Pirmas skyrius
Gaila, tačiau gyvenimas susideda iš akimirkų. Atrodo, kad tik vakar buvai sveikas, gyvas žmogus. Atrodo, kad tik vakar šluostei prakaitą nuo savo senos galvos, kuri visą dieną buvo bučiuojama saulės. Atrodo, kad tik vakar lakstei po tėvo sodą, matei motiną kuri apkarpo ką tik nuostabiu raudoniu pražydusią rožę. Tik vakar, tau skambėjo lakštingalos giesmės, šiaurinis vėjas darkstė tavo plaukus ir visas pasaulis šypsojosi kartu su tavimi. O šiandien, tu jau girdi žodžius, - Jūs sergate lėtine leukemija. Gyventi Jums liko ne daugiau kaip pusė metų. Apgailestauju, tačiau nieko kito padaryti jau nebeįmanoma. Tiesiog viskas jau per vėlu.
Įdomu buvo matyti gydytojo veidą, tariant mano diagnozę. Jokių emocijų, tik bandymas sudaryti man įspūdį, kad jam, tai kiek nors rūpi. Kaip viskas atrodė kvaila. Iš tikrųjų, gydytojo veidas neturėjo nieko. Jis buvo miręs pirmiau už mane, nors tikrovėje atrodė, kad jis gyvybingas lyg jaunas eržilas, kuris laksto po vakarų prerijas. Gydytojo akyse regėjau pačią mirtį. Kiek kartų jam teko tarti žodžius, - tiesiog viskas jau per vėlu. Na, bet prie to galima turbūt ir priprasti. Juk morgo darbuotojai kiekvieną dieną regi numirėlius ir tai jiems tiesiog kasdienybės dalis. Tačiau šie Acheronto upės keltininkai, daug kartų tikresni už gydytoją, kuris bando suvaidinti, kad jam dar rūpi mirštantis žmogus; žmogus, kuriam žodis gyvas, bus tuoj žodžiai, - per vėlu.
Žinoma kaip ir kiekvienas žmogus klausiau,- gal dar yra vilties, gydytojau? Negi tikrai aš pasmerktas myriop? Galbūt už pinigus būtų galima dar ką nors padaryti? Juk aš kaip ir Jūs noriu dar gyventi, tiesa? Klausdamas tokių kvailų klausimų, kuriuos ši žemiškoji giltinė išgirsta vos ne kiekvieną dieną, aš žinojau atsakymą, - deja, viskas jau per vėlu... O kaip kitaip galėjau elgtis? Juk negalėjau tiesiog atsakyti jam, kad viską suprantu ir nenoriu jums daugiau trukdyti savo verkšlenimais. Galėjau... Galėjau pasielgti būtent taip, jei būčiau ne žmogus. Bet deja, esu būtent žmogus; individas, kuris gyvybės trokšta kaip ir bet kuri gyva būtybė, nes tai vienintelis daiktas, kurį kiekvieną dieną nešiojuosi kartu su savimi. Aš nenoriu jos pamesti, nes be to, nieko svarbaus šiame pasaulyje neturiu. Tiesiog nenoriu neturėti to, ką turi kiekvienas iš mūsų. Žinoma, supratingas gydytojas į tokį mano svajingą troškimą būtų atsakęs, - visi kažkada mes pamesime šią dovaną, nes ir kaip ją laikytumėm stipriai suspaudę savo rankose, galų gale ji vis vien išsprūs iš mūsų rankų. Gyvybė mums priklauso tik tiek laiko, kiek ji pajėgi mums tarnauti. Juk netikime sugedusiu laikrodžiu, kuris tik dėl savo gražios išvaizdos vis dar kabo ant sienos? Patarčiau ir tau netikėti, kad gyvybė visada priklausys tik mums, kaip tam laikrodžiui kažkada priklausė visagalis laikas, kuris be perstojo skaičiavo momentus ir nuolatos regėjo visagalį žmogaus priešą senatvę, kuri seka įkandin kiekvienam iš mūsų.
Gaila, tačiau šis gydytojas negalėjo manęs taip paguosti. Jam nerūpėjo, ką aš jaučiau tą momentą, kuomet išgirdau savo nuosprendį. Na, bet ar man būtų buvę geriau, jai tas gydytojas būtų kalbėjęs paguodžiančiai, švelniai ir su užuojauta ? Turbūt. Bet kitas klausimas ar ilgam? Juk man būtų buvę geriau tik tą vieną vienintelę akimirką, kuomet klausyčiausi gydytojo balso. O kalbėti, bandyti mane gydyti savo kalba ir užuojauta amžinai, jis tikrai negalėjo. Tiesa sakant, gal ir gerai, kad jis man tokių žodžių nesakė, nes vos tik uždaryčiau jo kabineto duris, tą pačią akimirką būčiau pasijautęs dar blogiau, nes užuojautos nemėgau visą savo gyvenimą. Užuojauta man atrodė visada labai nenuoširdus dalykas, nes ir kiek žmogus bandytų mane suprasti, jis to padaryti niekada nesugebės.
Na ir puiku,- tariau paslapčia sau. Jeigu ir man lemta būti perskrostam ieties, - prašau, durkit. Tačiau durkit mirtinai! Durkite taip, kad ieties nebūtų galima ištraukti iš mano pūvančio kūno per amžius. Tačiau kodėl, ponas gydytojau, leidžiate man kankintis? Kodėl nepasakote iškart, kad veltui dar eini pas mane, veltui bandai dar kabintis į nubėgantį gyvenimą? Kam Jūs dar sakote, kad viskas jau per vėlu? Prašau, sakykite man, kad tau tiesiog nebėra vietos šiame rojuje! Man maloniau girdėti aiškią tiesą, negu girdėti daug tiesų, kurias aš dar pats turiu sujungti į vieną tiesą. Bet ne... Jūs negalite to padaryti, nes manote, kad aiškios tiesos aš tiesiog nepakelsiu. Deja gydytojau, pakelsiu! Netgi drįsčiau teigti, kad aš tai sugebu labiau nei Jūs. Matote, aš neturiu ko slėpti. Viskas man ir taip jau aišku. O Jūs, dar daugelį metų, jei tai leis Dievas, kartosite žodžius, kuriuos šiandieną tariate man. Gaila, tačiau kuo daugiau tai kartojate, tuo labiau Jūs pats tampate mirtimi. Paklausite kodėl, mielas gydytojau? Atsakysiu : Nes mirtį praneša tik tas, kuris pats žino, kad mirti yra miela. O bet kokiu atveju, visada mieliausias esi pats sau. Na, bet kam aš tai sakau sau? Būtent todėl, nes Jūs mielas gydytojau, nesugebėsite manęs suprasti ir jei aš būčiau tai pasakęs, Jūs būtumėte mane palaikęs bepročiu, kuris bando sugiedoti savo paskutinę ariją prieš mirtį. Sudie, brangus gydytojau,. Tikiuosi, kad man daugiau neteks čia apsilankyti, nes manau negali būti sunkesnės ir pavojingesnės ligos už mirtį.
