Akvarelė

Dabar irgi to mokausi. Mokausi braidyti po pievas, nebijant grįžti namo subraižytom kojom. Mokausi atrasti būdus, kuriais galėčiau pamatyti save visam tam savo netobulume, trapume, savo jausmų vitražuose bei pri(si)pažinimuose. Juk teisiausias galų gale lieka ne kritikas, kuris gali tobulai išvardinti pasekmes ir priežastis, klaidas ar netobulumus nė nežvilgtelėjęs į paveikslą, bet žmogus, kuris išliejo savo dūšią, kuris išjautė spalvas ir jų atspalvius. Juk mes žavimės ne imperatorium, kuris pakelia ar nuleidžia nykštį koliziejuj. Mes žavimės gladiatorium, kuris kovoja.

Galbūt ne visada taip drąsiai tai sau pripažindami, bet kai tai leidžiam sau, mes žavimės trapumu ir sugebėjimu neprarasti to, kas svarbiausia, to, kas daro mus tikrais ir tobulai gražiais – tai savęs pripažinimas. Pripažinimas savęs kaip tobulos visumos, kur ne visada nepriekaištingai išlygintos marškinių apykaklės, kur ne visi prisiminimai yra tie, kuriais gali didžiuotis, kur dar neišmokai visų gerų atsakymų ar vis dar bėgi nuo klausimų, kur kartais taip lengva sušluoti dulkes po kilimu ar nusirašyti per egzaminą. Bet Tu esi. Ir esi gražiausias toks, koks esi čia ir dabar. Nes tavo dienos yra pilnos tobulų spalvų, žmonių bei atradimų. Mes esam užprogramuoti augti ir mokytis bet mums dar taip sunku sau leisti būti tiesiog ramiais su savim ir savo pažeidžiamumu. Ir net jei girdim kažkuriam sielos kamputy tą kritiką, kuris kvatoja ir bado pirštu, mes taip pat labai gerai žinom, kad tas kritikas geria arbatą su mūsų pačių sąžine.

Todėl pastaruoju metu dėlioju savo dienas pagal spalvas ir leidžiu tom spalvom būt matomom bei pamatytom.