Tulgirdas keliauja į Pasvirusį Pasaulį. Pabaiga

„Chrysler‘is“ sustojo aikštelėje šalia Žaliųjų ežerų.

- Gal norite išsimaudyti, - pasiūlė Dravenis.

- Išsimaudyti? Kokia nesąmonė! – pasipiktino Urtė.

- O kur tu norėjai nuvažiuoti? Į ginklų sandėlį? - šaipėsi Karminas, - mes menininkai, geri berniukai ir nežaidžiame į karą.

- Argi nematote, kas vyksta? Gangsteriai užgrobė tavo dirbtuves ir tu laimingas! – siuto Urtė, - įrengs parduotuvę, sandėlį, o gal viešnamį!

- Gerai, jau gerai... Įtikinai... Griebsime šautuvus, kulkosvaidžius ir nušluosime Laisvūno gaują nuo žemės paviršiaus...- ironizavo Karminas.

Urtė paraudo. Mergina jautėsi nepelnytai įžeista.

- Urte, suprask mus teisingai... Aš esu svajotojas, poetas, stebiu tolimus pasaulius, o Karminas – garsininkas. Jis ieško švaraus garso... – paaiškino Dravenis.

- Ir vis jo nesuranda! – beveik rėkė Urtė, - berniukai atsitokėkite...

- Urtė teisi, reikia kažką daryti, - susigėdo Dravenis, - aš turiu koltą, moku karatė...

- Na, o aš taikliai šaudau iš lanko, - pridūrė Karminas, - be to lankiau fechtavimo treniruotes. Patikėkite, tikrai...

- Netoliese yra Laisvūno vila. Jei norite, galime pasižvalgyti, - pasiūlė Dravenis.

- Pačirškinsime niekšelį, - beveik apsidžiaugė Tulgirdas.

- Pasižvalgysime, - patikslino Karminas, - automobilio spintelėje radau Dravenio žiūronus. Manau pravers. Dabar kolegos galvoja, kad aš sprogsiu iš skausmo, pradėsiu šakotis... Tulgirdai, aš nieko nesiekiu. Man nereikia net ir pripažinimo. Tikroji šlovė – tai gebėjimas būti laisvu, nepriklausomu nuo vergiškai menko honoraro, nuo varginančios buities, nuo nepaklusnaus, apsnūdusio kūno, nykstančios sveikatos. Net pagirios geriau nei šlovė.

- Tai kodėl tu eksperimentuoji, ieškai švaraus garso? – nusistebėjo Urtė.

- Man patinka improvizacija, kūryba, artėjimas prie šventumo, sakralumo, - beveik piktai paaiškino Karminas.

Sulėtintame lapų šnarėjime brendo šakota audra, nešanti du kartus pakartotą tylą.

- Kai nežinai atsakymų – užduok naują klausimą, ieškok žodžių, kurie apsunkins sakinį, trukdys kvėpuoti, išmuš įžūlias iltis, - tęsė Karminas.

Urtė jau galėjosi, kad įtraukė vaikinus į pavojingą avantiūrą. Bet nedrįso prisipažinti. Gal būt jie atsitokės? Dravenis - romantikas, riteris, poetas... Vargu ar jis pasitrauks iš mūšio lauko. Vienintelė viltis – tai cinikas ir skeptikas Karminas. Reikia tik jį suerzinti ir jis atsitokės.

Draugai stovėjo ant medžiais apaugusios kalvos ir iš saugaus atstumo stebėjo Laisvūno vilą.

- Draivai, duokš žiūronus, - tarė Karminas, - smagu stebėti gangsterio irštvą be akinių, be lęšių, be ląstų. Ežerą užtvindė girtas vanduo. Žvirbliai virto gulbėmis. Ištiesta mano ranka pasiekia vilos duris. Spjaunu į gangsterio tvorą... Štai mėšlinas fontanas! Akyse tvenkiasi laimės skeveldros... Smagu! Ant baltos vilos sienos su malonumu išraitau keiksmažodį.

- Karminai, ar tu moki gaminti Molotovo koktelius? – kandžiai paklausė Urtė.

- O kaipgi! Galiu pasigaminti atominę bombą, - siuto Karminas.

Dravenis išsitraukė koltą. Patikrino apkabą.

