Tulgirdas keliauja į Pasvirusį Pasaulį

Pradžia

Išsekintas keistų nuotykių, Tulgirdas, klausėsi muzikos ir gerė alų.

- Ar aš esu laisvas? Ar visų mano siekių pabaiga - tik sunkus krovėjo darbas ir kambario lubos?

Iš mąstymo patvorių lindo keistos figūros. Minčių šešėliai ant sienų piešė apskritimus, elipses, kvadratus.

- Nesu vakuumas. Gali nebūti nieko – tik ne manęs. Velniop išgirtą progresą ir evoliuciją! Supuvusiais Darvino laiptais lipa seilėtos beždžionės ir trokšta tapti žmonėmis. Neišdegs!

Tulgirdas niekada neieškojo racionalios išeities, bet veikė kažkokiais, tik jam vienam suprantamais metodais.

- Pakaks savigraužos... Ar aš esu? Ar aš egzistuoju? Štai kur tikras klausimas!

Psichinė įtampa lydėjo Tulgirdą kiekviename žingsnyje. Kartais ji būdavo vargiai bepakeliama... Tulgirdas svajojo apie snieguotas viršukalnes, kelionę į tolimą Altajų. Ketino vykti prie Beluchos, šiaurinių Šambalos vartų, ieškoti galios taškų, artefaktų. Atsipalaiduoti.

Iškrovęs vilkiką, Tulgirdas pavargęs prisėdo ant medinio padėklo. Merkėsi akys. Staiga kažkas trinktelėjo į petį. Šefas!

- Atleiskite, aš nemiegu, tik sėdžiu užsimerkęs... Bandau atsipalaiduoti, kaupiu jėgas kitam vilkikui...

- Šaunuolis! – pagyrė bosas, - turiu pribloškiantį pasiūlymą. Parduosiu tau „Chrysler‘į“. Labai pigiai. Beveik veltui...

Sandėlio gale stovėjo žalsvas automobilis.

- Legendinė mašinytė... „Melomano“ banko viceprezidento Dravenio automobilis...

- Netikiu gandais! – abejojo Tulgirdas.

- 1000 litų, - gundė šefas, - gali važiuoti dabar...

- Sutarta, - atsiduso Tulgirdas, supratęs, kad tai naujas likimo iššūkis.

Tulgirdas atidžiai apžiūrėjo mašinytę. Beveik nauja. Kvepėjo viskiu, cigarais, smilkalais... Linksmai suburzgė variklis. Nuotykiai prasidėjo. Tulgirdas nuskuodė pas Urtę.

- Kur keliausime? – nudžiugo mergina.

- Į pasvirusį pasaulį!

Ryškiai švietė neono raidės – „ Bankas Melomanas“. Įniršusi indėlininkų minia ruošėsi šturmuoti bankrutavusį banką.

- Tulgirdai, grįžkime atgal, nerizikuokime...

- Urte, pažvelk. Prie banko durų stovi viceprezidentas Dravenis ir bando nuraminti minią. Vargšelis nežino, kad jo laukia mirtis. Reikia išgelbėti Dravenį!

- Negalima! – abejojo Urtė, - drugelio efektas!

- Ateitis nebus pakeista, nes mes atvykome ne į praeitį, o į pasvirusį pasaulį.

- Argi mūsų pasaulis nėra pasviręs...

- Šis į kitą pusę, – patikslino Tulgirdas.

Tulgirdas sukaupė drąsą ir atvėrė „Chrysler‘io“ dureles. Buvo vasara, bet į automobilio vidų plūstelėjo šalta snaigių banga.

- Draveni! Lipk į automobilį.

- Negaliu... reikia nuraminti indėlininkus ir saugoti Magą, - abejojo viceprezidentas.

- „Melomanas“ bankrutavo, o Magas su pinigėliais paspruko... Tu likai vienas, - paaiškino Urtė.

Dravenio veidas suakmenėjo.

- Ko spoksai? Ar nematai, kad čia tavo automobilis? Lipk greičiau!

Dravenis pažvelgė į įsiutusią minią. Jo misija baigta.

- O kur mes važiuosime?

- Kur tik nori... – nusijuokė Urtė.

Karmino nė kiek nenustebino „Melomano“ bankrotas ir Mago pabėgimas. Vienu mauku išgėręs bokalą alaus, legendinis „Tango“ redaktorius tapo velniškai kalbus:

 - Pasigailėtina žmogaus veikla grindžiama tik pelno troškimu ir išnaudojimu. Naujosios muzikos žurnalas leidžiamas tik kartą per metus. Trūksta lėšų...

- „Tango“ – tai almanachas, - paklausė Urtė.

- Taip... – ne itin noriai sutiko Karminas, - turiu daug idėjų, o veiklos nėra... Pasiklydau DMK ( destruktyvių metalo konstrukcijų ) garso laboratorijoje, pamečiau save erdvioje salėje, tarp senos garso aparatūros ir aplūžusių muzikos instrumentų. Pamečiau save prie stalo, pastelėje, vonioje... Vos pažvelgęs į veidrodį - dingau. Kaip dūmas. Esu niekas, nulis... Mano gyvenimas įstumtas į labirintą, jo sienos – aštrūs tigro dantys ir erelio nagai. Noriu suspardyti rytdieną, sukulti nesantį laiką. Noriu naikinti, skandinti, plėšyti... Ir staugti kartu su Johnny Rotten‘u...

