Piknikas. Novelė

Rausvoje čerpių dykumoje vėjas pustė sniegą. Į šiaurę keliavo kranų griaučiai. Nejausdami granitinio svorio, į dangų kilo švieži pastatų griuvėsiai. Į begalybę nusidriekė nesuskaičiuojami stogai. Virš miesto neliko laisvo dangaus.

Apleistoje palėpėje, ant senos odinės sofos drybsojo tapytojas Dovainis. Jau pasiektas kūrybos dugnas. Nėra skrydžio aukštyn. Bespalvė prieblanda. Skeldėjo marškinių sagos, akmenėjo teptukai, stingo dažai. Verkė sausos drobės. Ant tuščių sienų kabojo tušti rėmai.

Pakaks drybsoti. Prie darbo. Dovainis nuslinko į virtuvę. Girgždėjo raukšlėti batai, svyravo ištrupėjusios parketo lentelės. Tuščios taurės tiesė rankas į dangų. Verkė nusekę viskio buteliai. Bevertė stiklo ekspozicija. Troškulys. Alkis.

Tapytojas atsargiai atlenkė peilį. Pakaks riekelės duonos ir gurkšnio vandens. Bet puskepalis buvo sudžiuvęs. Reikėjo kirvio. Dovainis atsargiai padėjo duoną ant stalo ir išėjo į parduotuvę. Prekybos salėje tapytojas prisiminė, kad neturi pinigų. Reikia grįžti atgal į studiją, į išsvajotą ramybę ir griaužti sausą duoną.

- Dovi! – už nugaros suskambo pažįstamas balsas.

- Vaiva! – nudžiugo tapytojas.

Galvoje šniokštė linksmos mintys, bet širdį gėlė skurdas. Dovainis nutarė sprukti. Nedera girtis bankrotu.

- Dovi, kur skubi? - sulaikė mergina.

- Į studiją... Reikia užbaigti paveikslą. Skubus užsakymas, - skiedė tapytojas.

- Važiuojam į gamtą, - nelauktai pasiūlė Vaiva.

- Dar negavau honoraro...

- Dėmesio! Menininkui reikia įkvėpimo! – sušuko Vaivos draugai.

- Gal užsukime pas mane į studiją?

- Iš pradžių piknikas, o paskui - studija. Ar tinka? - pasiūlė Vaiva.

- Tinka, - atsiduso Dovainis, - gal nupirksite paveikslą.

Kai sustojo džipas, jaunuoliai nubėgo į užšalusią ežero akvatoriją. Metalu skambėjo sidabrinis mėnulio diskas. Padangių gongas žadino jausmus. Ežero pakrantę dengė baltas sniego asfaltas. Šaltas vėjas plukdė miško ošimą, o įkaušusi naktis gėrė iškylautojų šypsenas ir juoką. Dovainis stovėjo prie džipo ir tiesiai iš butelio gurkšnojo viskį.

Gera. Sniegas slėpė kelmus ir samanotus akmenis, o siauras šviesos takas – kelią į nepasiekiamas žvaigždes. Tapytojas dar stipriau suspaudė kvadratinį viskio butelį. Klusniai trakštelėjo teptukų išvarginti pirštai. Tik dabar Dovainis pasijuto kūrybingas, nenugalimas... Per pusę, beveik simetriškai, skilo šalčio surakintas ežeras. Danguje išdygo šviesi pripažinimo pilis. Virš bokšto plazdėjo talento vėliava. Ant Dovainio galvos nukrito išsvajota kūrybos tamsa. Tapytojas sustaugė vilko balsu. Džipo prožektoriai ryškiai apšvietė ežero ložę. Kriokė radijo stotis. Ant juodo, klasikinio asfalto bugi vugi šoko gulbės ir krokodilai.

Vilnius, 2013 m.