- Draivai, ar tu durnas, o gal girtas? Nejau nori nušauti Laisvūną? – juokėsi Karminas.

Dravenis tylėjo.

- Manau, neverta... – atsargiai pritarė Tulgirdas.

- Ko tyli, Urte? Vis dar trokšti kraujo, gaisrų?

Mergina vožė Karminui antausį.

- Čia tai geras! – apsidžiaugė „Tango“ redaktorius, - noriu tavęs...

- Ir nesvajok!

- Važiuojam gerti alaus, - pasiūlė Dravenis.

- Važiuojam, - atsiduso Karminas, - tik artėdamas prie visiško išprotėjimo suprantu, kas esu ir ką turiu nuveikti... Esu sulipdytas tik iš dvasinių elementų, transcendentinių atomų, todėl nieko bendro neturiu nei su moliniu ąsočiu, nei su raugintu agurku.

- Karminai, tu praradai studiją. Kur tu gyvensi? Kur kursi? – paklausė Tulgirdas.

- Nuvežkite mane į Palūšę... Ten mano sodyba, - atsiduso Karminas.

- O ką tu veiksi, Draveni?

- Urte, skrendu į Ulsterį...

- Gal tu protestantas?

- Taip, esu pusiau latvis.

- Taip ir maniau, - atsiduso Urtė.

- - -

Tulgirdą pagavo keistas jausmas. Jis puikiai žinojo, kad situacija yra nevaldoma. Vizijos galėjo pasibaigti bet kada. Galima suskaičiuoti laimingas akimirkas, jeigu laikrodžių dienoraščiai atversti. Vizijos siūlo įsibrauti į nesibaigiantį labdaros koncertą. Liūdna. Nesumokėtas mokestis už besaikį gyvenimo eikvojimą, piktnaudžiavimą laiku, erdve. Nuo vizijų priklausomybės gydo tik karšta arbata. Putoja porcelianinių gandrų mintys, aksominės varnos neša šaltą, medinį pyragą.

- - -

Tulgirdas gyveno už horizonto linijos. Jis troško pažvelgė į dangų ir pamatyti savo tikruosius namus. Už Tulgirdo buto durų, laiptinėje, minios žmonių. Jie laukia, kada prasivers durys ir raudona pižama vilkintis, žalias, neprinokęs ateivis atneš krepšelį rojaus obuolių. Ant namo stovi basi melomanai, jie įsitvėrę į kompaktines plokšteles, bijo jas paleisti ir kristi. Miesto gatvėmis rieda nemuzikalūs automobiliai ir traiško muzikos atsižadėjusius žmones. Staiga pabiros Tulgirdo mintys sugulė į tvarkingą dėlionę. Viskas sugrįžo į savo vietas. Tulgirdas jau žinojo, ką turi daryti.

- - -

Tulgirdas kopė aukštyn. Tik aukštyn. Kojos neteko prasmės, rankos nečiuopė tvirtų turėklų. Į debesis riedėjo dangoraižio laiptai. Kažkur apačioje knibždėjo miestas, pilnas gyvų būtybių, bet tikrąją gyvenimo prasmę žinojo tik jis. Tulgirdas jautėsi kaip niekada tikras ir autentiškas. Nesuklastotas. Visu grožiu atsiskleidė esatis. Trūko kvapo, svaigo galva, truputį virpėjo keliai. Ne iš silpnumo, jokiu būdu. Tik iš dvasinės energijos pertekliaus.

- Kviečiu save į dvasios puotą! Kur mano pasekėjai? Jų nėra! Esu vienas, vienui vienas begaliniame kosmose!

- Tu nukrisi! – riktelėjo Urtė.

- Niekada! Krenta tik silpni ir niekingi, nes jų prigimtis yra kristi! Negalintys skristi turi priprasti prie dulkių ir purvo!

- - -

Užlipęs ant dangoraižio stogo Tulgirdas sustojo ir pažvelgė į apačią. Stogo lubos – dangus. Bet tai dar ne riba. Urtė apkabino Tulgirdą.

- Maniau tu šoksi... – išsigando mergina.

- Taip! Mes šoksime kartu.

Suskambo muzika. Įsimylėjėliai paskendo aistringo šokio bangose...

( pabaiga )

Vilnius, 2013 m.