Pusė metų. Paaiškėjo, kad tik tiek esu bereikalingas kaip gyvastis. Turbūt mane labai mėgsta gamta, kad mane pasirinko taip greitai priimti į savo šiltą guolį, kuriam nereikia saulės šilumos. Nors atrodė, gyvenau kaip visi, kvėpavau tuo pačiu oru kaip visi, dariau viską kaip visi. Nebent.... Nebent nusidėjau tuo, kad niekada nenorėjau būti kaip visi. Man atrodė, kad žmonės ir pasaulis, kuriame tenka gyventi ir man, yra didėlis skruzdėlynas, kurį nuolat stebi Dievas. Juk kaip lengva, kad ir paprasčiausiam vaikui pajudinti pirštą ir juo paliesti skruzdėlyną, taip įvedant panieką ir chaosą. O aš nenorėjau būti tame skruzdėlyne. Aš norėjau būti šalia jo, jį nuolat stebėti ir niekada nebūti viduje chaoso, kurį kelia šios žemės dievai. Nenorėjau būti chaose, nes chaose visuomet visi lygūs, o tai mano sielai didžiausia gėda. Tačiau atleiskite man, kad esu būtent toks; kritikas, kuris kritikuoja viską; kritikas, kuris kritikuoja patį save, nes žino, kad tavęs kritikuoti nesugebės niekas - tam tiesiog per silpna žmogaus valia. Žinoma, negaliu teigti, kad nesu išgirdęs kritikos. Girdėjau. Ir labai daug. Bet ar man tai buvo svarbu ? Ar nuo to man skaudėjo širdį, nes neva kažkokia būtybė yra geresnė ir geriau tave mato iš šalies, negu pats save matai iš vidaus? Gal. Bet žodžio gal mano žodyne nėra. Verčiau visada sakysiu ne; geriau nežinosiu nieko, negu žinosiu daugybę dalykų pusiau. Tai sakė ir Nietzsche. O juk jis irgi sirgo. Tačiau abejoju, ar galima vadinti ligoniu tą, kuris matydamas daužomą arklį, kuris vos ir taip yra gyvas, kad neva jis privalo ir toliau tempti pilna vežimą daiktų, staiga tą arklį apsikabina ir taria, - neskriausk jo, nes jis - mano draugas.
Nesuprantu, kodėl staiga prisiminiau ir Frydrichą? Nors ir šiaip labai dažnai pagalvodavau apie jį; galbūt mes buvome panašūs? Norėčiau tuo tikėti ir apie tai dažnai svajodavau, tačiau ar šitos mano svajos buvo nors kiek realios, nes save lyginti su genijumi turbūt skamba apgailėtinai. Na, bet juk žmogus yra tokia mašina, kurią suvaldyti be galo sunku. Aš nesu kaltas, kad regiu šį šventąjį beprotį savo vaizdiniuose, kuriuose aš kalbuosi su juo; visada sutinku su genijais, o visi genijai sutinka su manimi. Geras jausmas, kuomet tave pripažįsta net tokie asmenys. Gaila, tačiau nesu perskaitęs kaip mano minčių draugas elgėsi tuomet, kai jam pasakė, kad serga. Dėl savo tingumo neperskaičiau to, nors galėjau. Dar ir dabar kažkur turėčiau rasti knygą, kurią vieną kartą gavau dovanų. Na, bet ar man tai svarbu? Turbūt atsakyčiau, - ne, bet nuo to man pasidarytų lengviau, nes bet kokiu atveju, žmonių likimai nuolat kartojasi. Tai dėsnis, kurio pakeisti nesugebėjo niekas ir tikrai nesugebės. Bent jau žmogus, tai tikrai.
Pradėsiu gyventi. Juk daugiau man nieko nebeliko, tik pradėti gyventi likusi laiką. ,,Pradėsiu gyventi", - keistai skamba. Sakytum, iki tol buvau miręs ir tik dabar prisikėliau naujam gyvenimui. Tas pats gyvenimas, tas pats pasaulis, tik aš pats kitoks, nors atrodau lygiai taip pat, - na galbūt atrodau ne kaip, nes seniai buvau pas kirpėją, barzda irgi seniai skusta. Bet aš tam neturiu laiko. Išvaizda man nerūpi. Nors ir visada norėjau atrodyti kaip grafas, turėti jo laikyseną, išpuoselėtus plaukus ir nuostabų sodą, kuris mane būtų džiuginęs kiekvieną rytą. Tačiau aš to neturėjau, nors ir galėjau. Bet ką galiu padaryti, jei man svarbiau už viską buvo kančia. Tik kančia mane vedė i priekį, nes džiaugsmas mano širdžiai visada svetimas. Turbūt neturėjau ir progos kuo nors pasidžiaugti. Per daug buvau užimtas savimi. Nuolankumo, pagyrų, plojimų esu girdėjęs gan nemažai, ir labai dažnai juos girdėjau ateinančius būtent man. Tuomet būdavau laimingas, bet tuo pačiu mano širdis buvo draskoma. Širdis man sakydavo, - ,,o taip, jausmas geras... Bet mes ten skęstame. Tampame minios dalimi, kurioje visi lygūs ir kiekvieno bepročio mintis tampa puikiausia idėja. Tačiau visa tai - laikina. O mus juk nepatinka laikinumas. Geriau iš viso nebūti žvaigžde, negu būti ja vos tik akimirką; suspindėti danguje tik akimirką, tačiau nebūti pastebėtai. Juk to mums nereikia?" Taip širdelė mano, nereikia. Tu vienintelė dar suteiki man tiesos. Geriau būsiu Narcizas. Nors tai ir labai žmonių nekenčiamas žmogus, tačiau būtent jis atspindi mano troškimą - mylėti kančioje ir mirti nuo to. Tai labai romantiškai skamba. Kaip kilnu, šventa. Mirti dėl meilės sau,- tai ištiko ir Narcizą, tai ištiks ir mane. Bent ja norėjau, kad tai ištiktų mane, tačiau kaip žinau dabar, manęs tai neištiks. Nors galėčiau vadinti savo lemtį būtent tokia. Nėra skirtumo kaip pavadinsi mirtį, nes bet kokiu atveju likimas toks pats - palikti pasaulį ir klajoti ten, iš kur dar niekas nesugrįžo.
Antras skyrius
Gaila, tačiau turėjau blogų įpročių - rūkyti ir gerti. Žmonės dažnai man kartodavo, kad tuo užsiimdavau per dažnai, tačiau kaip visada, žmonių nuomonės man nerūpėjo. Ką aš galiu padaryti, jeigu man buvo skanu. O dėl skonio, brangūs žmonės, juk nesiginčijama, tiesa? Tai žino visi, todėl prašau, - gerbkite mano sprendimą ir skonį. Kurgi daugiau galėjau pasimėgauti šiais gardumynais, negu kavinėje. Ta kavinė man visada labai patiko, nes ji buvo pačiame miesto centre. Nedaug ten kas te užsukdavo, nes eiti į vietą, kurioje pardavinėja tik stipriuosius gėrimus ir be saiko rūkoma, miesto ponams ir inteligentams, įėjimas į šią vietą prilygo purvino skuduro metimui į jų nuostabiai išpuoselėtą veidą. Na, bet man patiko, kad tokie ponai nėjo į mano mėgstamą kavinę, nes tuomet jaučiausi esąs ne tarp žmonių, o apsuptas marionečių, tampomų pačių savęs.
