Roma: toji pati ir kitokia. Vieno pasivaikščiojimo nuotrupos

Kelionės – unikali galimybė atsitraukti nuo ikyrios kasdienybės, puikus šansas įkvėpti kitokio oro, pailsinti akis. Kažkas tikrai sielon įkrenta, kai užmiršti darbus, skubėjimus, leidi sau ramiai pasižvalgyti po senamiestį, gatvėje išgeri puodelį kavos ar tiesiog stumdaisi minioje laukdamas vidurnaktyje paskutiniojo metro. Tai kitokios kasdienybės skonis, manieros, gyvensena, nežinia kada susiformavę ritmai ir ritualai. Įbrendi norėdamas pažinti, taip atsiveria ir istorija, kurią tiesiog matai šalia srūvančią, nebereikia skaityti vadovėlių, derintis prie svetimo požiūrio.

Kalėdos Romoje buvo paženklintos geru oru (13 – 22 laipsniai šilumos), tad mūsų akims kiek neįprasta regėti žalumą, gėles ar miesto parke ramiai vakarieniaujančią ežių šeimyną. Nors ten tikrai žiema, pasitaiko atšiaurių vėjų, praverčia šilta striukė naktinėjant senamiestyje. Romos gyventojai net šunelius žiemiškai aprengia... Į akis krito maži Betliejai, kurių apstu gatvėse, skveruose, net bažnyčiose jų po keletą. Figūrėlės būtinai judančios, krutančios, šalia teka vanduo, linksmi miestiečiai, jauki gatvės artuma – taip norima išradingai atspindėti savąjį regioną. Sustojus nevengiama ilgokai grožėtis, pasidžiaugti, maga net rankomis paliesti.Italai ir namus mėgsta pasipuošti Betliejumi, taip atsiranda džiaugsmo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Nustebino, kad tų kalėdinio pasakojimo scenų niekas nesaugo, aišku, niekas nelaužo, nenaikina. Roma spindėjo nuo šviesų, mirguliavo girliandos, žaisliukai eglėse, jokio sniego – vėl mums neįprasta...

Pasidžiaugėm, kad nesunaikintas senamiestis, neiškirsti langai, saugoma atmintis ir senovė. Jokių didelių prekyviečių centre nė su žiburiu nesurasi. Labai smagu nardyti mažose krautuvėlese, ieškant vaisių, prieskonių ar saldumynų. Lietuvos Respublikos ambasadorė prie šv. Sosto dr. Irena Vaišvilaitė minėjo, kad italų valdžia mūsų šalies ambasadai net neleidžia ant sienos pritaisyti užrašo ir skydo su vėliava, pastatas senas, nevalia jo net nežymiai keisti ar atnaujinti.

Vakarais pasėdėdavome ant Ispanijos laiptų, kuriuos tiesiog nugula turistai. Ne pro šalį besidžiaugiant neužmiršti pasaugoti savo daiktelių, piniginės. Visai šalia prabangiausia Romos gatvė, skirta turtingajam sluoksniui – brangių drabužių, kvepalų, rankinių, papuošalų parduotuvės. Mūsų kišenei ir mažytis žiedelis jau neįkandamas, bet pasidairyti, pasižvalgyti galima,rafinuotų aromatų įkvėpti - tikrai niekas šalin nestumia, kad ir žino, jog nepirksi, tik šiaip seilę varvini...

Piligrimus, maldingus keliauninkus žavi keturios didžiosios miesto bazilikos – šv. Jono, šv. Petro, šv. Pauliaus ir Mergelės Marijos. Gausybė koplyčių, koplytėlių, bažnytėlių su savomis istorijomis, šventų vyrų ir moterų relikvijomis, gyvenimų istorijomis, nuodėmėmis, žygdarbiais, atsivertimais, įtikėjimais, krikščioniškomis dorybėmis – nebeįmanoma prisiminti, širdis apsąla kažin kokia pilnatve, kai nieko jau nebeklausi, o tik žiūri į lubas, grindis – išpuošta, blizga. Visai nesitikėdamas randi kokio garsaus dailininko paveikslą, ne muziejuje, bet bažnyčioje, neišjudintą, čia tikroji jo vieta. Akys raibsta, o vis nauji įspūdžiai ir patyrimai besidairant į langines, senovines duris, fasadų briaunas... O dar herbai, atminimo lentos, skulptūros...

