Adolfas. Psichologinis romanas

Romane pasakojama apie uždaro ir jautraus jaunuolio pastangas atrasti save ir savo vietą prieštaringame pasaulyje. Veiksmas vyksta 1994 metais, kai Lietuvoje dar nebuvo interneto ir mobilių telefonų.

Pirmas skyrius

Stotelėje žmonės laukė troleibuso. Ten stovėjo ir Adolfas. Tai buvo aukšto ūgio, mėlynų akių, šviesiaplaukis vaikinas. Rankoje jis laikė krepšį su sportine apranga. Laikas nuo laiko jis vis pasižiūrėdavo į laikrodį, norėdamas sužinoti kiek liko laiko iki treniruotės pradžios. Tačiau troleibuso kažkodėl nebuvo.

Bėgo minutės, o troleibusas vis nesirodė. Iki treniruotės pradžios liko mažai laiko.

- Ką gi man daryti? – sutrikęs mąstė Adolfas.

 

Adolfas buvo taip susijaudinęs ir paskendęs savo mintyse, kad net nepastebėjo kaip į stotelę atėjo jo draugas Erdvilas.

- Labas, Adolfai, – tarė Erdvilas.

Bet Adolfas pasisveikinimo neišgirdo, stovėjo nusisukęs į kitą pusę, visai nenumanydamas, kad už jo nugaros stovi Erdvilas.

- Adolfai, ar tu girdi mane? – jau garsiau ištarė Erdvilas.

 

Po šių, garsiai išrėktų žodžių, Adolfas atsibudo iš savo gilaus susimąstymo ir atsisukęs į Erdvilą pasakė:

- Mes vėluojame į treniruotę!

- Nesijaudink, – tarė jam Erdvilas, – pamačiau, kad nevažiuoja troleibusai, paskambinau į sporto klubą... Sužinojęs kas atsitiko, treneris treniruotę nukėlė viena valanda vėliau.

Erdvilas gyveno bute, kurio langai buvo į gatvės pusę, todėl galėjo stebėti eismo įvykius.

- Tai kodėl nevažiuoja troleibusai? – nustebęs paklausė Adolfas.

- Todėl, kad nutrūko troleibusų linijos laidai, – paaiškino Erdvilas, – dabar remontuoja.

 

Adolfas nebežinojo ką pasakyti Erdvilui, todėl jie tylėdami stovėjo stotelėje. Vis laukė to nelemto troleibuso. Pagaliau tolumoje pasirodė ilgai lauktas troleibusas.

- Troleibusas! – sušuko visi.

Adolfas ir Erdvilas žinodami, kad pirmasis troleibusas bus labai pilnas, nesiruošė į jį lipti. Vos tik troleibusas sustojo, žmonės pradėjo grūstis. Adolfas ir Erdvilas nutarė palaukti kito troleibuso. Sunkiai užsivėrė durys ir pilnas troleibusas išriedėjo iš stotelės. Netrukus atvažiavo kitas troleibusas, į kurį ir jie pagaliau įsigrūdo. Sausakimšu troleibusu draugai nuvažiavo į treniruotę.

Privažiavę reikiamą stotelę, jie išlipo ir nuėjo link klubo. Priėjęs prie klubo Adolfas paspaudė durų skambučio mygtuką ir laukė kol ateis treneris ir įleis juos į vidų.. Po kelių sekundžių už durų pasigirdo žingsniai ir treneris atvėrė duris.

- Oss! (pasisveikinimas, pritarimas, pagarba – jap.) – ištarė Adolfas ir įėjo į vidų.

- Oss! – šūktelėjo, iš paskos einantis, Erdvilas.

Truputį toliau buvo dar vienos durys, už jų – koridoriukas, o jo gale, pasukus į dešinę pusę, kairėje buvo vėl durys, už kurių buvo įsikūręs karate klubas.