Iš ligoninės tiesiai į kavinę, pavadinimu - ,,Gyvenimo skonis". Man šis pavadinimas labai patiko. Jis atspindėjo mano gyvenimo skonį - kartų, mažai reikalaujanti, tačiau labai mielą ir tikrą, nes kiek nedaug man reikėjo kartumo ir mano gyvenimas tapdavo vėl prasmingas. Užsisakiau butelį degtinės, pavadinimu ,, Karalių gėrimas". Barmenas paklausė, gal šiandieną ką šventi? Atsakiau, kad taip, - švenčiu savo likimą. Barmenas daugiau nieko neklausė, nes suprato, kad aš noriu kuo greičiau pradėti švęsti. Juk tikrai, neveltui aš gersiu šiandieną tokio pavadinimo degtinę. Šiandieną aš ir karalius! Nieko negali būti nuostabiau ir garbingiau, negu žinoti savo likimą. Tai tarsi karaliaus pirmagimio privilegija, kuomet vos tik gimus jau žinai, kad kažkada tavo likimas bus sėdėti soste ir valdyti kitų žmonių likimus, kaip tai darė tavo tėvas. Nors ir neturėjau tokios teisės, valdyti kitų žmonių likimus, tačiau galėjau valdyti savo likimą, o tai irgi nemaža privilegija eiliniam žmogui. Nors negaliu sakyti, kad kadaise negalėjau valdyti žmonių. Galėjau, jeigu būčiau turėjęs daugiau talento. Juk vis dėl to, mano širdyje buvo maža gyslelė skirta kūrybai. Bet apie tai nenoriu dabar galvoti. Noriu išgerti ir rūkyti.
Prisidegiau cigaretę, įsipyliau taurelę degtinės ir kaip visada pradėjau stebėti. Stebėti viską ir visus. Kokie visi mes šiandieną skirtingi. Baro gale sėdi gan jauna moteriškė, turbūt neseniai pagimdžiusi vaiką, nes anksčiau ji buvo tikra storulė, o dabar visa elastinga ir žavi. Ji gėrė viskį. Buvo aiškiai matyti, kad ji gyvena gan gerai, nors vyro neturėjo - ant jos piršto nebuvo matyti jokio žiedo. Galbūt ji galėjo būti ištekėjusi, tačiau būdama viešumoje, žiedą nusimaudavo, nes moteris visada nori būti nepriklausoma nuo vyro. Ypač dabar, kai ji atrodo labai graži, moteris nori vėl traukti vyrų akis link savęs ir jausti, kaip ji tarsi kokia stirna stebima ištroškusių vilkų, kuriems reikalingas šviežias kraujas, kad galėtų dar kartą įrodyti savo pajėgumą paverkti jaunystę. Gaila, tačiau moteriai nepasiseks. Aš regiu jos likimą šiandien : ji išgers dar kelias viskio taureles, kad galėtų užmiršti namie laukianti vaiką, kurį turbūt paliko savo motinai, ji pradės vėl jaustis jauna, nors širdyje žino, kad gimdymas iš moters pareikalauja daug jėgų ir ji dar nepasiruošusi klajoti po žydrąsias pievas. Moteris pradės žemintis - pati užkalbins vyrą, karsis jam ant kaklo tarsi koks senas pitonas, dar bandantis numarinti pačiame jėgų žydėjime pasirodžiusį jautį. Žinoma, vyras leisis gundomas, nes jo prigimtis žavėtis moterimis stipresnis už sveiką protą ir nuovoką. Po dar kelių taurėlių, kurias bus jau pastatęs vyras savo vasarvidžio nakties sapnui, vyras pasiūlys moteriai išeiti iš kavinės pas jį. Moteris žinoma sutiks, nes ją traukia nuotykis su jaunesniu eržilu. Tačiau kuomet veiksmas persikels į vyro guolį, moteris pradės verkti. Ji prisimins savo vaiką, kuris verkia nematydamas savo motinos šalia, nes vaikui kiekviena naktis be mamos prilygsta košmarui, nes jis dar nėra įpratęs būti vienas. Moteris greitai apsirengs ir išbėgs, nes motinos instinktai šiandieną daug kartų stipresni už norą atsiduoti pagundoms pilnai nakčiai. Vyras to nesupras. Jis galvos, kad moteris pamišusi arba bailė, nes praleido puikią progą pajusti jaunatvišką karštį. Moteris bus pamiršta tą pačią akimirką, kuomet vyras jos nematys, nes jam nėra laiko galvoti ir apmąstyti kodėl viskas įvyko būtent taip - vyrui reikia veiksmo ir naujo žygio, kad galėtų dar kartą įrodyti savo nenugalimumą ir narsą, kovojant su pačiais nuožmiausiais priešais - moters jausmais. Atrodytų labai žiaurus likimas, tačiau realybė visada buvo ir bus tokia - žmogaus protas visada nugali gaivališkus instinktus.
Butelis degtinės jau beveik išgertas. Labai greitai šiandieną sukasi pasaulis matyt, nes ankščiau viskas buvo daug lėčiau. O gal tik man taip atrodo, nes žmonių stebėjimas užima nemažai laiko, tik kažkodėl laikas nepaklusnus man. Ar kavinėje dar vyksta kas nors naujo? Klausimas į kurį sunku atsakyti. Turbūt nieko, nes bet kokiu atveju, šiandien aš įdomiausias pats sau. Nors tai nieko keisto, juk visada buvo taip pat. Jaučiuosi apgirtęs... Matyt dėl to mane taip stipriai paveikė degtinė, nes be perstojo rūkau. ,,Rūkymas žudo", - ant kiekvieno cigaretės pakelio matau šiuos žodžius. Anksčiau gal ir susimąstydavau apie tai, kad reikia mesti rūkyti, pradėti gyventi sveikiau, bet kaip visada man rūpėjo malonumas. Man gera. Ką aš galiu padaryti, jei man nuo rūkymo pasidaro daug gėriau. Nusprendžiau prieš išeinant surūkyti dar vieną,- tarp žmonių daug maloniau, nes ankščiau rūkymas suartindavo visus. Ne veltui atsirado posakis ,, surūkyti taikos pypkę". Tad kodėl ir man dabar nesurūkius taikos pypkės su pačiu savimi, nes pats laikas skelbti paliaubas pasauliui.
