Amžino pieva

žmonės ir tinginys

Žmonės sako, kad jis toks silpnas, tinginys, dykaduonis. O man jis atrodo toks stiprus. Dar daugiau, aš  žaviuosi, kai jis tiems žmonėms šypsosi tinginiaudamas. O ir saulė vis tiek jiems šviečia vienodai. Tik jie nemato, o jis mato.

Uostas

Kursuojantys laivai
Rėžia tylą pusiau.
O skęstantis laikas
Tu — dunkt, tu — dunkt
Švelniai apkabinęs
Skandina gyvybės atgarsius,
Plevenanančius iš širdies.
Žvelgi į tamsias bangas,
Niūniuodamas motinos
Lopšinę.
Tu žinai, kad rytas ateis,
Po drumzlinu vandeniu
Palikęs nostalgiją.
Švelnus vėjas,
Pritardamas laivų simfonijai,
Šnibžda žodžius,
Kuriuos ir taip jauti,
Tik nežinai.
Nežinai, kad tau irgi
Parašytas likimas.
Kažkur.
Tik dar neradai.

Prabusk

Motinos rankos man švelniai sutaršo plaukus. Aš šypsau jai. Jai ir viskam kam, kam kažkada šypsojau.

Atmerktos akys nugramzdina į tylą. Tuštumoj skendi alyvų žiedų kvapas. Jų čia nėra. Kažkada buvo. Jos čia nėra. Nieko nėra.

Vakarykštės dienos, grandinėmis suėmusios širdį, sunkiai įsileidžia gyvybę, spurdėjusią žmogaus gyslose.

„Ar tu dar žmogus?“ – klausiu savęs. Ar aš dar žmogus? Ar tu dar žmogus?

Ugnis užgęsta nekurstoma.

Šįryt jau laukiu rytojaus, gal rytoj prabusiu sapne. Motinos rankos ir alyvų žiedų kvapas nenuskęs kambario tyloj.

„Užmik“, – kartoju sau. – Užmik.

Ir nebyrančios saujos juoko vėl bėga kartu su manim. Bėga po sodus alyvmedžių. Kažkur čia slepiasi šviesus rytojus. O gal greičiau – šviesūs laikai.

Rytojaus nėra, kaip ir nėra praeities.

„Prabusk...“ – švelnus tavo balsas. „Prabusk...“. „Mam...“ „Prabusk...“ – šypsaisi...

Kai tu šypsaisi, kvepia alyvom... Žinojai?

9

Neturi draugų, tik jų pavadinimus.
Neturi namų, tik jų kontūrus.
Neturi šeimos, tik senas nuotraukas.
Neturi ateities, netgi vizijos.

Veidrodis veidrody nesibaigia.

Ar bijai mirties? Ne. Tik pabaigos nebuvimo.

Nakčiai

ar gali mane prisiglausti,

Naktie?
sudrebėjus atleisčiau
pasauliui
už kažkur paliktą kvepiantį rytą,
už neištartą klausimą,
už pavogtą idilę.

Naktie.

su sniegu

Ilgėtis,
ko niekada neturėjai.
Gailėtis,
ko niekada negalėjai.
Iš po pusnies
tirpsta dangus.
Tai, kas priklausė
stebuklui,
dabar nuteka į
kanalizacijos angą.
Prisiglausti
prie realybės
kartais baisiai nepatogu.
Tikrai baisiai.
Apsikabinus svajonę,
įčiuožti į kalno višų -
lengva.
Pamojuoti pakeliui
paukčiui, laisvam su
angelais vėjyje.
Ir kaip su liūdesiu
žiūri...
Nes ištirpsi kartu
su šituo žavingai
mėnulyje spindinčiu
sniegu.

