Sportininkas. Dar vienas Tulgirdo nuotykis

Žalvarinė debesų liepsna nušvietė sportininko taką. Ateivis vijosi, bet, matyt, neįstengė Tulgirdo pavyti. Sausais klevo lapais žaidė vėjas, o žalias, neprinokęs ateivis - Tulgirdo jausmais. Seko sportininko jėgos. Reikia dopingo! Tulgirdas blankiai prisiminė, kad prieš startą ateivis jam davė plastmasinį buteliuką su tabletėmis. Metas praryti energijos blokelį ir bėgti toliau.

Prieš akis išdygo metalinis tvoros tinklas. Maratono trasą saugojo netašyti mediniai kuolai. Į pakalnę linko išsigandęs beržas. Tolumose spindėjo ežero veidrodis, vangiai driekėsi tuščia pieva. Tulgirdas nedvejodamas šoko per tvorą. Ir neapsiriko. Jis pakilo aukštai ir švelniai šleptelėjo ant žemės. Įsidrąsinęs Tulgirdas žvilgtelėjo atgal. Sėkmingai įveikęs tvorą, nė per colį neatsiliko ir žalias ateivis.

Kur bėgti? Kur slėptis? Tolumoje Tulgirdas pastebėjo du ateivius, kurie it oro balionus pūtė aukštus, snieguotus kalnus. Tirpo įprastas lietuviškas peizažas. Nykstantis šilas giedojo varlių maldas. Metas keistis, transformuotis. Tulgirdas troško pavirsti lauko akmeniu, piktu vilku, driežu. Bet kuo. Galvoje virė skysta košė. Sportininkas galvojo tik apie vandenį, bet sausa pieva negalėjo numalšinti troškulio.

Ant tako stovėjo pilnas kibiras vandens. Sportininkas atsigręžė:

- Atgauk jėgas! – telepatiškai paragino ateivis.

Gaivus šulinio vanduo priminė prarastą rojų. Tulgirdas lengvai išgėrė kibirą ir prarado atmintį.

- Pradėk naują gyvenimą - vaizdingai, pakylėtai, prasmingai, - mokė ateivis.

Tulgirdas drąsiai kopė į oro kalnus. Sunkūs batai skaldė kietą uolieną. Pėsčiomis sunku pasiekti viršukalnę - neįveikiamą tvirtovę, sniego citadelę, paslaptį. Ūmai Tulgirdo akis užliejo šviesi džiaugsmo banga. Jis pamatė sidabrinį kalnų ežerą. Tulgirdas numetė sunkius batus ir basas įbrido į šaltą vandenį. Džiugiai riktelėjo aksominė žuvėdra. Sportininkas paniro į vandenį ir, raginamas kažkokios nežinomos traukos, nėrė vis gilyn ir gilyn. Trūko oro. Tulgirdas beviltiškai išsižiojo ir įkvėpė didžiulį vandens gurkšnį... Kaip gaivu ir lengva kvėpuoti po vandeniu.

Skaidriu ežero dugnu spruko išgąsdinti ryklių šešėliai. Sportininkas nejautė baimės. Ant balto akmens sėdėjo daili undinė ir mojo ranka. Lengva ir kilnu tarnauti aukštiems kalnams. Tulgirdas apkabino undinę ir tapo laimingas. Amžinai.

Vilnius, 2013 m.