Maištininkas

Skubėdamas į darbą Tulgirdas pašiurpo, pastebėjęs gatve bėgantį troleibusų stulpą. Plieninis milžinas, nutraukęs varinius laidus, skuodė į parką. Pagaliau, užkliuvęs už suolelio, nuvirto ant minkštos žolės. Sunerimęs Tulgirdas pribėgo arčiau. Elektros stulpas dar buvo gyvas:

- Tulgirdai, nenoriu mirti, - skundėsi tuščiaviduris vamzdis, - nugabenk mane į Europos parką arba į Neries pakrantę...

Nespėjo Tulgirdas paguosti plieninio milžino, kai atriedėjo avarinės tarnybos automobilis. Vyrukai buvo pikti ir riebiai keikėsi.

- Reikia iškviesti kraną, - pasiūlė liesas remontininkas.

- Neverta terliotis... supjaustysim į gabalus ir baigtas kriukis... – nukirto stambus brigadininkas.

Tulgirdas nubraukęs ašarą, nukiūtino šalin. Jis nepajėgė stebėti egzekucijos... Nepajėgė ir eiti į darbą. Tulgirdas nutarė užsukti į kavinę ir išgerti šlakelį pigios trauktinės. Gal padės? Išgėręs stiklą medžiotojų karčiosios, Tulgirdas prisiminė Undinės dovanotą žiedą. Reikia veikti, išgelbėti metalinį stulpą, kol dar nesupjaustė į laužą. Jis švelniai paspaudė žiedo akutę. Atgijo mikroschema. Suskambėjo varpelis. Ir kas dabar nutiks? Tulgirdas pirmą kartą paprašė ateivių paramos. Ir nors kavinė buvo tuščia, prie stalo prisėdo jauna mergina:

- Kas atsitiko? Gal ketinate žudytis? Kalbėkite drąsiai... Aš - parapsichologė. Verčiuosi privačia praktika.

- Kokia nuolaida savižudžiams? – nusijuokė Tulgirdas.

- Šimtas nuošimčių...

Tulgirdas pažvelgė merginai į akis. Graži! Vargu, ar norės draugauti su troleibusų stulpų gelbėtoju...

- Ką daryti? – tyliai sušnabždėjo jaunuolis.

- Kalbėkite, nesivaržykite...

- Ar jūs sutiksite atlikti mažytį, nekaltą, kuklų eksperimentą... čia pat... kavinėje...

- Mielai, - nudžiugo parapsichologė, manydama, kad šis žaidimas paskatins pacientą atsiverti.

- Užsimaukite šį žiedą ant piršto...

Mergina nė kiek nesudvejojusi užsimovė žiedą ant bevardžio pirštelio.

- Esate valdinga, - pastebėjo Tulgirdas.

Staiga mergina paraudo, apsiverkė...

- Taip! Taip! Aš sutinku už tavęs tekėti... Atleisk, pamiršau, koks tavo vardas?

- Tulgirdas...

- O aš Urtė...

Jaunuoliai apsikabino ir ilgai bučiavosi. Tulgirdas užsakė kavos ir pyragaičių.

- Aš skubu į darbą... jau vėluoju...

- O kur tu dirbi? – paklausė Urtė.

- Prekybos centre, logistikos specialistu, - beveik nesumelavo Tulgirdas.

- Krovėjas? Kokia nesąmonė!

- O ką man daryti? Esu lituanistas, poetas...

- Tokio specialisto kaip tik reikia mano tėveliui, - džiūgavo Urtė.

Kai nėra tikrų jausmų – sintetinė meilė yra tik blyški teatro dekoracija. Visagalė ateivių technologija slėpė akivaizdų melą. Be narkozės sunku džiaugtis gyvenimu.

- Urte, ištiesk ranką, - paprašė jaunuolis.

Tulgirdas švelniai paglostęs merginai ranką, vikriai numovė Undinės žiedą, nes jis laisvai tabalavo ant Urtės piršto. Mergina krūptelėjusi užsimerkė ir ilgai tylėjo.

- Kas dabar bus? Nejaugi ji mirs? – nuogąstavo Tulgirdas.

Pagaliau Urtė atsimerkė.

- Aš laukiu eksperimento! – griežtai tarė parapsichologė.

- Nebus jokio eksperimento, - nusijuokė Tulgirdas, - atleiskite, aš skubu į darbą.

- Jūs ne savižudis... Jūs beprotis, - pasipiktino mergina.

- Įspėjote...

- - -

Tulgirdas uždusęs atbėjo į darbą.

- Kodėl vėluoji? – piktinosi viršininkas.

- Nutrūko troleibuso laidai... – mekeno Tulgirdas.

- Žinau, gali neaiškinti, - sušvelnėjo bosas, - marš į sandėlį... Atvažiavo vilkikas. Reikia skubiai iškrauti.

Pagaliau baigėsi darbo diena. Tulgirdas pavargęs išslinko iš prekybos centro sandėlių. Ir neužgesinta cigaretė smilko miestas. Iš parko sklido triukšmas. Raudoni kombinezonai pjovė žolę. Negalima nebaudžiami augti į dangų. Į renovuotus namus gyvą maistą vežė troleibusai, asfaltas gėrė automobilių kraują, gatvės rijo spaudos kioskus. Tulgirdas prisiminė parke mirštantį stulpą. Reikia išgelbėti plieninį milžiną. Mintis pakankamai beprotiška, todėl įstrigo Tulgirdo galvoje.

Teisingas žodis atveria šviesai vartus, o pirmoji raidė skuba į šventyklą. Dangumi plaukė jautrūs debesys, maldaudami gelbėti kritusius troleibusų stulpus. Tik po sunkios darbo dienos gimsta mintys, kuriomis galima tikėti. Kampuotos gatvės ragino nedelsti ir skubėti į parką. Suodini kaminai paslaugiai tiesė dūmų rankas. Varnų apsėsti stogai siūlė pagalbą. Tulgirdas, atmetęs visas abejones ir racionalius argumentus, nubėgo į parką. Staiga jis atsitrenkė į merginą.

- Atleiskite, aš skubu...

- Gelbėti pasaulį...

- Urte!

- Tulgirdai!

Jaunuoliai apsikabino kaip seni, geri draugai.

- Pasakyk, kur leki? – smalsavo mergina.

- Nepatikėsi!

- Patikėsiu...

Jaunuoliai nuskubėjo į parką ir greitai surado troleibusų stulpo griaučius...

- Parkas dar neiškirstas, bet tolumoje gerai matosi kapinės, kuriose ilsisi aukšti medžiai, sukalti į tvirtus karstus, - noriai aiškino supjaustytas stulpas, tiksliau – vidurinė, stambiausia dalis, - dabar žiūriu į dangų ir man ramu ir visai neskauda... Noriu reinkarnuoti, pavirsti geležiniu varnu, pakilti nuo žemės ir skristi į Marsą.

- Tulgirdai, ar girdi, kaip šneka vamzdis? Man baisu... – pašiurpo Urtė.

- Ką darysime? – sunerimo Tulgirdas.

- Pamirškite mane... Negailėkite metalinio vamzdžio... Sustabdykite žodžių eroziją, kad verslas į gabalus nesukapotų gyvų poetų... – sugirgždėjo metalas.

Liūdna. Ant žalios vejos mirė maištaujantis stulpas.

Vilnius, 2013 m.