Kavinė man pradėjo atsibosti. Nors galėjau ir toliau užsiimti stebėjimu, tačiau nebeturėjau noro. Žmonių vis dar buvo nemažai, tačiau jie mane nervino. Kiekvienas likimą jau esu matęs. Galėjau tiksliai įvardinti to valkatos likimą, kuris be perstojo maldauja barmeno vienos taurelės degtinės, nes visą savo puikią karjerą užmiršo, kuomet žmona sužinojo, kad jis turi meilužę. Ant piršto esantis masyvus auksinis žiedas apie šį jo gyvenimo laikotarpį visa tai bylojo. Galėjau aiškiai nusakyti vaikino jausmus, kuris gerdamas verkė, nes mergina jį paliko. Turbūt mylėjo vaikinas tą merginą, bet nepakankamai. Tai turbūt graudesnė istorija negu mano, nes būti paliktam merginos, dėl klaidos, kurią padarei tu pats, gali sugniuždyti kiekvieną vyrą. Tas prakeiktas jaunuolis! Kodėl aš turėjau pamatyti būtent jį? Ar tai likimo pokštas, kad dar labiau pradėčiau nekęsti savęs, nes taip buvo nutikę ir man. Ir aš verkiau, gėriau, nors prasmės tame nemačiau jokios. Tačiau taip darė visi. Ir aš nebuvau niekuo išskirtinis, tiesiog buvo atėjęs laikas ir man tai išgyventi. Tačiau dabar pagalvojus, koks nuostabus buvo tas jausmas, kuomet skauda visus kaulus, širdis bando iššokti iš krūtinės ir bėgti tolyn nuo manęs, būti matomam visų aplinkui, kurie regi nelaimingai gražią mano meilę. Kokios nuostabios mintys tuomet gimdavo mano galvoje. Be didžiausio vargo galėjau rašyti eilėraščius, dramas, sonetus ir ką tik nori, nes kas gali būti maloniau rašytojui, negu neviltis. Tad nusprendžiau rašyti. Mintys liejosi laisvai, kad net ranka pradėdavo skaudėti. Nuo to man buvo lengviau, Kaip norėjau vieną dieną parodyti pasauliui save - būtent pasauliui, o ne paskiram žmogui, nes kas galėjo žinoti, ar tas pavienis žmogus mane supras. Tikėjausi, kad tikrai pasaulis nėra toks mažas kaip kalba visi. Tikėjau, kad tarp tokios daugybės pasaulio sutvėrimų atsiras kažkas, kas galės mane vadinti savo sielos broliu. Gaila, bet toks žmogus neatsirado. Gal ir būtų atsiradęs, jeigu nors vieną savo kūrinį būčiau kam nors parodęs. Bet to nedariau. Bijojau būti nuviltas leidyklos ir redaktoriaus, nes kas gali žinoti, kokie jausmai bus užvaldę žmones, kurie spręs, ar verta šiam jaunuoliui pasirodyti garbingųjų rašytojų padangėje. Juk tuomet, kad redaktorius skaitys mano kūrinį, jam ar jo šeimai galėjo būti atsitikę kas nors bloga ir tuomet jis tikrai nenorės į pasaulį leisti dar daugiau skausmo, kuris veržėsi mano veikale. Taip tikrai darytų sąžiningas redaktorius. Bent jau aš taip daryčiau. O dabar neliko nieko. Nei minčių, nei noro nerandu savyje, nors kiekvieną dieną bandau ieškoti, nors rezultatą visada žinodavau iš anksto. Kad galėčiau ir vėl kurti, mano širdis privalėjo verkti. Jeigu mano siela nepradėdavo rėkti, tuomet apskritai, žodžiai ,, laimingas žmogus" man tapdavo beprasmiai, nes nebuvo vilties kažkuo užsiimti, prieš tai nepatyrūs skausmo. Galbūt dabar, kuomet sužinojau, kad viskas man per vėlu, atsiras ir potencija ką nors daryti. Tačiau to aš nežinau.
Trečias skyrius
Rytas mano namuose visada buvo vienodas : prabundi, surūkai cigaretę, atsikeli iš lovos, nusiprausi dar miegantį veidą, surūkai dar vieną cigaretę ir vėl eini miegoti. Albertas Camus pasakytų, kad tai absurdo gyvenimas, tačiau dar pridurtų, kad aš esu laimingas žmogus, nes suvokiu absurdiškumo jausmo svarbą ir naštą. Juk visai nieko gyventi absurdo pasaulyje. Sizifas ir tas, ridendamas akmenį, turi būti laimingas, pasak Camus. Aš irgi laimingas, nes savo gyvenime dar matau prasmės, o beprasmybę palieku senovės graikams - juk to jie bijojo labiausiai.
Galbūt reikia atsikelti, dar labiau įprasminti savo gyvenimą ir laikyti save didvyriu, kuris ryžosi šiandieną nuo pat ankstaus ryto būti žvalus ir giedras. Ar verta tai daryti? Juk sapnuose mano gyvenimas daug laimingesnis. Neveltui nuolat su žmonėmis diskutuoju, kad sapnas yra daug tikresnis, negu mūsų matomas ir juntamas pasaulis. Atsiranda kvailių, kurie pritaria man, tačiau aš jais netikiu. Jie meluoja, nesupranta, nusišneka, nes tik aš suvokiu šią tiesą. Jiems yra svetimi mano sapnai, o jų sapnai man. Todėl, brangūs ponai, atleiskite, kad sukėliau diskusija apie sapnus, nes bet kokiu atveju, jūsų nuomonė, man nesvarbi. Gaila, tačiau seniai sapnavau kažką įdomaus. Dabartinių sapnų, net nepajėgiu atsiminti. Jie tokie migloti, kad net didžiausia audra jiems bejėgė. Turbūt pats protas nepripažįsta sapnų - jie kvaili, nuobodūs, galbūt gražūs, tačiau nenaudingi, o nuo nenaudingumo reikia bėgti. Šiandieną irgi nieko nesapnavau. Turbūt nieko. Protas nepajėgus atsigauti nuo vakarykštės informacijos srauto, todėl nuo pat ryto reikalauja poilsio. Gerai, brangusis drauge, pailsėk, kol dar gali, nes kas ten žino, kai prasidės įvairios komplikacijos, vėmimai, apalpimai, gali tekti išprotėti. Reikia tam pasiruošti, tačiau poilsis irgi svarbi treniruotės dalis.
Anksčiau sapnai buvo kitokie. Ne visi, bet keletas tikrai. Dar dabar laukiu, kuomet vėl susapnuosiu akimirkas, kurias prisiminsiu kiekvieną dieną. Noriu ir vėl regėti savo meilę. Pirmiausia, visada būna neviltis. Regiu merginą, kuri būna su kitu, o aš tai privalau stebėti. Tai mane nervina. Tačiau sapne gali kažką pakeisti. Brangioji mergina jau viena ir vieniša. Kaip aš meldžiu jos meilės. Ji tyli. Tačiau prašymai nesustoja, nes sapne aš drąsus ir pasiekti savo tikslą privalau. Ji atsisuka. Galbūt dabar ta proga, kuomet galiu bandyti vėl pagrobti į savo glėbį tą tyrą gėlę. Ji ir toliau nieko nesako. Privalau veikti tuoj pat. Bandau ją apkabinti. Mergina nesipriešina. Negali būti! Veide regiu šypseną. Ji nusisuka, tačiau ir toliau matau šypseną. Tai geras ženklas, nes galbūt aš vėl susigrąžinau meilę į savo širdį. Sapnas baigiasi tuojau pat. Galbūt dar galiu sapnuoti, dieve Hipnai? Pats griausmavaldis Dzeusas nepajėgus tau atsispirti! Bet kaip matau, tokios dovanos mes neskirsi. Tik ne tada, kuomet sapne galiu būti laimingas. Ne... Ne man skirtos Olimpo vaišės, todėl ir negaliu sapnuoti laimingų sapnų taip dažnai. Tai jau dievų privilegija, o ne mūsų - mirtingųjų.
Būtent tokiomis akimirkomis labiausiai nekęsdavau šio pasaulio. Negali būti, kad jis toks griežtas ir apibrėžtas taisyklių. Pakeisti negalima nieko, visur vien šablonai, įstatymai, o žodis - ,,anarchija" - keiksmažodis. Tokiomis akimirkomis vienintelė viltis tampa skausmas, kuris mane žavi. Kuomet skauda ir ima pyktis, gali suprasti, kad esi gyvas. Bet tuomet žodis ,,gyvas" yra nejudrus. Negali būti, kad tik pasaulio kalėjime esi gyvas. Tai prilygsta bepročio kliedesiams, tačiau būtent tokia yra tiesa , - gyventi, vadinasi - sustingti laike ir aplinkoje, nes gyvas gali būti tik tuomet, kada esi priverstas kentėti. Tai aksioma, kurios man paneigti nepajėgus nei vienas išminčius, jei tokių dar yra.
