Recenzija. Takanobu Hoshino: Jomon (Book + CD, 2013)

Takanobu Hoshino yra iliustravęs žinomo lietuvių garso meno kūrėjo Arturo Bumšteino albumą „Three Sixteens“ (CONV, Spain, CD, 2012), išleidęs tris albumus Rusijos leidykloje „Observatoire“ - „Fukushima“ (2011, kartu su Roel Meelkop), „A Sampling + 4“ (2011) ir „A Sampling + 5“ (2012), taip pat savo lėšomis – „Abstract“ (2012) ir naująjį „Jomon“ (2013).

Takanobu-san 2012-aisiais įkūrė savo leidyklą „OtO“, kurios pirmasis leidinys ir yra „Jomon“.

Takanobu Hoshino kūryba – garso ir vaizdo dermė. Save jis būtent ir laiko „garso menininku, fotografu“, kuriančiu nuo 2000 metų. 1964 metais Takanobu-san gimė Fukušimoje, 1974-2003 metais gyveno Omijoje ir Tokijuje, kur Hosėjaus universitete baigė mokslus, nuo 2004 metų vėl gyvena Fukušimoje. Menininko neišgąsdino katastrofa – jis drąsiai fotografuoja Fukušimos miestą, įrašinėja jo garsus.

„Jomon“ atskleidžia mums Fukušimą 7 garso kūriniais: „Car wash“, „A chorus in the noise“, „Snd24“, „Random recordings“, „Koorogi+0004“, „Sky@fukushima(B)“, „Noise of random“, kurių trukmė varijuoja nuo minutės iki penkiolikos su puse.

Garsuose, kurie įrašyti į prie „Jomon“ knygutės pridėtą CD, nerasime nieko niūraus. Tai – ir gegutės kukavimas bei kitų paukščių garsai, ir upelio šniokštimas, ir neaiškūs tamsesni burzgesiai. Esmė – viskas yra taip, kaip yra. Atrodo, kad, kas benutiktų, visada yra viltis, net (daugelio europiečių manymu) tokioje baisioje vietoje kaip Fukušima.

Knygoje – 28 fotografijos. Iš jų, kaip ir iš garsų, matyti, jog Takanobu-san yra zenbudistas ir žaliasis, todėl į viską žvelgia su didžiule vidine ramuma. Tai – žmogus, dėkingas Gyvenimui, kad šis yra.

Nors interneto klasifikatoriai (pvz., discogs) linkę vadinti Takanobu-san garso meną kaip field recording / experimental / minimal, jie tik iš dalies teisūs. Taip, menininkas pripažįsta, kad jam labiausiai patinka „lauko įrašai“, taip pat – ir „perkeisti garsai“ (processed sounds). Mėgstamas jo kūrėjas – Roel Meelkop.

Kas yra „Jomon“? Pavadinimas simbolizuoja vadinamąjį Džiomon laikotarpį, trukusį Japonijoje nuo 10 000 iki 300 m. pr. Kr. Prieš 40 000 metų apledėjimas sujungė Japonijos salas su Azijos žemynu, tuo metu dabartiniai japonai atvyko į savo tėvynę iš rytų Azijos. „Džiomon“ („Jomon“) – tai „virvelinis“, turint galvoje seniausią pasaulyje virvelinę keramiką, kuriai daugiau kaip 10-12 000 metų.

Kodėl knygai / albumui pasirinktas būtent Ledynmečio pabaigos pavadinimas? Spėsiu: galbūt Takanobu-san tuo mums rodo, kad vienas periodas baigiasi, kitas prasideda, o realybė nesikeičia. Beje, Jomon periode randame įspūdingų molinių statulėlių dogu, kurias kai kurie mokslininkai vadina ritualinėmis, toteminėmis, kiti jose įžvelgia paleokontakto galimybę.

Knyga / albumas, slepiantis daug paslapčių. 10 iš 10 galimų su visais įmanomais pliusais. Takanobu-san kūryba priklauso visai žmonijai. Viliamės, kad ją atras vis daugiau žmonių.