Tulgirdas kvailioja. Nuopuolis

- Štai aukštų siekių pabaiga! Buvo asmenybė, pažiba, o dabar? – tyliai sumurmėjo Urtė, - o gal niekas nepasikeitė? Nenoriu būti per daug morali... Tai netinkamas būdas vertinti žmones.

Tulgirdas pagaliau pasiekė stalą ir krito į kėdę.

- Prisišniojai miltų? – piktinosi mergina.

- Urte, aš mačiau mirtį, - kimiu balsu sududeno Tulgirdas, - ji dar ir dabar stovi tualete ir dalgiu šienauja visus...

- Gerai atrodai, - padrąsino mergina, - įkalk alaus... Na, o aš skubu. Turiu daug darbo...

- Urte, nepalik manęs, - beveik maldavo Tulgirdas.

- Gerai, nuvesiu tave namo...

- - -

Ant stalo kaupėsi šūsnys rankraščių. Į pilkas lubas žvelgė vyno taurės. Girta talento realizacija. Duobė. Nežinodama ko griebtis, Urtė įjungė televizorių. Ekrane šoko Lietuvos Eurovizijos šlakas. Maivėsi ilgakojės stirnos. Dūzgė ekranas.

- Meilės eliksyras ir asilo ausys! – riktelėjo Tulgirdas, - išjunk tą mėšliną dėžę!

- Aš tikrai nesuprantu tavęs. Kartais tu esi gilus, subtilus, o kartais...

- Jaučiu beprotišką trauką į nebūtį...

Urtė matė, kad Tulgirdas brenda ne į tą pusę. Klasikinė dilema – „būti ar nebūti“ jam neegzistavo. Mergina įtarė, kad mintis apie savižudybę įpūtė ne alkoholis, ne vizijos, ne muzika, bet ji.

- Tulgirdai, mūsų keliai skirtingi... tiesiog gyvenimas mus suvedė reikiamą akimirką, reikiamoje vietoje...

- Karma, daug paprastesnis žodis.

Tulgirdas Urtę nervino, siutino. Jis didžiavosi savo vizijomis ir laisve. Tulgirdas vengė bet kokių įsipareigojimų, atsakomybės.

- Ar tu gali sustoti? – rėkė Urtė.

- Sustoti? O argi aš judu?

- Tu parazitas, tu visur sugebi prisikiaulinti... Visai pametei stabdžius!

- Mano galvoje styro aukšta spygliuota tvora. Ją reikia peršokti... reikia pažinti visas vizijas... išgyventi galaktiką jausmų...

- Ar ne geriau pirma išsipagirioti, - atrėžė mergina.

- Meilė ir pagirios – tai procesas, kuris niekada nesibaigia.

Tulgirdas kartais demonstruodavo siaubingą nejautrumą. Urtė norėjo jį pasiųsti velniop, bet nedrįso. Tulgirdas ją tikrai mylėjo ir todėl galėjo pravirkti, kaip mažas, nuskriaustas vaikas. Staiga Urtė apsižliumbė. Tai buvo taip netikėta, kad Tulgirdas prarado amą.

- Ko spoksai?! Manai, kad gali su manimi elgtis kaip tau patinka? Kai esu tau reikalinga, tai paryčiais skambini ir maldauji ateiti, o jau kitą dieną užsidaręs vienas geri...

- Aš... aš... – vebleno Tulgirdas.

- Tu, tu, tu, - atkirto mergina, - ką gi, kvailioki į valias, man vis tiek!

- Man vis tiek... – automatiškai it robotas pakartojo Tulgirdas.

Urtė ne juokais įsiuto. Ji paleido į Tulgirdą šratinuką, sąsiuvinį, paskui knygą. Staiga griebė taurę vyno. Pilną.

- Urte, nekvailiok! Aš ne juokais išsigandau!

Mergina, kaip pamišusi nusijuokė ir išgėrė taurę. Iki dugno! Tai bent! Niekas nesupranta moterų. Kitas pasaulis, uždaras, hermetiškas. Klaidus.

- Tu nemoki džiaugtis gyvenimu, štai kur bėda, - aiškino Urtė, - o aš, kvailutė, vis laukiu rytdienos, kai būsi stiprus ir kietas... Bet rytdiena ateina, o tu lieki nepakitęs...

Tulgirdas buvo nokautuotas. Jis nurijo kartėlį, nes suprato, kad susibaręs - nelaimės.

Vilnius, 2013 m.