Sulaužydamas senas ceremonijas ir tradicijas, pasikėliau iš lovos ir išėjau į miestą. Oras buvo neblogas : lietus maloniai krisdavo ant blakstienų, o iš jų lašeliais riedėjo per akis. Labai malonus jausmas, nes tuomet matydavau mažutes vaivorykštes, kurios pasaulį paversdavo spalvotu. Ėjau per pagrindinę miesto alėją, stebėjau pro šalį praeinančius žmones, kurie visi kažkur skubėjo. Kur jie skubėjo, man tai buvo didžiulis klausimas. Galėčiau teigti, kad tik aš vienas privalau skubėti, nes mano dienos, kaip sakoma, jau suskaičiuotos. O tie žmogystos - skuba, lekia, lyg kažkas svarbaus jų lauktų. Gal ir laukia, tačiau tai man nėra labai svarbu. Nėra laiko sekti kiekvieną, nes net save ne visada suspėju susekti. Tačiau nors ir kaip stengiausi niekam nepakliūti į horizontą, bet kažkas mane pastūmėjo praeiti pro vieną žmogų. Jis savo rankose laikė skrajutes. Taip ir pagalvojau, kad jis man ką nors pasiūlys, o to labai nemėgau. Turbūt niekas tokių žmonių nemėgsta, niekas neskaito tų skrajučių ir niekam tai nerūpi. Praeidamas pro tą žmogų jis pasiūlo man skrajutę kaip ir tikėjausi. Ją paėmiau iš mandagumo, nes galbūt, tai jo darbas ir jis privalo tai daryti. Bet viskas tuo nesibaigė. Jis manęs paklausė :
- Atsiprašau, tačiau ar galima užduoti Jums vieną klausimą?
- Taip, galima, - atsakau iš mandagumo, nors tas jo klausimas manęs visiškai nedomino.
- Ar tikite į Dievą? - Labai ramiu balsu jis manęs šito paklausia, tarsi norėdamas mane kažko pamokyti, lyg kunigas per savo nevykusį pamokslą.
- Neklauskite kvailų klausimų, - atsakau juokdamasis, o gal ir su tam tikra panieka. Iš karto supratau, kad jis vienas iš tų žmonių, kuris neva skelbia Biblijos žodį ir moko visus kaip reikia gyventi.
- Jeigu tikite Dievą, tuomet, ar esate skaitęs Bibliją?
- Taip, esu, - iš tikrųjų esu ją skaitęs, tačiau labai nedaug, nes netikėjau nei vienu žodžiu, kuris buvo ten parašytas. Biblija išdėstytos tiesos man buvo tiek pat tikros kiek Antikos mitai. Tarp jų nemačiau visiškai jokio skirtumo, nes abu buvo sukurti žmonių. Tiek Biblija tiek mitai siekė to paties - naudos ir tam tikrų moralinių ir dorovinių įstatymų įtvirtinimo visuomenėje. Manyčiau, kad Antikos mitams pasisekė labiau. Visi tikėjo dievais ir visiems buvo nuo to gera, nes žmogus privalėjo tik dorai gyventi, o visą kitą padarys tam tikri dievai. Gal taip ir nebuvo, tačiau istorija pasakoja būtent taip. O štai Biblijos tiesos, lyg kokia prostitutė, buvo svaidoma, mėtoma, kiekvieną kartą vis kitaip suprantama, kol galiausiai, tik kelios tautos pasirinko šį tikėjimą ir jį įtvirtino savo visuomenėje.
- Jeigu esate skaitęs Biblija ir tikite i Dievą, vadinasi tikite ir Dievo malone ir atleidimu?
- Taip, tikiu. Gal norite prisėsti? - mandagiai pasiūliau, - turiu laiko, galime apie tai padiskutuoti.
- Žinoma.
Visą laiką kalbant aš sėdėjau, o jis stovėjo. Turbūt norėjo tuo kažką man parodyti, tačiau tame nemačiau svarbios priežasties. Prisidegiau cigaretę ir mes jau kalbamės. Jis man pradėjo pasakoti, kad jau 18 metų kaip nebegeria, kad alkoholis buvo sugriovęs jo gyvenimą. Aš tik klausiausi, nes nedrįsau jo pertraukti - matėsi, kad jis savo kalbą buvo repetavęs gan ilgai. Tuomet jis man pradėjo pasakoti, kad vieną šaltą žiemos dieną užėjo į bažnyčią pasišildyti. Atrodo, kad jis minėjo kažkokį pamokslą ar kažką panašaus, - tiksliai ką jis minėjo neatsimenu, nes jo kalba pasirodė man nuobodi ir mano mintys buvo kažkur kitur. Staiga pradėjau ir vėl jo klausytis ir supratau, kad vieną dieną per televiziją buvo rodomas filmas apie Kristų, kuriame jis išgirdo kažkokią maldą, kuri neva pakviečia Dievą į žmogaus širdį. Jam ta malda labai įstrigo mintyse ir tuojau pat ją užsirašė. Jis tą maldą pradėjo skaityti ir po kiek laiko, galbūt net staiga, tiksliai nepamenu, jo gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Jis pradėjo labai gerai gyventi, su žmona susilaukė trejų vaikų, o Dievas nuo tos akimirkos nepaleidžia jo iš savo rankų. Nesusivaldžiau, nes tikrai, tokiom nesąmonėm laiko neturiu. Supratau, kad jis yra filmo auka ir tuomet jis tapo Biblijos žodžio skleidėju. To žmogaus kalba tapo per daug monotoniška, todėl nusprendžiau užduoti klausimą :
- Kaip manote, ar yra blogis? - atsakymą žinojau iš karto, todėl klausdamas šypsojausi.
- Taip. Žinoma, kad yra. Taip rašoma ir Biblijoje, - daugiau jokių klausimų jam neuždaviau, o tik bandžiau aiškinti savas tiesas, kad blogio nėra. Kad visa tai yra tik blogai suprastas gėris, nes kiekvienas žmogus kažką darydamas, tame mato nors ir mažiausią naudą, vadinasi tuo pačiu ir gėrį. Žinoma, Biblijos žmogus manimi netikėjo. Jis nuolat man citavo Biblijos žodžius, tarsi ją visą mokėtų mintinai. Jo veide mačiau pykti, nes supratau, kad jis šiek tiek pasijuto įžeistas. Tam vyrui suskambėjo telefonas ir jis manęs atsiprašė, kad privalo eiti. Taip mes pasukome skirtingais keliais, o savo rankoje vis dar laikiau skrajutę, kurioje buvo užrašyta - ,,Biblijos žodžių nagrinėjimo kursai. Kiekvieną Ketvirtadienį 18.30 , viešbučio ,,Svajonė" antrame aukšte. Maloniai Jūsų laukiame." Tą pačią akimirką jį suglamžiau ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Man to nereikėjo. Bet kokiu atveju, Dievas man jau skyrė lemtį ir, bet koks bandymas kviesti jį į širdį (juokingai skamba ), būtų laiko švaistymas tiek man, tiek Dievui.
Žinoma, negaliu sakyti, kad esu ateistas. Šiek tiek tikėjau, kad tas žmogus tikrai yra laimingas ir galbūt Dievas aplankė jį. Tačiau negali būti, kad toks žmogus, kurio veide mačiau nuovargį, silpnumą ir pralaimėjimą, būtų laimingas. Jeigu Dievas būtų jį aplankęs, žmogus turėtų švytėti energija ir noru daryti pasaulį geresnį. Manau, kad tai buvo tik tam tikra iliuzija, kurią ,,Biblijos žmogus" palaikė tikrovę. Norėčiau dar kartą jį sutikti, pabandyti išgauti daugiau informacijos ir taip labiau jį suprasti, nes galbūt aš klystu. Na, bet ar aš turiu tokią galią, kad galėčiau sau leisti bandyti keisti žmonių likimus. Galiu tik bandyti, tai daryti savo kūryba, nes kalbėtojas iš manęs visada buvo ne koks. Net jeigu ir pralaimėčiau to žmogaus įsitikinimams, vis vien būčiau laimingesnis, nes būčiau jam atskleidęs savo išminties perlus, kurie man atrodė teisingi ir svarbūs kiekvienam. Bet tai tik istorija, kuri įvykti gali tik per atsitiktinumą, o atsitiktinumų reikia vengti, nes jie išbalansuoja žmogaus protą ir jis tampa nenuspėjamas.
