Tulgirdas sugrįžta. Novelė

- Nutarėte pasimaudyti! – sušuko aukštas, stambus žaliukas.

- Paleiskite mane, aš nekaltas! – rėkė Tulgaudas.

- Neišdegs! Kviesime policiją!

- Esu įtakingas žmogus.

- Todėl ir kvailiojate?

- Būtent...

Atrodė, kad apsaugininkai patikėjo melu.

- Vis dėlto jums teks apsilankyti pas direktorių.

- Būtinai... Ir atneškite man sausus drabužius, - skiedė Tulgirdas.

Deja, į kabinetą teko įžengti šlapiam. Neištaręs nė žodžio Tulgirdas pabrėžtinai atsainiai iš vidinės švarko kišenės ištraukė piniginę, kurioje buti tik viena American Express kortelė. Nuojauta ir šį kartą neapvylė. Valio! Tegyvuoja žali neprinokę ateiviai! Tulgirdas išdidžiai numetė kortelė ant stalo. Direktorius atsargiai į rankas paėmė banko kortelę ir ją atidžiai apžiūrėjo. Staiga prekybos centro šefas tapo itin paslaugus:

- Malonėkite įvesti PIN kodą... Deja, už šią išdaigą jums teks užmokėti...

- Jokių problemų, be to, atneškite pilną drabužių komplektą, - Tulgirdas skubiai surinko savo gimimo metus.

Už viską teko užmokėti 10 000 litų. Tik tiek.

Po dešimties minučių, vilkėdamas firminį kostiumą, Tulgirdas slinko prekybos centro alėja. Dabar jis valdė situaciją ir mintyse statė oro pilis. Tulgirdas prisiminė Undinę ir liūdnai atsiduso. Brangi slibinų erdvė. Greiti laimės sodai. Bet saldžius obuolius sergėjo nematoma tvora. Tulgirdas skubiai paliko prekybos centrą. Šalia judraus kelio stovėjo jauna, kažkur matyta mergina.

- Undinė! – sušuko Tulgirdas.

- Žinote mano vardą? – apsimetė nustebusi mergina, - ir kur, gi mes susipažinome?

- Po vandeniu, - nedvejodamas atšovė Tulgirdas.

Undinė pradėjo kvatoti. Neleisdamas merginai atsitokėti, Tulgirdas švelniai ir galantiškai paėmė už parankės.

- Kur eisime?

- Kur važiuosime? – į klausimą atsakė klausimu Undinė.

Išseko drąsa. Tulgirdas ne juokais pašiurpo. Neverta bėgti. Vis viena pavys ir bus tik blogiau.

- Nejaugi aš regiu vizijas?

- Įspėjai, - pagyrė Undinė.

- Še tau... esu dykumoje ir regiu miražą!

- Panašiai...

- Nuostabu... – visai nenudžiugo Tulgirdas, - tai ką man daryti?

- Atsipalaiduok ir žaisk!

- Tavo primestą žaidimą!

- Argi? – tarsi nustebo Undinė.

- Štai ir viskas! Sudie mamyte! Lik sveikas, mėlynas dangau! Aš išprotėjau!

- Ne, tu transformavaisi, - patikino ateivė.

- Kaip man pasisekė!

- Būtent! Taigi, pakaks šnekų, aš patenkinau tavo smalsumą. Metas žaisti.

- Ir paskutinis klausimas? – nepasidavė Tulgirdas.

- Koks klausimas? - sunerimo Undinė.

- Ar šis jūsų, t.y. ateivių, žaidimas turi pabaigą?

- Ar tu nori mirti?

- Supratau, kol žaisiu - tol gyvensiu, - beveik apsidžiaugė Tulgirdas.

Beliko tik atverti prabangaus automobilio duris...

- Ar nori vairuoti automobilį? – paklausė Undinė.

- Aš ne mažas vaikas, - beveik įsižeidė Tulgaudas.

Automobilis klusniai riedėjo gatve, bet Tulgirdas neketino lengvai pasiduoti. Jis sąmoningai kirto raudoną šviesą ir lėkė didžiuliu greičiu. Ir ko bijoti, jei šalia daili ateivė. Tulgirdas pyko ir todėl tylėjo. Jam atrodė, kad kiekviena moteris, net ir ateivė, visada nori vadovauti.

- Tu visą gyvenimą siekei gyventi teisingai, simetriškai... Ar tau pavyko? – nelauktai pasiteiravo Undinė.

- Manau, kad taip...

- Jei nebūčiau tavęs sutikusi, mano užduotis nebūtų įvykdyta, - prisipažino ateivė.

