Musės. Novelė

Tulgirdas pajuto, kad kažkas eina jo veidu. Žingsniuoja, sustoja, nusispjauna... Pamokytas skaudžios patirties, jis nedrįso numesti neprašyto svečio. Tulgirdas atsargiai prisėlino prie veidrodžio ir paklaikęs riktelėjo. Ant jo, ką tik kruopščiai nuskusto, veido stovėjo mažytis žmogeliukas ir grūmojo kirtikliu. Ką daryti? Negalima griebtis skubotų veiksmų! Reikia konstruktyvaus dialogo, diskusijų...

- Atleiskite, pone, kad jus trukdau... Gal norėsite paskanauti torto, išgerti raudono vyno ar arbatos?

- Jokios demagogijos! – suriko įsibrovėlis, - aš noriu gerti tavo kraują!

Nekviestas svečias užsimojo kirtikliu ir skaudžiai kirto į žandą. Ištryško kruvinas fontanas. Paklaikęs iš baimės, Tulgirdas apsidairė. Kvadratinė ateivių kolona žingsniavo stalu.

- Tolerancijos ir pakantumo! Visi lygūs – ir žmonės ir mikrožmonės. Tulgirdai, atiduok savo kraują! Tai patikima investicija! Mes žinome, ką reikia daryti su tavo krauju! – skandavo mikrožmogeliukai.

Mitinguotojai užkopė ant Tulgirdo marškinių rankovės ir greitai pasiekė veidą. Šimtai kirtiklių smogė į atvirą skruostą. Tulgirdas vos neapalpo iš skausmo.

- Mes nepakęsime jokio smurto ir netoleruosime priespaudos! – rėkė mikrožmogeliukai.

- Būkite ramūs, mano veiksmai bus civilizuoti ir demokratiški!

Tulgirdas atsargiai prisėlino prie ventiliatoriaus ir paspaudė jungiklį. Sužviegė propeleris ir šimtai musių išskrido pro atvirą langą.

Vilnius, 2013 m.