 

Jau kelis mėnesius treniruotes lankė tik du žmonės, tačiau dėl to treneris mažai jaudinosi. Jis vis tikėjosi, kad į klubą atvyks daugiau žmonių. Tiesiai už treniruočių salės buvo trenerio kabinetas, o salės dešinėje - persirengimo kambarys ir dušo kabina. Kambario sienos buvo baltos ir apklijuotos karate kovotojų plakatais, o ant grindų ištiestas raudonas kilimas.

 

Nedidelės karate treniruočių salės sienos taip pat buvo baltos. Ant sienų kabojo lentynos, į kurias buvo sukrauti svoriai, tvarsčiai, įvairūs raiščiai ir makivalės ( smūgiavimo lenta – jap.). Ant grindų gulėjo geltonais lopais susiūti didžiuliai mėlyni čiužiniai, o salės gale kabojo kriaušė, kurią dažnai daužydavo ir spardydavo karate klubo lankytojai. Šviesa į salę sklido pro keturis didžiulius langus. Už langų matėsi kito namo siena, todėl joks smalsuolis negalėjo stebėti treniruočių.

 

Trenerio kabinetas buvo labai kuklus - stalas, kėdė ir kilimas. Kol jaunuoliai rengėsi, treneris sėdėjo savo kabinete ir skaitė kažkokį laikraštį. Grojo radijas.

 

Iš persirengimo kambario pasirodė Adolfas ir Erdvilas. Jaunuoliai atsistojo viduryje Dojo (karatė salė – jap.) ir ištarė:

- Oss!

Įėjęs į Dojo, treneris tarė:

- Fudo Dachi! (pradinė karatė stovėsena – jap.)

- Oss! – sušuko karatistai.

Tada visi sustojo į savas vietas.

- Zadzen, ( sėdima poza ) – pasakė treneris.

Po šios komandos jie atsisėdo Zadzen pozoje.

- Makuso! ( užsimerk – jap.) – pasakė treneris.

Adolfas ir Erdvilas užsimerkę sėdėjo Zadzen pozoje ir laukė kitos komandos. Po minutės treneris davė kitą komandą:

- Makuso jame! ( atsimerk – jap.)

Po šios komandos atsimerkę laukė kitos komandos, kurią jau turėjo duoti Erdvilas, nes jis buvo aukštesnės pakopos mokinys nei Adolfas.

- Shinden-ni-rei! ( nusilenkimas salei – jap. ) – ištarė Erdvilas.

Po šių žodžių abu nusilenkė.

- Sosai-ni-rei! ( nusilenkimas mokyklos įkūrėjui Masutacu Oyama, 1923 – 1994 ) – antrą kartą ištarė Erdvilas.

Po šių žodžių abu mokiniai nusilenkė ir garsiai ištarė:

- Oss!

- Sensei-ni-rei, ( nusilenkimas mokytojui – jap.) – trečią kartą ištarė Erdvilas.

Po šių žodžių visi dar kartą nusilenkė ir ištarė:

- Oss!

 

Tuomet visi atsistojo į Fudo Dachi stovėseną ir pradėjo treniruotę. Tą dieną buvo kovos treniruotė. Iš pradžių, kaip ir visada, kovos treniruotę pradėjo trumpa mankšta, po jos sekė judėjimas kamaite ( kovinė stovėsena – jap.) - pirmyn, atgal, į vieną pusę ir į kitą pusę, su blokais, su smūgiais ir su smūgiavimais kojomis. Po to abu mokiniai atsistojo į musubi ( stovėsena į priekį sudėjus rankas – jap. ) ir makuso stovėsenas. Tik tuomet Adolfas ir Erdvilas atsistojo salės viduryje vienas priešais kitą kovinėms pratyboms. Pradžioje Adolfas smūgiavo vien tik rankomis, po to sekė smūgiavimai kojomis, vėliau šiuos veiksmus pakartojo Erdvilas. Pasibaigus kovai, treneris išsakė nemažai pastabų.