Lietus vis stiprėjo ir man pasidarė šalta. Blogai įžiūrėdamas kavinių pavadinimus, kuo greičiausiai pasukau vienos link, kur priartėjęs pamačiau kavinę, pavadinimu ,, Sodas". Nusprendžiau kuo greičiau pavalgyti ir taip šiek tiek apšilti. Bijojau tik vieno - analizuoti ir stebėti žmonių, nes pastebėjau, kad tai mane sekina ir nuo to pasidarau piktas ant viso pasaulio. Laimė, taip neatsitiko. Už manęs sėdintys vyrai kažką kalbėjo apie politiką, žmonių naivumą, kad jie visada tiki tik melu, o tiesa jiems per žiauri. Aš jiems pritariau, tačiau stengiausi nebesigilinti į jų pokalbį, nes pasekmes žinojau iš anksto - galiausiai pradėsiu ieškoti argumentų, kad galėčiau jiems paprieštarauti. Taip dariau visada, nes netikėjau, kad ir viena tiesa. Yra tiesos, o ne tiesa. Ar ne taip Descarte? Ir tu taip sakei. Kuo greičiau pavalgiau ir išėjau namo, nes pavargau nuo žmonių masės, kuri visą dieną mane siurbė ir bandė įvelti į įvairiausias savo problemas.
Keliaudamas namo, netikėtai patekau į ceremoniją, kuri neužilgo lauks ir manęs. Tai buvo laidotuvių ceremonija. Iš lėto važiuojančios mašinos privertė mane sustoti ir grožėtis šiuo renginiu. Jeigu gerai supratau, šis žmogus nebuvo svarbi visuomenės dalis - suskaičiavau tik 11 mašinų, kurios lydėjo priekyje važiuojanti velionį mediniame karste. Susigundžiau pasekti šią koloną ir taip tapti jos dalimi. Visada maniau, kad laidotuvės nereikalauja kvietimo, nes liūdesys dažnai būna bendras, o ypač šiais laikais, kuomet visa pasaulio tragedija yra kolektyvinė. Pagrindinė laidotuvių dalis prasidėjo netrukus, nes kapinės buvo visai netoli. Kaip visada, kapines pirmasis pasiekė žmogus, kuriam ši vieta per amžius taps namais. Žmonės skubėjo išlipti iš savo automobilių, kad kuo greičiau galėtų užsiimti patogią vietą stebėti visai ceremonijai. Jeigu gerai supratau, mirė senyvo amžiaus moteris, nes vienas senas vyras vos pastovėjo ant kojų, - turbūt tai buvo jo žmona, su kuria šiandieną jis privalo atsisveikinti. Dauguma žmonių verkė. Artimiausi žmonės kurie stovėjo prie to senuko, verkė ne ašaromis, o balsu, - veikiausiai ašaros buvo pasibaigusios per dvi dienas, tačiau skausmas su kiekviena minute darydavosi vis stipresnis. Kunigas kalbėjo maldas už mirusį, pašaliniai žmonės, turbūt kaimynai ir šiaip pažystami, stovėjo netoli kapo duobės ir nenuoširdžiai stebėjo visą procesiją. Vis dėl to, ko jiems liūdėti, juk ne pirmas ir ne paskutinis draugas ir kaimynas šitaip išeina, o ir patiems tas gresia, nes kiek pastebėjau, visi buvo senyvo amžiaus. Karstas pajudėjo į duobę, o tuo pačiu artimieji nerado ramybės. Vienintelė vieta, kurioje visi šeimos nariai rado užuovėją, buvo senasis žmogus, kuris lydi į kelionę savo žmoną. Sunku pasakyti kodėl būtent į jo parankę ir pečius kabinosi visi artimieji. Juk jis irgi netramdė ašarų kurios riedėjo paskui besileidžiantį karstą. Nežinojau atsakymo į tai, ir nebandžiau jo ieškoti, nes tai būtų amoralu. Tuomet skausmas tvyrojo ore ir jokio paaiškinimo jam nereikėjo. Žinojau tik tiek, kad senasis žmogus bus priežastis, kuri pažadins viltį nepasiduoti, o su to susitaikyti ir gyventi. Gyventi dėl senojo žmogaus, nes bet kokiu atveju, jo skausmas yra pats stipriausias. Tikrai žinau, kad dar ilgai po laidotuvių, vyras kiekvieną dieną lankys savo žmoną. Jokia gamtos stichija nesulaikys jo, nes šiuo atveju, žmogus valia stipresnė už gamtą.
O kas laukia manęs? Ar bus žmonių, kurie mane lydės į amžinąją kelionę, nes artimųjų ne ką ir turiu : yra tėvai, bet jie nuolat kažkur keliauja, o sesė nuolat užsiėmusi įvairiais reikalais. Juk niekas nežino, kad sergu, kad neužilgo paliksiu ir aš šį pasaulį. Turbūt numirsiu savo lovoje, o niekas manęs net nepasiges ir nebandys ieškoti. Labai bijau to, nes nenoriu supūti lovoje. Yra tik du variantai : arba manęs pradės ieškoti buto nuomininkas, nes vėluoju sumokėti pinigus arba mano kūnas pradės dvokti ir nuo kvapo kaimynai pradės be perstojo trukdyti mano amžinąjį poilsį. Net nežinau kuris variantas būtų geresnis, tačiau bet kokiu atveju, būsiu rastas negyvas. Iš šalies atrodo, kad tai labai nehumaniška ir žiauru, tačiau nieko nepadarysi, - vienišiaus dalia visada taip baigiasi. Jeigu turėčiau pinigų ir noro, nueičiau į kokius laidojimo namus, nusipirkčiau karstą, vietą kapinėse, o kaimynams ir artimiesiems praneščiau apie save ir savo ligą. Tačiau nei pinigų, nei noro neturiu, o ir švaistyti ir gaišinti kitus žmones savo likimu nedrįstu, nes galiu pasirodyti bailys, kuris maldauja pagalbos ir užuojautos, nes neva nesugeba padoriai finišuoti gyvenimo maratone.
Ketvirtas skyrius
Laikas bėgo. Valandos virto minutėmis, o savaitės dienomis. Nieko nesugebėjau padaryti, kad laikas nebūtų toks greitas. Jo sustabdyti nepadėjo nei alkoholis, nei ankstus kėlimasis iš lovos. Niekas. Determinacija mane užvaldė galutinai. Tapau savo gyvenimo kaliniu, kuris neturi kur bėgti, nors kalėjimo durys visada praviros. Kokia agonija! Ką daryti, kad galėčiau būti nors kiek laisvas nuo savęs paties? Vienintelė vieta, kur dar galėčiau rasti užuovėją - mąstyme ir kūryboje. Tik ten dar būtų galima bandyti ieškoti kažko gražaus ir švelnaus, kas galėtų mane palepinti prieš gyvenimą karste. Nenoriu daryti tokių dalykų, kuriuos daro dauguma - nueiti į kokią kavinę, susirasti moterį ir taip sukurti kelias romantiškas ir audringas valandas, kurios manyje pažadintų tam tikrą žvėriškumą - aistrą. Tuo nenoriu užsiimti. To nedariau visą gyvenimą ir tai vadinau žmogaus silpnumu, nes būtį valdomam aistrų, vadinasi, palikti protą nuošalyje ir vėl tapti gyvuliu. Žinoma, dabar labiausiai norisi būti nevaldomu gyvuliu, tačiau mano protas dar blaivus, todėl neleidžia kvailioti.
