė mergina.

- Ar patenkinta?

- Tik nebandyk manęs kaltinti! Pats prisiprašei!

Įpykęs Tolvinas sviedė telefoną tiesiai į sieną, bet pataikė seniui besmegeniui į galvą. Atsargiai ištraukęs aparatą ir sniego ritinio, Tolvinas nudžiugo – ryšis nenutrūko.

- Ko tyli? Tik nebandyk išsijungti!

- Metas baigti šį katastrofinį pokalbį...

- Jeigu tu dabar išjungsi mobiliuką, prarasi mane amžinai, – pagrasino Gaudrė.

Tolvinas atsirėmė į šaltą monolitinio namo sieną. Metas apsispręsti. It geležinkelio lokomotyvas dundėjo širdis. Gyslose užvirė kraujas. Sukaupęs visas jėgas Tolvinas paspaudė raudoną aparato mygtuką. Numirė telefonas. Komunikacijos stoka paralyžiavo įaudrintą protą. Jaunuolis nualpo. Staiga suskambo telefonas, pažadinęs iš švelnaus, aksominio letargo.

- Alio! – sušuko Tolvinas.

Vilnius, 2013 m.