Kai jau nebeištveri, pasitrauki iš numinto turistų tako. Eini kur akys veda, be jokio tikslo, taip daugiau pamatai, atsiveria tikrasis Romos veidas, nenuzulintas kasdieninis gyvenimas be jokių kaukių ir trafaretų, paragauji gero itališko vyno, makaronų, salotų. Belieka pasivaikščioti tiltais pažaboto Tiberio pakrantėmis. Po trijų lietingų savaičių upė išsiliejo, išsiveržė, dar nesugrįžo į senąją vagą, krante palikdama krūvas šiukšlių. Išblyškęs, sraunus, žalsvas ilgesio vanduo. Kartos keitėsi, mainėsi valdovai, gimdė ir žudė, o upė vis ta pačia kryptimi į ateitį. Žmonių gyvenama šiandien, gyventa ir kadaise. Kiek čia visko jau būta, kiek visko dar bus. Žengdamas žingsnelį užkliudai istoriją, kultūrą, meną. Netikėtai pats oras, kasdieninis bruzdesys, praeivio veidas, namo langas prie ištakų priartina...

Italijoje, aišku, pirmiausia Romoje, yra daugiausia UNESCO saugomų kultūros paveldo reliktų, kurių pasižiūrėti, pasigrožėti, nusifotografuoti suplaukia minios turistų ir piligrimų. Labiausiai šventasis miestas apgulamas kalėdiniu ir velykiniu laikotarpiu, tikras knibždėlynas. Tuomet norint patekti į muziejų ar bažnyčią tenka palaukti net keletą valandų. O štai paskutinįjį mėnesio sekmadienį Vatikano muziejus nemokamas... Apima neviltis, „nebeveikia“ protas matant meno kūrinių gausybes. Gal todėl kadaise režisierius Juozas Miltinis yra panašiai išsitaręs, kad Romoje taip apstu meno, kaip vanduo yra šlapias. Žengi žingsnį, ir jau istorija, praeitis, kartų ir tūkstantmečių paveldas, stiliai, mąstymo manieros. O pati pradžia kažkur labai giliai... Srūvančios ištakos.

Praleisti Vatikano muziejuje kiaurą dieną – tai šiek tiek pačiu akies krašteliu prisiliesti prie garsių menininkų darbų, skulptūrų, gobelenų. Ištisus dešimtmečius talentingiausi kūrėjai puošė rūmų sienas ir lubas. Eini, vaikštinėji ir dailė čia sušvyti ne kaip menas dėl meno, bet ji pasitarnauja gilesniam krikščioniškųjų dalykų suvokimui. Atpažįsti šventuosius, krikščioniškas vertybes, paslėptas už simbolių, svarbius Bažnyčios gyvenimo įvykius. O kur dar žemėlapiai, biblioteka, senos graviūros, filatelijos, numizmatikos salės, popiežių ir aukštųjų hierarchų aprėdai, XX – XXI a. dailės paminklai. Viena salė paskirta Vatikano transportui – nuo arkliuko su gražiai papuošta karieta iki traukinio ir papamobilio. Romėniškos kolonos, graikų dievai ir deivės, aptrupėjusiomis rankomis ir kojomis – tai vis buvusio, jau dingusio gyvenimo fragmentai, praeities reliktai. Visas grožybes savo įstabia autentika ir meniškumu įprasmina Siksto koplyčia, kur renkami popiežiai. Sienų ir lubų freskos pasakoja pagrindinius šv. Rašto įvykius, sujungia Senąjį ir Naująjį testamentus, pristato pagrindinius šventosios istorijos veikėjus, žvilgsnius nukreipia į Jėzų Kristų ir Paskutinįjį Teismą. Vatikano miestą – valstybę kelis šimtmečius saugo šveicarų gvardiečiai, jų stilingos uniformos – taip pat visos Romos atributika.

Kiek čionai suplaukia skirtingų žmonių iš įvairiausių kraštų. Akis apsipranta regint vyskupus, kunigus, skubančius studentus. Romoje daug aukštųjų popiežinių mokyklų, kuriose studijuoja ne vien dvasininkai. Mokosi ir pulkelis lietuvių. O štai Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija yra popiežiškojo Laterano universiteto filialas. Lietuviams brangi salelė – jau keletą dešimtmečių gyvuojantys svečių namai Villa Lituania, priklausantys popiežiškajai lietuvių šv. Kazimiero kolegijai. Čia galima apsistoti, čia gyvena studijuojantys lietuviai. Kadaise šiuose pastatuose glaudėsi ir Lietuvos diplomatinė atstovybė, diplomatiniai santykiai su Vatikanu nebuvo nutraukti net sovietmečiu.