Tik iškyla vienas svarbus klausimas, - iš kur gauti emocijų ir skausmo? Rašyti noro yra nemažai, tačiau, apie ką rašyti ir kaip rašyti - nežinau. Noras kyla todėl, kad Albertas Camus yra pasakęs, - ,, Kurti - vadinasi gyventi du gyvenimus." Tai puiki proga ir man gyventi daugiau nei vieną gyvenimą. To noriu iš tikrųjų. Tai netgi maloniau, negu gyventi tikrąja žodžio prasme, nes dabar esu tik nevykęs rašytojas, kuris nieko nerašo. Tačiau jeigu parašysiu tikrai gerą kūrinį, tuomet pasaulis puls man po kojomis ir gyvensiu iki tol, kada bus pamirštas žodis ,,knyga". Reikia pradėti ieškoti kūrybinių užuominų prisiminimuose, - anksčiau tai padėdavo kažką parašyti. Galima bandyti prisiminti pirmąją ir paskutinę meilę. Ji mane nuolat įkvėpdavo kurti meną, nes ji buvo nelaiminga. Taip... Bandykime prisiminti : Aš pirmasis jai parašau laišką. Ji man atrašo. Laiškai virsta pokalbiais, o pokalbiai virsta supratingumu. Nuvažiuoju į jos namus, nes noriu ją nusivesti pasivaikščioti vienu miško takeliu. Ji sutinka. Vaikščiodami aptinkame nuostabaus grožio vietą - nuo vienos kalvos į ežerą sruvena vienas upelis, kurio srovė didesnė už pačią upę. Nuostabus peizažas, o romantika tiesiog tvyro ore. Sėdime prie ežero ir stebime besileidžiančia saulę. Nuostabus vaizdelis, kuris primena pasakojimą iš romantiškos knygos, apie jaunuolių meilę. Iš didelės laimės, čia pat rašau esė apie vingiuotą vieškelį. Rašau ne aš - aš tik diktuoju žodžius, o ji rašo. Ji man priekaištauja, kad neva per daug kartų naudoju žodžius vieškelis ir kelelis. Jos pastebėjimai manęs nežeidžia ir mano žodžių nepakeičia, nes tai laikau nesvarbiu dalyku. Kūrinys baigtas. Ji perskaito tekstą, tačiau jos veide nematau susidomėjimo. Mano prašymu, ji man paglosto galvą, nes nuo mažens buvau prie to įpratęs. Vakaro esė suglamžoma ir įmetama į vandenį. Ji paklausia kodėl tai padarau. Priežasties nežinojau, todėl atsakau kvailiai, - galbūt žuvis ją praris, o koks nors žvejys ją pagavęs, žuvies žarnose ras šį popieriaus lapelį ir jį perskaitys. Galbūt žvejui tai patiks. Esu nesuprastas, tačiau ir supratingumo nereikalauju. Važiuojame namo. Kalbame mažai, nes abu galvojame. Abu esame meniškos prigimties, todėl tuo pačiu esame skirtingi. Privažiavus jos namus ji išlipa ir mašinos ir mes atsisveikiname. Nieko daugiau ir nereikia. Visada užtenka tylos tarp žodžių ir supranti visą gyvenimą. Taip prabėga pora mėnesių. Pyktis ir meilė pinasi tarpusavyje. Sunku, tačiau nėra iš ko rinktis. Esame skirtingi, tačiau jos man reikia. Padarau klaidą. Nusprendžiu ją palikti. Ji klausia kodėl, tačiau atsakymo nežinau. Praeina kelios dienos, o gal ir savaitės. Agonija užvaldo kiekvieną mano gyvasties ląstelę. Pradedu be perstojo ant savęs pykti. Bandau ją susigrąžinti. Viskas jau per vėlu. Skandinu skausmą alkoholyje, tačiau skausmas nepasitraukia. Privalau susitaikyti. Man tai nepavyksta. Skausmas lieka amžinai.
Puikus prisiminimas. Skaudus, bet geras. Būtent to man ir reikėjo, nes visa kita - beprasmiški kliedesiai. Vadinkite mane bepročiu, ponai gydytojai, tačiau aš žinau, kad man tai padeda kvėpuoti. Privalau kurti, tačiau ką rašyti? Eilėraštis ar sonetas? Manau vertėtų kurti sonetą, nes eilėraščiams geriau gimti iš gražių, kupinų meilės, aistros ir pasitenkinimo minčių. Taigi reikia rašyti, nes tik dabar širdyje jaučiu skausmą.
Nebusiu aš jausmų valdovas,
Kuris žibintus uždega širdį,
Pasaulį verčia sau po kojom,
Ir lieka ubagu širdį.
Užgirsti dainą triumfo arkos
Geriau už meilę laimingiausia,
Nes meilės kančios nukankina
Jausmingą žmogų nuskandina.
Juk nemylėt, esmė pasaulio -
Merginą svetimą širdy,
Lakštingalos balsu giedojančia,
Troškimais grobt, mane kvėpuojančia.
Geriau aš būsiu nelaimingas,
Negu save kitiem dalinsiu.
Neblogas sonetas, tačiau ar būsiu suprastas? Tiesa sakant, net aš pats negaliu pasakyti, kuo šiuo kūriniu norėjau pasakyti. Ir pavadinimo dar reikia. Manau, jei Dante parašė didžiulę Dangiškąją komediją, tai manasis kūrinys tebus mažytė Žemiškoji komedija . Jokios ironijos tame įžvelgti nereikia, nes dar sugalvosiu viską mesti ir šį kūrinį atiduoti žuvims, kaip ir praeitą kartą.
Jeigu manasis kūrinys bus toks pat sėkmingas kaip ir jo gimimas, tai išleidimas į pasaulį, galiu kažko tikėtis. Na žodis tikėtis, šiuo atveju, neturi prasmės, nes bet kokiu atveju, jis bus išleistas tik po mano mirties. Taip geriau; geriau jau nesulaukti pripažinimo po mirties, negu atidavus paskutines jėgas, sužinoti, kad pralaimi kovą prieš pasaulį. Pralaimėti aš bijau, nes man atrodo, kad dabar aš laimiu, nes esu nežinomas. Tačiau jeigu apie mane visi sužinos, o manęs pažinimas bus mirtinas man pačiam, tuomet nelieka nieko - nei mintys, nei skausmas manės tikrai neišgelbės. Tačiau kažkam reikia patikėti mano kūrinį, nes abejoju, kuomet busiu rastas negyvas, kad kas nors atras mano darbą ir jį laikys vertingu ir vertu spausdinimo. Galbūt nusiųsti jį tai vienintelei, dėl ko ir ryžausi pradėti rašyti? O jeigu būsiu nesuprastas? Kas bus, jeigu ši, nenutrūkstama mintis, bus tik parašyta danguje, tačiau nei vienas žmogus, o ypač ji, nepakels galvos ir nepažvelgs į dangų? Nenoriu tokio likimo. Labai bijau, todėl prašau,- nesielk taip su manimi, kad ir į ką dabar kreipiuosi.