Aplink mišką (1)

Šoka
juodos moterys,
nuogos,
aplink laužą,
telkšančioj
prakaito baloj.
Akys ryškios
lyg juodu ant
balto.
Laisvė -
ne žodis joms,
laisvė -
dabar.
Šoka
juodos moterys,
nuogos.
Ore tvyro
burtų kerai.
Ir bedantėm
šypsenom
tyli.
Jos mus girdi,
mes jų negirdim.
Pamiškėj smalsiai
sutūpę
klausosi jų
angelai.

Jis ir tavo

Suklusai,

žmogau iš bedugnės...
Tuk tuk,
tuk tuk.
Zylė atnešė blogą žinią.
Kartu nedainuosi
ir nešoksi
su tais,
kurie poterius už tave
kalbėjo.
Prakeiktas,
po žeme tūnosi.
Ir rankas motinos,
kuri vis tikėjo,
nebetiki,
mintimis vis bučiuosi.
Nebeklausi,
kodėl žodžiais,
mintimis,
nusidėjęs,
tik prieš žmogų,
ne Dievą,
sunaikintas buvai.
Žemės įsčiose.
...
Nebeklyk kančia.
Nebebelsk aukštyn.
Purve
ir tamsoj
gimęs ir augęs,
krauju
ir žodžiu
"mylėtas"
ir baustas,
šnibždėk tiesą.
...
Nebeklyk kančia.
Nebebelsk aukštyn.
Ir giliai po žeme
tu žinai ir jauti:
virš akmens,
virš žolės,
virš žmogaus
skaudančio...
Dangus.
Jis yra.

Jis ir tavo.

Vilkas

Vilkas

Klajoja miške.
Vienišas,
Kaip vienišas būna žmogus,
Kai liūdna.
Sunkiai keldamas sunkias letenas,
Kaip būna sunku žmogui,
Kai liūdna.
Girgždantis sniegas,
It muzika jo senoms ausims,
Kaip muzika būna tyla žmogui,
Kai liūdna.
Pirmi spinduliai prarastos saulės,
Glosto jo prislėgtas akis,
Kaip šypsena vaiko glosto žmogaus,
Kai liūdna.
Žingsnis,
Žingsnis,
Žingsnis.
Pirmyn į atgal.
Atgal į pirmyn.
Iš naujo.
Dar kartą
Atodūsių lydimas,
Jau šimtmetį eina,
Tikėdamas,
O gal ne,
Kad ims ir suras.
Panašų.

septynios dienos

Septynios dienos.

Dvidešimt keturios valandos.
Ruduo,žiema,pavasaris,vasara...ruduo...
Šešiasdešimt sekundžių.
Sekundė.
Išplėšti, sutrinti, išmesti...Prarasti.
...

Tik-tik-tik.
Širdis kaip laikrodis dunksi.
Sunki kaip akmuo danguje.
Ar galiu tavo vardą iš naujo išburti,
Ne savo, kitoj širdyje.

Kaip šuo sukandęs dantis,
Savo namus degančius gina.
Taip aš pro tavo nuleistus pečius
Į Dabartį skylančią žiūriu.
...

Lietaus lašai bėga  veidu,
Paklaikusiose akyse slėpdamas ašaras,
Kai kartoji man vėl ir vėl iš naujo:
„Prisimeni? Aš tavo tu mano per amžius... visada...
Prisimeni?“
...

Kokioj tikrovėj reikia būti,
Kad suprastum, jog tai kuo kvėpuoji -  ne tau,
Kai širdis dūžta į milijonus žibučių,
Nuvytusių saulėtam Kažkur.
...
... Aš prisimenu, mano mielas...
...
Nuplėšk mano veidą,
Sudraskyk rankas.
Nei šypsnio, nei prisilietimo daugiau nebenoriu.
Jei šalia nėra jo, nebėra ir manęs.
...
Septynios dienos.
Dvidešimt keturios valandos.
Ruduo,žiema,pavasaris,vasara...ruduo...
Šešiasdešimt sekundžių.
Sekundė.
Išplėšti, sutrinti, išmesti...

sugalvojau lietų

Sugalvojau lietų, kai snigo.

