Migla. Novelė

Migla, lyg uogas, nuraškė liūdnas tapytojo mintis. Kūrybai neliko ribų. Dulkėtose drobėse spindėjo dažų nepaliesti tikslai. Prie molberto atsargiai sėlino pastelinės spalvos. Dovainis greitai nupiešė vingiuotus abejonių kampus ir beveik taisyklingą apskritimą. Atgijo bejėgė ranka. Paletės trasoje lenktyniavo teptukai. Artėjo tolimi peizažai.

Tiršti potėpiai saugiai paslėpė žvaigždes. Dar anksti žiūrėti į dangų! Augo trobos, valtys, burės. Sviro sunkūs meldai, bangavo marios. Šviesu. Tiršta migla plukdė šaltą saulę. Dovainis pastebėjo tiltą ir švyturį. Nepaklys nei laivai, nei žuvėdros.

Studijoje dega žvakė, o lange - alkanas mėnuo. Sunku susikaupti. Dovainis pašiurpęs riktelėjo, paveikslo drobėje pamatęs savo veidą.

- Greitai sudžiūs dažai. Mažai laiko liko tapyti... Esu jau nupieštas! Dulkėtoje drobėje mano veidą nutapė nežinomas, priešistorinis dailininkas...

Nugalėjęs baimę tapytojas dar kartą pažvelgė į drobę... Slėnyje snaudė šventi akmenys. Į erdvų kamuolį susirangė žaltys. Palšvas rūkas apgaubė sidabrinį mišką. Atsivėrė baltos debesų durys. Dabar galima nebaudžiamai pažvelgti į šviesą.

Vilnius, 2013 m.