Virš miesto. Novelių ciklo „Piknikas“ ir „Migla“ pabaiga

Užmarštin nugrimzdo meno enciklopedijose užfiksuota kūrybos laisvė. Taikomoji dailė šiepė aštrius dantis, bet net ir kičas prarado paklausą. Dovainis stovėjo turgelyje ir laukė jei ne stebuklo, tai bent keisto pirkėjo, kuris nupirktų jo drobę. Pagaliau tapytojas pastebėjo Vaivą ir ją lydintį kavalierių. Tegul eina šalin! Dovainiui buvo gėda. Dailės magistras – o nusirito iki žemiausio turgaus duoneliautojo lygio. Bet buvusi klasiokė grėsmingai artėjo. Bėgti jau buvo vėlu. Tapytojas laukė Linčo teismo ir žeminančios egzekucijos.

- Sveikas, Dovi! Ir ką tu čia veiki?

- Parduodu paveikslą, - paraudęs iš gėdos, pasiūlė tapytojas.

Vaiva papurtė galvą. Kam reikia kvailo paveikslo? Pakabinti svetainėje ir juokinti žmones? Bet jos kavalieriaus reakcija buvo kitokia.

- Vincas, - prisistatė jaunuolis, - mes beveik draugai... Ar pameni pikniką ant užšalusio ežero?

- Pamenu... – paniuro Dovainis, - buvo šalta ir smagu...

- Tu išmaukei beveik visą viskio butelį, - šaipėsi Vaiva, - ar prisimeni, kaip tave parvežėme į studiją.

- Nepamenu... Pabudęs nupiešiau šį paveikslą, - teisinosi tapytojas.

- Vaiva, pažvelk – štai mūsų ežeras, automobilis, - stebėjosi Vincas.

- O ant asfalto šoka gulbė ir krokodilas... Nesąmonė! – pasipiktino Vaiva.

- Nesu dailės mėgėjas, bet šis darbas mane traukia... Noriu jį pakabinti svetainėje, - nepasidavė Vincas.

- Padovanok paveikslą, - nusijuokė Vaiva.

- Negaliu... turiu finansinių sunkumų...

- Dovana – už dovaną, - pasiūlė kompromisą Vincas, - statau butelį viskio.

- Ir užkandą, - spardėsi alkanas Dovainis.

- Tinka! – kvatojo Vaiva ir Vincas.

Valio! Darbas parduotas! Nereikęs grįžti į studiją su beviltiška drobe. Galima atšvęsti pergalę.

- - -

Dovainis išgėrė arbatos, paragavo pyrago ir pažvelgė pro palėpės langą. Miestą pagrobė migla. Varpu skambėjo stiklinis rūkas. Aštrūs, ilgi stogai galando dantis. Audrą šaukė bemiegė naktis.

Ledo lietus statė dangoraižius. Į dangų kilo balti langai. Nėra posūkio į laimę. Tiesi rėmo linija slėpė nupieštus pasaulius.

- - -

Iš medžioklės grįžo uždusęs mėnuo. Danguje nebeliko tikslų – tik pilki debesys. Beviltiškai rūdijo gatvių žibintai, garavo karti arbata.

- - -

Prieš aušrą nurimo nakties šlamesiai ir iš sutemų išnyro pušys. Pagaliau Dovainį apėmė miegas. Galima atgimti sapne. Atviras kelias namo. Keliauja smėlis, dyla mėnulio batai, linksta pavargus žolė. Užgeso naktis, nusigręžė žvaigždės. Virš miesto praskrido sunkus, metalinis lėktuvas.

Vilnius, 2013 m.