Nuspalvinau baltai, kai buvo tamsu.

Sulaužiau metalinį, kad būtų medinis.

Ir suradau tave, vienintelį tikrą iš išgalvotų.

dešiniau

mėnulis – mano tėvužis
apšviečia mano baltus batus.

ir mano sielą.

o aš laukiu,
laukams veidą atsukusi,
vėjo,
apie kurį Don Chuanas kalbėjo.

jis bus.
jis yra.
kaip mirtis kairėje.

slogu čia

Susmukus

Švyturiuoja... Kažkas. Kažkur ten. Tamsoj. Tuščias butelis pirštais slysta žemyn.

Turėjau būti buteliu šiam gyvenime. Kažką pradžiuginčiau savo vidum. Paleistų mane į žoles, į žemėtą lauką... Kaip aš jį dabar.

Kažkas švyturiuoja tolyje. Ne mėnulis. Ne. Atšalęs kapotas. Po manim dar šiltas. Kapotą galiu sušildyti, vadinasi... Heh.

Tolyje sustojo mašina. Išjungė šviesas. Moteris su vyru. Arba vyras su moterim. Arba jie kartu. Ten. Aš nematoma. Kikena... Tyla aidi. Turbūt jie ten kartu.

Kažkada... Kada nors...
Turėjau būti buteliu.

Tyla sudrumsčia mašinos variklis. Nuvažiuoja. Aš joje.
Trumpam sustojusi tyla vėl aidi.

Mistinė upė

Brendu per tamsą,
Iki kelių dumblas surakinęs.
Per upę mistinę brendu.

Kartojuos mintyse:
Aš egzistuoju,
Mąstau, vadinasi, esu.

Aš esu...
Aš esu...

Drumzlėtais pirštais
Braukiu voratinklius.
Braukiu nuo veido,
Nuo akių.
Nematau.
Man baisu.

Aš esu...
Aš esu...

Girdžiu
Kažką nežemiško.
Nesuprantu...
Ne žodžiai,
Ne žmogus.
Ne vėjas...
Jo čia  nėra.
Ne žolės,
Ne gamta,
Ne Dievas...

Kas tu?

Man baisu...

Aš esu...
Aš esu...

Aš kaip

Aš kaip tas namas... Kažkas vis praveria langą, pažiūri vidun... o durų nieks neatidaro.

Amžino pieva

Atlantidoj
Pagauti ateivį
-
Žemėj
Užkalbint praeivį.

Pusiaukelėj
Tarp nutrintų piramidžių
Apdrėbtas purvais.
Su smaragdu rankose.
Keliauji per žiemą
Neši jį į
Nutolusią Amžino pievą.
Medinė angis tavo
Pėdose rangosi,
Nei dabar nei paskui
Neatpažinsi Vilties.
Tau nukloja žmonės betonu
Tiesų kelią į šalį Nieko.
Stabteli.
Žvilgteli į šypsančią, ramią
Venerą.
Kruta tavo išdžiūvusios
Smėlinos lūpos.
Ištinusiais pirštais
Laikais įsikibęs
Savo tikėjimo.
Trilijonus kalnų pražygiavus.
Matosi atpildo sienos.
Tik žmogum tapti vėl?
Tu nenori.
Trenki koja Žemėn.
Sustoji.
Ar dabar ar paskui
Vilties nesimato.
Šaknimis įsisiurbi į
Nerimo žemę.
Žmonės aplink.
O žmogaus čia nė vieno.
Būsi čia,
Prie betoninio kelio.
Stovėsi.
Kol šalis Nieko
Sutrūnys į griuvėsius.
Ten tu smaragdą padėsi
Savo ištinusiais
Dieviškais pirštais.
O tada klausytis pradėsi.
Ne žodžių.
Tylos.
Ir pilis kils
Iš Nieko griūvėsių.
Pilis iš smaragdų.
Amžino pievoj.
Viena plyta rankose tavo.


