Pradžia / Radikaliai
 

Man nepatinka

Naujas E. kūrinys.

E.
2013 m. Sausio 31 d., 00:04
Skaityta: 221 k.
Death Valley. Dovydo Bluvšteino nuotr.
Death Valley. Dovydo Bluvšteino nuotr.

Man šitos gėlės nepatinka. Jos tokios spalvotos, tokios kvapnios... Per jas aš užmirštu pasikalbėti su savo demonais. O, jeigu ilgai su jais nepasikalbu, jie man tvoja per galvą. Tada aš irgi kažkam tvoju per galvą. Suprantat, kad ne man vienai skaudėtų.

Man nepatinka šitos gražios pievos. Per didelis disbalansas pasaulyje. Vakar klausiausi vienos žurnalistės interviu apie lavonų krūvas, sudėtas palei kelią, kažkur ten Afrikoj. Suprantat, turiu tokią blogą savybę – vaizduotę. Tad aš juos mačiau. Tuos lavonus. Labai norėjosi verkti. Bet už sienos šeimyna žiūrėjo kažkokią rusišką komediją ir labai juokėsi, tai nenorėjau gadinti jiems nuotaikos. Todėl šiandien atėjau į šitą pievą. Pasigrožėti. Bet man čia visai nepatinka. Su Dievu šnekėtis nenoriu, po vakar. Mes susipykom. Ką jis veikia šitoj pievoj, kai turėtų būti kažkur ten Afrikoj?
 
Man nepatinka rodyti savo veidą. Ir pačiai į jį žiūrėti. Suprantat, kažkodėl jis visai mielas. Šauki šauki, rodos, visu choru vidinių balsų, bet niekas negirdi, nes mano veidas šypsosi. Nieko negaliu padaryti. Ir šneka lūpos, rodos, visai ne tai, ką turėtų. Nėra ko stebėtis, kad kai sakau „ne“, žmonės supranta, kaip „taip“, kai sakau „prašau“, jie nusisuka, o kai tyliu ir jaučiuosi teisingai, išgirstu: „Ar tau viskas gerai?“. „Aha. Viskas gerai. Tik mano veidas man labai nepatinka.“ „M?“ „Ne, nieko. Sakau viskas gerai. Tavo veidas man labai patinka.“ Du besišypsantys idiotai.
 
O sakiau, kad man nepatinka rytai? Aš mieliau sapnuoju. Mano „kažkur ten Afrikoj“ labai daug pievų. Ir nei vieno lavono. Vienas balsas, ir jį visi girdi.

e.

poezija

eilėraštis

man nepatinka

afrika

fotografija

death valley

dovydas bluvšteinas

Komentarai