- Kokia užduotis?

- Nesvarbu... Tu būsi patenkintas, - suokė Undinė.

Atlėgo į tampa. Tapo linksma.

Pro šalį plaukė ramūs namai. Švilpė sniegas.

- Kodėl dabar ne vasara? – pasiteiravo Tulgirdas.

- Kantrybės... bus ir vasara, - guodė Undinė.

Tulgirdas stebėjo pažįstamą, bet svetimu tapusį miestą.

- Aš kalbu ir tu kalbi... Ar ne keista? – stebėjosi Tulgirdas.

- Taip. Mes kalbame sava kalba, bet puikiai suprantame vienas kitą. Ar ne keista?

- Mūsų pokalbiai dvelkia vienatvės šalčiu... – nuliūdo Tulgirdas.

- Tulgirdai, įjunk valytuvus, nuo stiklo nuvalyk snaiges, - liepė Undinė.

- Man jos netrukdo... – pyktelėjo Tulgirdas.

Sutemo. Automobilis privažiavo aklavietę. Prožektoriai apšvietė sulankstytą metalinę tvorą. Prie apsnigto šaligatvio krašto rūdijo senas troleibusas.

- Kur mes važiuojame? – paklausė Tulgirdas, - aklavietė, kelio pabaiga.

- O man čia smagu, - nusijuokė Undinė.

- Stovėsime akligatvyje ir šnekėsim niekus, - tarė Tulgirdas.

- Tulgirdai, tu esi jau pakeistas, patobulintas ir neturi manęs bijoti. Tau atviri visi debesų vartai. Nėra jokios aklavietės.

- Taip, man nėra kliūčių. Aš laisvas, - ironizavo Tulgaudas.

Tulgirdas ryžtingai pasuko atgal. Aukštas tiltas piešė baltą upę. Pro automobilio langus skverbėsi šalta saulė. Tirpo miestas. Sunku vairuoti. Tulgirdą akino liūdnos mintys.

- Ir ką tu sumanei? – smalsavo Undinė.

- Važiuoju be jokio tikslo.

Tulgirdui pabodo lenktyniauti su savimi. Jis sustabdė automobilį prie ežero. Iki pakrantės buvo tik keli žingsniai. Prie liepto keliautojų laukė motorinė valtis.

- Antroji Mėnulio klaida - dvi nakties gėlės, trečioji pavojaus spalva - purpurinis Marsas, - keistai, beveik poetiškai prašneko Undinė.

- O pirmoji klaida? – paklausė Tulgirdas.

- Tikiuosi tu nepadarysi šios klaidos...

- Nereikia guosti Mėnulio... – juokavo Tulgirdas.

Tik dabar Tulgirdas pastebėjo, kad sugrįžo vasara. Lašnojo sidabrinis lietus. Į aukštą žolę nėrė žuvėdros, svyravo neryžtingi meldai.

- Ar aš graži, ar patraukli, ar tu gali mane pamilti? – paklausė ateivė.

- Ar mes būsim artimi, - sutriko Tulgirdas.

- Taip, mes turime poruotis...

Tulgirdas iš nuostabos atsitrenkė į pušį.

- Aš trokštu meilės ir glamonių... – beveik maldavo Undinė.

Tulgirdas apkabino ateivę ir pajuto kaip jausmingai virpa jos kūnas.

Tulgirdas užvedė valties variklį. Jis taip pat geidė meilės. Kitame ežero krante įsimylėjėlių laukė pilis ir meilės guolis. Blyškios svajonių spalvos virto rožiniu dangumi. Drauge su šviesiu, permatomu debesiu ežero paviršiumi skriejo valtis. Pagaliau jie pasiekė kitą krantą.

Tik dabar Tulgirdas pastebėjo, kad vilki admirolo uniformą. O ateivė buvo apsirėdžiusi kaip tikra princesė.

- Barone, veskite mane į savo pilį, - šyptelėjo Undinė.

- Princese, esu nuolankus tavo tarnas, - Tulgirdas galantiškai ištiesė ranką damai.

Liepsnoja ežeras, varpais skambėjo bangos. Sutemos kūrė aistringus padangių laužus. Blyksėjo žaibai. Ežere siautė audra, o pilyje vaišėmis nukrauti stalai laukė įsimylėjėlių vizito. Sienomis šoko stiklinė žvakių šviesa, o židinyje degė šokoladiniai saldainiai. Ant aštraus pilies bokšto nutūpė jausminga naktis, slėpdama begalinį meilės perimetrą.

Vilnius, 2013 m.