Mano laimės kalvi.

Minutė prie ežero

Ant kranto
                 ežero.

Tyliu. Ir tyla
                 tyli.

Švelniai, savo antišką
                 pėdą,

Braukia per vandenį
                antis.

Svarbūs žodžiai galvoj
                patupėję,

Audra virsti nori, jie
               sugeria vėją.

Tarp... nagų (šitą parašiau pasižiūrėjusi Arūno Matelio filmą „Prieš parskrendant į žemę“)

Artojiškais žingsniais jis žengia keliu,
Kurį jam išmynė likimas.

Pirštuose suspaudęs galimybes
Jam parodytas, neduotas...
Kartoja žodžius iš krūtinės.

atsimerk

užsimerk.

dabar man
neskauda.

atsimerk.
tu –
audra
manose.

lietau,
dykumoj tyla
laukia.

vilkas
mėnulio ašarų
kaukia.

;;;;;;

Kam tas patosas čia, ant kilimo, prie židinio?
Kur tas patosas, ten, lauke, prie betoninės sienos, kur benamiai sušalusius pirštus šildos?

burtas

tikrovėj sužlugęs
sapnuose atgis

purvinas sportbatis
kurpaite pavirs

lašelis noro
beribėj tamsoj

kurčias duos aklui
degtinės meduj

šešėlis į šviesą
laikys du pirštus

kelionė į nieką
pasaulį pasuks

juoda sumuš juodą
pilka nugalės

žmogus ledo ir sniego
lietum apsikrės

Jeigu galėčiau

Jeigu norėčiau kristi,
   tai tik į lapų krūvą.
            ....
Jeigu norėčiau šokti,
    tai tik Tango,
         apsiavusi
              senom mamos „lakierkom“,
                   su „banteliais“.
Jeigu šaukčiau,
    tai tik prieš vėją,
         kad greičiau
               ir tyliai užkimčiau
                   ir kad liautumėtės apsimetinėję,
                        kad girdėjot.
Jeigu norėčiau pažaisti,
    tai žaisčiau „sugedusį telefoną“.
          Pasakyčiau „paslaptį“
               į tavo „didelę“
                   „išklausančią“ ausį.
                          Laikui bėgant,
                                stebėčiau nustebusius žvilgsnius
                                      ir laukčiau, kol vėl parausi.
Jeigu nekęsčiau,
    tai tik iš visos širdies,
         kad bent kurį laiką nepamirščiau kodėl.
Jeigu bijočiau,
    tai apsimesčiau, tėti, tavim.
         Būčiau tvirta
              kaip betono siena.
                   Veidrodyje.
                        O nusisukus,
                             ištirpčiau kažkur,
                                  kur nepasiekia žodžiai,        
                                       šypsenos
                                           senienos.
Jeigu kažko labai norėčiau,
    tai būtų
        stiklinė vandens
            ir saulės truputis
                kažkur ten,
                   pasaulio kampe,
                       kur "čiukčiai"
                           užšąla po vieną
                               sutikę savas
                                   auksines
                                       žuveles.
                                
Jeigu pavirsti galėčiau,
    tai virsčiau
        vilku.
           Skurdžiu,
               vienišu,
                   be namų,
                       be tėvų,
                           be draugų,
                               be veidų,
                                   paprastai paprastu.
                                       Ir klajoti galėčiau
                                           tarp nakties ir dienos,
                                               o mėnulis – dievužis
                                                     grūmotų,
                                                         kad vis aš
                                                             ne toks.
                                                                  Kad vis aš
                                                                      ne toks.

