Tulgirdas abejoja. Filmas

- Gal aš per daug arti prisileidau Urtę? Gal buvau per daug reiklus sau, jai? Mano gyvenimas pilnas šiurpių faktų, praradimų, netekčių... Gal būt nereikia rūpintis Urte? Kada išėjo Urtė? Nepamenu... Vėl vienas tamsiame kambaryje. Visada lieku vienas.

Ant stalo blykčiojo įjungto kompiuterio ekranas. Mobilus telefonas nerado draugų. Jie ištirpo mieste. Puiku. Tulgirdas nuvirto ant sofos. Jis buvo pasmerktas vienatvei. O gal jis išlošė dar vieną ramų vakarą? Gal visi buvo paralelinėje erdvėje - ir Tulgirdas mieste liko vienut vienas. Nurimo protas it lietus suvyniotas į skardinį vamzdį. Mintys šliaužė tolyn - į žemuogių pievelę, į pakaruoklių raistą, į smėlio upių slėnį, bet kur.

- Kodėl melomanai neįkrenta į muzikos gelmes? Kodėl jie vargsta, ieškodami švaraus garso? Kodėl taip kruopščiai slepiama akustinė tiesa?

Tulgirdas užsimerkė ir pamatė svyruojančius rugius.

- Ir kas čia mane laiko? Baimė? Įpratimas? Įpratau gyventi, o jau laikas pratintis mirtį. Nėra jokios naudos nei iš gyvenimo, nei iš sapno, nei iš vizijų... Neverta skrosti širdies. Išoperuoti jausmai tampa negyvi. 

Kai Tulgirdas pabudo, jau buvo šviesu. Staiga jis tapo romantiškas. Troleibusu nuvyko į Antakalnį. Urtė atidarė duris ir apkabino Tulgirdą.

- Atvykau pas tave... Nuo pražūtingo pasigėrimo mane sulaikė nykštukai, milžinai ir dangiškos būtybės...

- Ateiviai? – nusijuokė Urtė.

- Verslas trokšta antiherojaus, karjeros aukštumų, - kvailai leptelėjo jaunuolis.

- O ko trokšti tu?

- Rytoj pasakysiu, - paraudo Tulgirdas, ar verta maištauti prieš gyvenimą? Ribotą, aklą? Kur dingo atviros sąmonės šviesa? Užgeso? Urte, einam į lauką. Pabodo keturios sienos. Balta lubų migla.

- - -

Jaunuoliai stebėjo, kaip nukirto seną liepą. Iš pradžių nupjovė šakas. Pjūviai darėsi vis žiauresni, krito vis storesnės šakos, iš lizdų žemyn virto varnų jaunikliai. Liko tik nuogas liemuo. Jį aprišo tvirtu metaliniu trosu. Sužviegė pjūklas. Liepa ilgai grūmėsi, priešinosi, pagaliau pradėjo svirti. Skaudžiai triokštelėjo ir nuvirto. Mieste jau neliko gyvų įspūdžių – tik katafalkų lenktynės. Visi skuba gyventi.

Sukrėsti reginio, jaunuoliai prisėdo ant seno suolelio. Visai šalia voliojosi išgertas pigaus vyno butelis, sudraskytas laikraštis, šlepetės... Kitoje skvero pusėje ekskavatorius kasė duobę. Plieninis kaušas graužė juodą žemę ir išspjaudavo ją tiesiai į savivarčio kėbulą. Šalia prisėdo senutė. Iš maišelio jį ištraukė kvapią bandelę ir jau ketino valgyti.

- Skanaus, - tarė Urtė.

Senutė skubiai pakilo ir nukiūtino sau. Nuotaika subjuro. Bejėgis mandagumas. Niekas negali paguosti senatvės. Pasenstama greitai, daug greičiau nei blaivėjama. Sudeginti visi jaunystės tiltai. Nėra saugaus tako, kuriuo būtų galima nusvirduliuoti į palaimintą vaikystę. Po išretėjusiu ozono sluoksniu tirpsta laimės svajos. Į laisvę veržiasi seni, begarsiai filmai... Gyvenimas – tai kino filmas, o mes bejėgiai artistai, nevykėliai ir klounai... Banalu? Galbūt.

- Tulgirdai, ar nori, aš paseksiu pasaką?

Pagautas keisto entuziazmo Tulgirdas apkabino Urtę. Mergina pradėjo priekaištauti.

- Tulgirdai, negerk!

- Ne, pasaką paseksiu aš. Vienas mano draugelis ir užsienio niekaip negalėjo parsivežti priklausomybės nuo svaigalų...

- Gal nuo žolės?

- Ne, alkoholio. Kaip velnias gėrė visur – Paryžiuje, Londone, Madride... beveik visose Europos sostinėse. Ir nieko! Kitą dieną būdavo žvalus kaip agurkas. Jokių pagirių.

- Kokios nesąmonės...

- Rimtai, aš tau visiškai rimtai sakau.

- Na ir kuo baigėsi? – tarsi susidomėjo Urtė.

- Baigėsi tuo, kad namuose baigia prasigerti...

- Ir kas jis toks? – jau suintriguota paklausė Urtė.

- Aš...

- Kvailys, tu – apskritas kvailys!

Tulgirdas žiūrėjo į Urtę susižavėjęs. Štai tas tikras karštis jos akyse, net truputį virpantis iš įtampos balsas, stipriai sugniaužti kumštukai...

- Myliu, tave tokią... – sušnibždėjo Tulgirdas.

- Tulgirdai, čia ne filmas, ne melodrama. Neįsijausk į tragikomišką vaidmenį.

Konfliktas pasibaigė taikiai. Tai buvo paskutinis rimtas Tulgirdo pasispardymas. Dabar jis bus nykiai blaivus, be vizijų, be kliedesių, bet laimingas. Atėjo metas atsisveikinti su kvaila jaunyste. Šiandien mirė paskutinis iliuzionistas. Amžiams.

Vilnius, 2013 m.