- Karminai, tu pavargai, tau reikia poilsio, gamtos... – atsargiai pasiūlė Tulgirdas.

- Nežinau kodėl, bet mane staiga pagavo džiugi nuotaika – puiku, kad menas tik dėmė ant impregnuotos drobės, plokštelės griovys, buka raidė...

- Įtartina euforija, - sunerimo Urtė.

- Nesu vandalas, manau. Tik retsykiais pykina meno bejėgiškumas, nenoras padėti žmogui sunkią valandą. Tačiau ne menas čia kaltas, sunkią valandą nepadeda nė draugai, nė religija, nė Dievas. Aš pats nežinau, kas padeda, ir iš viso, ar padeda. Kaip prasideda depresija ir kaip ji baigiasi? Ogi kaip potvynis, vanduo užlieja mane, paslepia po drumsto vandens srove, palaiko beorėje, bešviesėje erdvėje ir vėl po kelių savaičių paleidžia...

Dravenis lėtai gėrė alų, graužė sūrį ir tylėjo. Įtartina trumpalaikė ramybė. Jis laukė veiklos ir neabejojo, kad tuoj prasidės nuotykiai. O dabar tegul šneka draugai.

- Karminai, Tulgirdas taip pat mato vizijas, bet jis mistikas – ne šizofrenikas.

- Urte, ar tu žinai, ką kalbi? – pyktelėjo Karminas, - nuo teroro jus saugo tik plonytis dorovinio lakmuso lapelis, rudimentinis moralės sluoksnis. Tik stoiškas lietuviškas charakteris ir įgimta tolerancija bet kokiai gyvybės formai, net labiausiai deformuotai, jus saugo nuo teisėto minios įsiūčio...

- Šiandieną prie banko vos nežuvo Dravenis, - tarsi pritarė Tulgirdas.

- Tiek to, velniop! Laikas atsiduoti svajoms. Draveni, dabar tavo eilė kliedėti, - nusijuokė Karminas.

- Trokštu bėgti į švytinčią nežinią, mano geltoni žygio batai pilni kopų smėlio. Virš manęs tik saulė ir būrys klykiančių maitvanagių...

- Ne, jie laukia ne mūsų, - pertraukė Karminas, - maita – tai ramus, šlykštus, protingas, civilizuotas egzistavimas. Merdintys palaikai. Stebina ir siutina amžina žmonijos kova dėl laikinų dalykų – ramybės, taikos, sotumo ir turto. Tas forsuotas troškimas aistros, meilės, siauraprotiškas namų šilumos ilgesys. Kas tai? Manau, visiškas trumparegiškumas, silpnaprotystė, menkavertiškumas. Nuožulnia plokštuma į duobę ritasi žmonijos intelektas... Kartais netgi apsidžiaugčiau, jei koks maniakas mane negyvai sužalotų peiliu ( deja, taip ir atsitiko Amerikoje – aut. past.). Galėčiau, parkritęs ir tysodamas kraujo klane, išsunkti bent vieną savęs vertą mintį:

- Miršta paskutinis žmogus...

Klausytojai pradėjo juoktis. Karminas tarsi pyktelėjo, bet vienu mauku išgėręs antrą bokalą alaus, karčiai nusikvatojo:

- Ne, tampu melodramiškas, pradedu seilėtis... Tai kas, kad mano gyvenimas nebuvo teisingai iškirptas iš gero tono vadovėlio, etikos kanono ar dorovės almanacho. Realybės taškai drebančios likimo rankos buvo kreivai sujungti, o akys žvelgė į alkoholį, nepastebėdamos šalia garuojančios arbatos stiklinės. Ne, aš neprasigėriau, ne degradavau, nes visada siekiau paprastos, žmogiškos laimės. Eirimė! Ji pabėgo į Skuodą pas grafiką Kantrigirdą, palikusi mane dūlėti sostinėje. Aš palūžau... Štai tau, redaktorius, rašytojas, mistikas, neeilinė būtybė, o smegenys varva, kai mylima moteris, it žiurkė iš skęstančio laivo, bėga į ramią ir saugią sausumą. Štai tokia neskani istorija. Bet ji vis dar turi man įtakos. Pasiutiškai bjaurios įtakos...

- Vaistai – tai kita meilė, - pasiūlė Urtė.

- Negaliu pasveikti... Nesugebu nukirsti atminties. Mane užvaldė prabėgęs laikas, suskaldė mano sielą, sumalė mane... Mažytėmis žvaigždelėmis išsibarsčiau pilkame gyvenimo vieškelyje, esu pamesto teksto nesurinkta dalis...

Staiga suskambo telefonas. Karminas pakėlė ragelį ir neištaręs nė žodžio padėjo atgal.

- Draugai, metas sprukti... Baigėsi DMK dienelės, atvyksta Laisvūno gauja užgrobti patalpų.

- Jokių problemų, - tarė Tulgirdas, - „Chrysler‘is“ tavo paslaugoms.

- Vairuosiu aš, - nukirto Dravenis.

- Tebūnie, - nudžiugo Tulgirdas.

( bus daugiau )

Vilnius, 2013 m.