 

Treniruotės pabaigoje karatistai dar pasmūgiavo į makivalę, padarė špagatą. Šis pratimas padeda aukščiau pakelti kojas smūgiuojant. Nemanykit, kad vaikinams buvo lengva. Jie duso, prakaitavo ir netgi šiek tiek niršo. Po jėgos pratimų Adolfas ir Erdvilas turėjo minutę pagulėti ir pailsėti. Dar po minutės jie lėtai atsikėlė ir atsistojo į Fudo Dachi stovėseną, o po to atsisėdo į zadzen pozą.

 

- Shinden – ni – rei! – ištarė Erdvilas ir visi nusilenkė.

- Sosai-ni-rei! – šūktelėjo Erdvilas ir visi nusilenkė ištardami:

- Oss!

- Sensei-ni-rei! – vėl šūktelėjo Erdvilas ir visi nusilenkė ištardami:

- Oss!

- Sensei-ni-domo-arigato-gozai-mashita! ( mokytojau, labai tau ačiū – jap.)– tarė Erdvilas ir visi nusilenkė ištardami:

- Oss!

Pratybos baigėsi.

 

Tuomet treneris nurodė Erdvilui skubiai paskambinti klubo nariams ir priminti apie treniruočių grafiką. Paskui visi, pagal diržų pirmenybę, atsikėlė nuo čiužinio, dar kartą nusilenkė už sėkmingai atliktą treniruotę ir nuėjo į persirengimo kambarį.

 

Sugrįžęs namo Adolfas pasijuto klaikiai ištroškęs. Išgėrė gal tris didelius puodelius vandens, po to palindo po dušu, nes buvo stipriai išprakaitavęs. Treniruotės metu prakaitas tiesiog liejosi upeliais. Tik dabar Adolfas pajuto palengvėjimą ir ramybę. Jis prisėdo prie stalo ir ilgai skaitė mėgstamą Chuck Norris knygą „Paslaptingoji vidinė jėga“. Po truputį pradėjo temti.

 

Antras skyrius

 

Išaušo saulėtas rytas. Po trumpos mankštos Adolfui kilo mintis nueiti prie ežero. Beeinant pro duris, netikėtai pasigirdo telefono skambutis. Akimirką padvejojęs, Adolfas pakėlė ragelį:

- Alio!

- Labas rytas, – pasisveikino Erdvilas, – ar neprižadinau?

- Ne, – tarė Adolfas – aš jau ketinau eiti prie ežero...

- Prie ežero galėsi ir kitą kartą nueiti, o dabar kviečiu tave į šventę.

- Į kokią šventę? – paklausė Adolfas.

- Į įkurtuvių šventę – paaiškino Erdvilas – Kentauto tėvai Rykantų kaime nusipirko vasarnamį.

- Gerai, aš ateisiu... Kur mes susitinkam? – paklausė Adolfas.

- Už valandos aš būsiu troleibusų stotelėje, – paaiškino Erdvilas.

- Būsiu ir aš, – patvirtino Adolfas.

 

Atsisveikinęs su Erdvilu, Adolfas pradėjo ruoštis šventei. Pirmiausia jis paruošė virtuvėje stalą lyginimui. Nuo lentynos nukėlė lygintuvą ir padėjo ant stalo. Tada nuėjęs į kambarį atidarė spintą ir paėmė ant pakabos kabantį tamsios spalvos kostiumą, baltus marškinius ir kaklaraištį. Palyginęs švarką, išsilygino kelnes ir marškinius. Po to gražiai išlygintą kostiumą vėl pakabino ant pakabos, o pakabą - ant kambario durų.

 

Pavalgęs pusryčius Adolfas apsirengė kostiumą. Išsiblizgino batus. Į portfelį įsimetė šortus, nes tikėjosi Rykantų kaime išsimaudyti. Ir, pagaliau, susiruošęs, paskubom išėjo, nes truputį vėlavo į susitikimą su draugu. Atėjęs į troleibusų sustojimą, Adolfas pamatė jo laukiantį draugą. Kai Adolfas priartėjo, Erdvilas nervingai pasiteiravo:

- Tai kur taip ilgai užtrukai?

