Pokylis kape

Tulgirdą pažadino kraupus skausmas. Atsimerkęs jis pašiurpo – žalias, neprinokęs ateivis zondavo jo smegenis. Šalia stovėjo Undinė ir ramiai stebėjo šiurpią operaciją.

- Truputį pakentėk... reikia ištraukti mikroschemą...

- Tegul ji lieka galvoje! – rėkė jaunuolis.

Staiga skausmas liovėsi. Mergina nusiėmė žiedą ir, išlupusi deimanto akmenuką, pritvirtino mikroschemą.

- Jei nebūčiau atlikusi šios procedūros, mano kolega būtų tave nužudęs... Atleisk, man metas grįžti... Keliauju ne viena, išsivežu ir mūsų sūnelį...

- Man nereikia ateivių žiedo! – rėkė pasipiktinęs Tulgirdas.

- Nekvailiok, šis žiedas saugos tave, o aš auginsiu mūsų sūnų...

Undinė apkabino Tulgirdą ir pravirko.

- Lik sveikas, barone!

- Princese, ar mes kada nors susitiksime?

- Gal būt... – šyptelėjo Undinė, - man metas skristi.

Žalias, neprinokęs ateivis ir mergina įlipo į erdvėlaivį. Sugaudė paslaptingas kosminis variklis. Erdvėlaivis pakilo į orą ir, apskriejęs garbės ratą, dingo danguje. Tik dabar Tulgirdas pastebėjo, kad stovi pilies griuvėsiuose. Nespėjęs atsitokėti, jis pastebėjo senyvą džentelmeną, vilkintį ilgą aksominį žaketą.

- Aksominis duobkasys! – sušuko Tulgirdas, - o kur Geltonoji pelytė?

- Ar tu mane pažįsti? – nustebo ponaitis.

Nežinodamas ką atsakyti, Tulgirdas ištiesė Undinės dovanotą žiedą.

- Iš kur gavai užburtą Žirnio žiedą, - apstulbo Aksominis duobkasys.

- Padovanojo Undinė...

Aksominis duobkasys garsiai sušvilpė. Netrukus atbėgo didžiulė pelė.

- Geltonoji pelytė... – beveik nudžiugo Tulgirdas.

- Barone, ar jūs pasiruošęs? - paklausė graužikė.

- Galite neabejoti... – patikino Tulgirdas, - tik dar nežinau kam...

- Admirole, metas ruoštis pokyliui kape... Aš jau iškasiau duobę, – iškilmingai pranešė Aksominis duobkasys.

Tulgirdas užsimerkė. Akyse degė skystų kristalų monitorius. Atviras horizontas pjovė akis.

- Kas aš esu? Admirolas - be laivo? Baronas - be pilies? Žinau, po žeme daug vietos skirta kritusioms žvaigždėms, bet aš nesiekiu šlovės... - garsiai mąstė Tulgirdas.

Iš būsimo Tulgirdo kapo skverbėsi aštri žaibolaidžio šaknis.

- Regiu aklavietę. Durys į laimę užpiltos biriu karjero žvyru. Reikia ištrūkti iš prieblandos zonos...

- Barone, neverta šakotis! Gyvenimo prasmė jau išsemta iki pat dugno. Metas ruoštis kapo pokyliui, violetinės prieblandos banketui, - iškilmingai paragino Aksominis duobkasys.

- Tai kas, kad kurmiai kasa tunelius nuo sienos iki sienos, ieškodami balto akmens... Į Perkūno valdas sugrįžta pavargę žaibai, namo sugrįšiu ir aš, - nepasidavė Tulgirdas.

Nutilo apgailėtinas dangus. Apvirto bedugniai žvaigždžių šuliniai. Švilpdami kriti meteoritai. Oro varpuose skendo sparnuoti driežai. It slibinas riaumojo atgrasi realybė. Sunku apsispręsti ir kovoti pralaimėjus. Minčių tvoros taip suręstos, kad kaukolės sarkofage numirtų visos svajonės. Kai šalia užkastos piramidės atšipęs lietus šienauja žolę - taiklus kastuvo smūgis vadinamas tiesa. Kai naktį atvėsta smalsi mėnulio akis, kai tamsa tolerantiškai paneigia svajotojų privilegijas, kai tuščioje kaukolėje lieka tik sąmonė, kai dūžta spalvoti akimirkų kaleidoskopai, kai į žemę sminga užkastas veidas - Aksominis duobkasys rengia pokylį kape.