Einu nežinoma ir nematyta vieta. Tamsu, nors matyti dar galiu. Viskas tarsi per miglą, kuri savo skraiste apgaubia visą pasaulį. Einu drąsiai, nors tikslo ir nežinau; einu tik tam, kad eiti, nes kažkokia antgamtiška jėga mane traukia pirmyn. Jaučiuosi labai inteligentiškai, nes jaučiu žmonių pripažinimą. Žmonių aplinkui nėra, tačiau jausmas labai stiprus. Netikėtai pasirodo Ji : linksma, suveltais plaukais, veide didžiulė šypsena. Ji artinasi prie manęs ir maldauja mano apkabinimo. Aš nesutinku. Nenoriu jos apkabinti, nes žinau kuo viskas baigsis. Ji manęs prašo ir toliau, tarsi visiškai negirdėtų mano žodžių, tačiau manasis protas dar stiprus - esu Narcizas, todėl myliu tik save. Daugiau taip nebegaliu. Esu žmogus, todėl man reikia meilės. Apsikabinu Ją, tačiau nieko nejaučiu. Suklydau... Aš ne žmogus. Privalau bėgti, nes nemoku mylėti. Šoku į vandenį ir tuojau pat nusiskandinu. Žemėje tokiems kaip aš nėra vietos. Staiga prabundu. Tai tik sapnas. Tokio sapno man dar neteko regėti. Negali būti, kad pagaliau ir manęs reikalaujama meilės! Sunku tuo patikėti, tačiau taip ir yra. Nors tai ir sapnas, bet galbūt tai geras ženklas? Vis dėl to, abejoju ar tai geras ženklas... Tai lemtingas sapnas, kuris man dar kartą įrodo, kad esu ne žmogus. Jeigu nemoku mylėti, privalau mirti. Tik dabar suprantu, kodėl mane ištiko tokia lemtis. Gamta nori atsikratyti manęs, nes meilė sau yra bevaisė. Esu nereikalingas skuduras, kuris netinka net valyti purvui nuo batų. Net maniškiai sapnai sukasi nuo manęs, tarsi sakydami, - šaunuolis. Nužudei meilę. Dabar belieka žūti pačiam. Nebėra nieko, todėl esi nebereikalingas. Mirk kuo greičiau ir rašyk savo mintį danguje, nemylintis, tačiau trokštantis kitų meilės.
Nemylintis, bet trokštantis meilės. Įdomu, nors ir liūdna, kai pagalvoji. Negali būti, kad aš nemoku mylėti. Juk mylėjau ne kartą. Ta pati mergina sapne, man visados atrodė meilės simboliu. O gal aš klystu? Nejaugi man reikėjo tik jos meilės? Negali būti, kad aš esu monstras. Netikiu tuo, nors turėčiau tai pripažinti. Esu tuščias žmogus, todėl žemė kviečia mane į savo įsčias. Tik tokiu atveju, bus galima mane išmokyti mylėti.
Penktas skyrius
Pagaliau pamiršau sapną. Jis per daug skaudus, kad galėčiau su juo gyventi likusias dienas. Galbūt aš sau meluosiu, tačiau man bus daug geriau, jeigu teigsiu, kad aš mylėjau tą merginą. Bet juk ne mergina man turi būti svarbiausia. Aš jos nesusigrąžinsiu, ji turi kitą, todėl svarbiau man turi būti gyvenimas. Jaučiuosi labai pavargęs, kad galėčiau ko nors imtis. Vakar eidamas nualpau, todėl bijau rodytis tarp žmonių, kad jei man ir vėl taip atsitiks, manęs bus pradedama gailėtis ir bus ištiesta pagalbos ranka, - bent jau taip tūrėtų būti, jeigu dar gyvenu tokioje visuomenėje, kuri žmonėms padeda.
Parašysiu laišką. Jis bus jausmingas, nuoširdus, visiškai be pykčio. Nors ir darau klaidą, tačiau nematau prasmės gyventi liūdesy. Tik ne dabar, nes privalau išsakyti savo mintis paskutinį kartą. Tiesa sakant, nieko kito negaliu daryti : jėgos mane beveik apleido, gyventi liko apie mėnesį. Nesuprantu, kur praėjo visas laikas? Nejaugi mes gyvename akimirkomis? Tačiau kur jos? Kuomet išgirdau žodžius, - ,,tiesiog jau per vėlu", akimirka sustojo. Tapau nejudančiu judintoju, kuris neturi nieko bendra su Aristoteliu. Per tą akimirką, sugebėjau suprasti, kad nėra nieko svarbiau už gyvenimą.
,,Brangieji, o galbūt Brangioji. Rašydamas šį laišką, aš mirštu. Labai to bijau, tačiau privalau su tuo susitaikyti. Neklauskite kodėl aš mirštu, nes atsakymo nežinau. Gydytojas lyg ir pasakė nuosprendį, bet aš juo netikiu. Tai tik padarinys, o priežasties aš nežinau.
Sunku ką nors pasakyti. Norėčiau tarti ,,atsiprašau", tačiau nežinau už ką atsiprašyti. Atleiskite, o gal atleisk, tačiau per daug mylėjau save, kad atsiminčiau padarytas klaidas. Rinkti žodžius man darosi sunku. Liga stiprėja kiekvieną dieną, tuo pačiu paveikdama mano intelektą. Nuolat kartojuosi, todėl atsiprašau (štai ir atsirado priežastis atsiprašyti), jeigu kalbėsiu tą patį. Norėčiau jums, o gal tau, pasakyti dar kartą kelis žodžius.
Keista, tačiau savo galvoje nerandu nieko svarbaus. Minčių daug, net užmigti sunku, tačiau mintys neprilygsta jums, o gal ir tau. Labai norėjau gerai rašyti. Visi mano pažystami žinojo šį mano norą. Rašiau nemažai, galbūt busiu rastas negyvas rašantis ką nors, tačiau ar tai bus vertinga? Gaila, tačiau ne man tai nuspręsti. Tačiau ką aš čia kalbu! Juk ir taip mane visi pažįsta, o gal net ir tu. Jeigu manęs dabar paklaustų, kodėl rašau šį laišką, atsakyčiau, kad neturiu draugų, todėl noriu pakalbėti su savimi. Žmogus reikia bendrauti, nes buvimas vien su savo mintimis, priverčia mus visus pamatyti tamsą - patį save, nes manau, kad dabartinis žmogus, seniausiai skendi tamsoje. Bendraudamas su kitu žmogumi (senas įprotis gatvėje ar kur nors einant kalbėtis su savimi) padeda man pamiršti nuoskaudas ir tamsą.
Gaila, tačiau rašydamas šį laišką, esu liūdnas. Nieko aplinkui nėra; gyvenu tik jaunystės prisiminimais, kurie vis dar sukelia šypseną. Norėčiau, kad kiekviena diena turėtų nors kiek prisiminimų. Kai gyveni vienas, tenka priprasti prie nuolatinės tylos, kuri skatina buvimą su pačiu savimi. Aš to labai nemėgstu, tačiau neturiu iš ko pasirinkti, - praeities prisiminimai - vieninteliai mano draugai ir pakeleivei.
Žinau tik tiek, kad šio laiško niekas neskaitys, o ypač Tu. Aš jo niekam neišsiųsiu, nes esu bailys. Nors šiame laiške gal nieko įdomaus neparašyta, tačiau jame aš įžvelgiu patį save ir tikrąją tiesą - aš esu niekas. Išeinu tyliai ir tariu Jums sudie. O ypač Tau....
Žmogus su praeitim".