Širdžiai maloni Romos panorama, Vatikano sodai, Tiberio krantinės, kalvos su pušimis atsiveria užsikabarojus į šv. Petro bazilikos kupolą, tada net tarti sau norisi, kad myli šį miestą ir taip trokšti žmones apkabinti. Manoma, kad pati bazilika, ypač brangi pirmųjų amžių krikščionims, buvo pastatyta ant apaštalo Petro kapo. Joje vyko Vatikano II susirinkimas. Čia popiežius aukoja iškilmingas Kalėdų ir Velykų mišias. Bazilikos požemyje palaidoti įvairių amžių popiežiai. Maldininkai suklumpa ir prie atskirame altoriuje esančių palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II palaikų. Atrasime ir Mikelandželo Pietą, ir šv. Petro statulą. Turistai būtinai paliečia jo koją, nusifotografuoja, tų prisilietimų kasdien tiek daug, kad jau nelikę tos kojos pirštų...

Malonus užsiėmimas čia pat – namiškiams galima išsiųsti atvirlaiškį su linkėjimais ir Vatikano antspaudu. Vėl kitoje vietoje dar keli žodžiai ir jau Italijos respublikos, Maltos ženklai. Romą lankantys Kinijos, Japonijos piliečiai taip mėgsta čia pat mikliai braižyti mums nesuprantamo rašto brūkšnelius su savo įspūdžiais ir jausmais. Kelionės metu neaplenkėm knygynų, kuriuose be šiandieninių autorių rasime ir visą romėniškąją – graikiškąją klasiką.

Miestas pragyvena iš turizmo. Galybės įvairiausių suvenyrų su miesto atributika, susimaišo čia itališki ir, deja, kiniški skoniai. Plati pasirinkimo skalė, gali rasti visko – nuo vaivorykštės spalvų vėliavėlių iki apatinių kelnaičių su besišypsančio popiežiaus veidu... Pabėgėliai iš šiaurės Afrikos gatvėje damoms siūlo rožes, kepa kaštonus, pardavinėja pinigines, rankines, šviečiančius lazeriukus ir dar visokius mažmožius. Kartais juos išvaiko finansų policijos automobiliai, bet po minutės kitos prekybininkai vėl savo vietoje. Kiti pinigėlius užsidirba kūrybingiau: piešia Romos vaizdelius, vaidina sustingusias figūras, persirengia senoviniais gladiatorių rūbais. Vienas jaunuolis prie Angelo pilies susinešė nebenaudojamus puodus, lėkštes, stiklainius ir grojo... Šalia užrašas skelbė: „Renku naujiems būgneliams“. O štai Navonos aikštėje, kur kasmet organizuojami kalėdiniai turgeliai (galima įsigyti Betliejaus figūrėlių, sausainių, saldainių), šeima iš ilgų žalių augalo stiebų meistriškai lankstė žiogus, varles, kiškučius, pritraukdami mažus vaikus ir turistų dėmesį. Ir šį itališką turgelį uzurpavo kiniškos serijinės prekės, balionai, kepamų, troškinamų popkornų dvokas. Kartais tokion tankmėn įpuolęs užmiršti, ko atvykai ir kas svarbiausia. Užmiršti net tas bažnyčias su paveikslais, fontanus. Taip dažnai krikščioniškos vietos tampa jau ne maldos, tylos, susitelkimo erčiomis, bet tik paprastu turistiniu objektu...

Ir vis dėlto... Iš Koliziejaus atsiveria senojo miesto griuvėsiai, keliai, pergales žyminčios arkos, šventyklų liekanos. Sėdi visą dieną tarp nuolaužų, skeveldrų, nežinomais sielų takeliais lyg ateina, tartum sugrįžta imperatoriai ir poetai, pirkliai ir valkatos. Atkurto buvusio gyvenimo trupiniai. Tos įspūdingos kultūrų pynės, perimta tai, kas geriausia, tik kitaip, savičiau, asmeniškiau interpretuojama. Taip ant egiptietiškų obeliskų liko tų laikų hieroglifai, niekas nenutrynė, tik viršūnes pakeitė krikščioniškais ženklais – kryžiais, Mergelės skulptūromis. Reikia visko kelyje sacrum – profanum, kelyje nuo buities iki būties, nuo šurmuliuojančio turgelio ar smagaus pasisėdėjimo lauko kavinukėje iki amžino, sielon įrašyto tikrosios Šventybės ilgesio.