trys sekundės iki ten

Žliaugia prakaitas
...tavo veidu...
Tavo veidas
...susimaišęs su žeme...
    Klausyk
...Archangelas...
Archangelas jau beveik
čia.
su tavim.
tavyje.
jam liko trys sekundės kelio.
tas tris sekundes
tavo akyse
sudrumstos upės
per Pasaulį teka,
O aš toj upėj.
Tik nuoga.
Pirštus lankstau.
Man taip gera.
...
Žliaugia prakaitas
...tavo veidu...
o tavo delnai –
mano ąžuolai,
o aš gegutė,
kuri ten gyveno...
bučiuoju juos
karštai
  ...karštai...
Kaip aitvaras,
Aš atsisveikinu
su vėju,
kuris aukštyn jį nešė,
     kuris kartu norėjo.
...
Žliaugia prakaitas
...tavo veidu...
o tavo lūpos
      virpa
kaip bėgiai virpa,
kai traukinys jais gieda...
jie gyvena.
   Klausyk
...Archangelas...
Archangelas jau beveik
čia.
su tavim.
tavyje.
jam liko dvi sekundės kelio.
tos dvi sekundės
bėga ristute.
kaip augalas į dangų lekia
bijo pamest kelią.
...
Žliaugia prakaitas
...tavo veidu...
lašelis slysta
...tavo skruostu...
it musė
mielą, šlapią,
arklio nugarą bučiuotų.
It sliekas
liečiantis savas žemes.
It grįžtąs alpinistas
nuo viršūnės kalno,
kuris jau matė viską,
...ir bedugnę...
...ir pakalnutes...
Žliaugia prakaitas
...tavo veidu...
        tavo delnai
tavo delnai...
...
Klausyk
...Archangelas...
Archangelas jau beveik
čia.
su tavim.
tavyje.
Jam liko tik sekundė kelio.
dabar jau aš.
     tikroji aš
be balso
ir
be veido,
iki
ištart turiu.
Sakau tau:
Gero vėjo,
...mano mielas...
   ...mielas mano...
Gero kelio.
Pakilk.
Nebesileisk.
Palauk.
Atbėgsiu
aš
...iki tavęs...
Man dar minutė kelio,
...mano mielas...
   ...mielas mano...
Iki.
Sudiev.
Palik.
Turėk.
Klausyk.
Negesk.
Tu ten.
Aš čia.
Drauge.

Perdėtai žavu

Klaustrofobija įkalino mano protą..
Aplink vien tik skystablauzdžiai ir neurotikai.
Stoviu eilėj link saujelės meilės.
Kas ją išrado? Microsoft? O gal tai įvaizdis baimės?
Girdžiu balsus:
telefonas skamba...
kelkis į darbą...
trys tūkstančiai bankui...
žiupsnelis mokesčiams...
atsiprašau, jums snikers išpakuoti?
o gal dar sukramtyti ir paduoti?

Klausausi tų balsų ir galvoju:

mhm....
skalbiniai išdžiaustyti,
indai išplauti,
reikia grįžti į eilę
ir meilės palaukti.
Gal truputy ir aš duosiu,
tik taupiai.
O jei dar mašiną suremontuos,
tai gali ant kelio jau klauptis.

Transformacija

Transformuota erdvė...
Nardai joje it ančiasnapis.
Girdi
Supanti laiko tėkmė
Kriterijais ir normom pasaulį apdrabsto.
Matai
Glaustosi žmonės kalba
Ir tiesos sąvoka dingsta.
Skaitai bibliją,
O joje
Nieko jau tikro ir rimto.
Sustoji.
Sekundei...
Nes laikrodis tiksi.
Klausaisi tu jo,
Nebesuvoki
Ar čia techniniai trikdžiai ar širdis dunksi.
Transformuota erdvė
Kriterijais ir normom pasaulį apdrabsto.
Laikrodis tiksi
Prarandi viltį pasaulio kraštą atrasti.

kasdienybės šešėly

Devynios taurės šampano

sustingusios dantų eilės
meilė vandeniui.