- Sunku patikėti, kad baigėsi laimės naktis, kad amžinybė truko tik akimirką. Į mano kapą beldžia meilės aušra, kurios niekada nebuvo, - abejojo Tulgirdas.

- Barone, paskubėkite, jau mėnulis prinoko kaip obuolių pyragas, - ragino Aksominis duobkasys.

Sviro priešistorinis akmuo. Šalti samanų čiulptuvai skenavo runų raštą. Bematė nežinia. Tulgirdas negalėjo perskaityti nė vienos raidės. Galvoje – rašalo dėmė, smegduobės cirkas, pieštuku nubrėžta praraja.

- Paskubėkite, barone, po velėna smagu ir šilta. Niekada nesibaigia pokylis kape. Skamba sunkus metalas. Lūžta valgiais ir gėrimais apkrauti stalai. Į puotą plaukia kiauros skenduolių valtys, šoka linksmi pakaruokliai, ritmiškai mirksi haliucinogeniniai grybai, - ragino Aksominis duobkasys.

- Neverta skubėti... Sraigės traiško pakasynų gėles, elektromobiliais į pokylį skuba girti kurmiai... – abejojo Tulgirdas.

- Admirole, paskubėkite, atsigėrę beržų sulos, kapo scenoje jau šoka dėkingi skeletai. Po žeme - estrada, aikštelė, diskoteka...

Tulgirdas nubėgo į ežero pakrantę. Motorinė valtis suposi ant bangų. Lengvai užsivedė variklis. Metas grįžti į krantą. Pakrantėje liūdėjo Aksominis duobkasys ir Geltonoji pelytė.

- Jei nuplauksi į kitą krantą, nebūsi nei situacijos meistras, nei žemvaldys, nei piratas... Apsigalvok, dar nevėlu, - gundė Aksominis duobkasys.

- Manęs jau nedžiugina nei admirolo antpečiai, nei barono titulas... Jau nebeakina ryškūs tavo žodžiai... Sunku po velėna išsiblaivyti... Žinau, kelias nėra nei paslėptas, nei užkastas. Širdyje aiški kryptis. Debesys - paskutinis mano uostas.

- - -

Tarsi nieko nebuvo... Praeitim alsavo kambarys. Tulgirdas nenumirė, todėl vėl tapo gyvas, iš naujo, dar kartą atradęs save. Tulgirdas paėmė baltą popieriaus lapą ir pieštuką. Jo mintys virto žodžiais. Iš širdies plaukė skaidrios sienos. Neliko kliūčių. Žmogus neturi stabdyti gyvenimo upės, skandintis vizijų vandenyje, net jei vanduo būtų tyras ir švarus.

Tulgirdas paėmė sunkų butelį ir ištraukė kamštį. Vynu patvino neįžeminta taurė.

- Suradau padangių princesę ir debesyse regėjau savo veidą. Žinau, ne išeitis ateivių primestas gyvenimas. Žalios pabaisos ravi svajonių gėlynus ir iš vaikystės sapnų drožia rožinius sapnus.

Kai tik Tulgirdas išgėrė vyno taurę, atbėgo nekviesta viešnia – Geltonoji pelytė. Ji mikliai užšoko ant stalo ir prašneko:

- Dangaus pakrantė atvira astronomų melui ir astrologų pokštams... bet kai nustoji svajoti, gyvenimas praranda skonį. Būk pasiruošęs atgailai - išgerk vyno taurę iki dugno.

- Aš vienas negeriu, - nuliūdo Tulgirdas.

Ūmai Geltonoji pelytė pavirto dailia mergina.

- Aš tave pažįstu! – nudžiugo Tulgirdas, - tu speleologė Indrė!

- Neapsirikai! Aš ne pelė, o tu - ne žmogus!

- Tai kas esu aš? – nustebo Tulgirdas.

- Esi didžiausia visatos paslaptis.

Širdies vidus nematomas. Toli už žvaigždžių nesibaigia dangus. Realybė tuščia. Chimerų kontūrai - tik akli šviesos šešėliai.

(bus daugiau)

Vilnius, 2013 m.