- Ruošiausi – tarė Adolfas.

- Visą valandą ruošeisi, ar neperilgai? – piktinosi draugas.

- Kol išsilyginau kostiumą, kol išsiblizginau batus, nepastebėjau kaip prabėgo laikas...– paaiškino jam Adolfas.

- Esi krapštukas, galėjai ir greičiau susiruošti, - pasakė Erdvilas.

Adolfas, nenorėjo prieštarauti, tik paklausė:

- Tai ką dabar darysim?

- Dabar troleibusu važiuosim į stotį, – kiek apsiraminęs, paaiškino Erdvilas.

- Ar kelionė iki Rykantų bus ilga? – paklausė Adolfas

- Tiksliai nežinau, gal apie pusvalandį, – pasakė Erdvilas – iki kaimo bus maždaug 30 kilometrų. Svarbu spėti į autobusą.

 

Po kelių minučių atvažiavo tuščias troleibusas. Pusiaukelėje kelias tapo sausakimšas automobiliais, vaikinai vėlavo, todėl nervinosi, bet nieko negalėjo padaryti - tik sėdėti ir kantriai laukti, kol troleibusas pravažiuos transporto kamštį. Ne gana to, dar priešpaskutinėje stotelėje įlipo kontrolierius ir pradėjo reikalauti, kad keleiviai parodytų bilietus. Visi turėjo bilietus, todėl kontrolierius neturėjo prie ko prikibti. Tikrindamas bilietus, galiausiai, kontrolierius priartėjo prie Adolfo ir Erdvilo. Adolfas iš karto iš kišenės išsitraukė nuolatinį bilietą, kuris buvo įdėtas į dėklą kartu su moksleivio pažymėjimu ir parodė kontrolieriui. Kontrolierius pamatęs bilietą, dar pažiūrėjo ar galioja pažymėjimas. Įsitikinęs, kad bilietas ir dokumentas tvarkingi, grąžino juos Adolfui. Tada pradėjo reikalauti, kad bilietą parodytų ir Erdvilas. Tas, kiek sutrikęs, pradėjo raustis po visas kišenes. Kontrolierius stovėjo ir stebėjo kaip Erdvilas ieško bilieto. Pagaliau kontrolieriui nusibodo laukti ir jis griežtai paklausė:

- Tai kur jūsų bilietas?

- Ieškau, bet nerandu... – paaiškino Erdvilas.

- Labai gerai, – šyptelėjo kontrolierius, – jei neturi bilieto, tai ko tada lipi į troleibusą?

- Man reikėjo važiuoti į stotį, – paaiškino Erdvilas.

- Į stotį? - nustebo kontrolierius, – pėsčiom reikėjo eiti.

- Man toli... – sumykė Erdvilas.

- Koks man skirtumas toli ar ne. Už transportą reikia mokėti! – atrėžė kontrolierius, – kiek jums metų?

- Septyniolika...

 

Kontrolierius norėjo kažką atsakyti, bet nespėjo, nes Erdvilas, kišenėje radęs kažkokį bilietą, pakišo jį pareigūnui. Kontrolierius apžiūrėjęs bilietą, vis vien nenorėjo atsikabinti ir pradėjo reikalauti pažymėjimo. Tačiau pažymėjimo Erdvilas neturėjo.

- Šis bilietas, kurį man ką tik parodei, galioja tik su moksleivio pažymėjimu, jei jo neturi – bilietas negalioja, - pasakė kontrolierius.

- Turbūt palikau pažymėjimą namuose, bet jis tikrai yra, - aiškinosi Erdvilas.

- Man tai visai nerūpi, – piktinosi kontrolierius – pažymėjimas turi būti čia, o ne namuose.

 

Troleibusas jau buvo privažiavęs galinę maršruto stotelę, tačiau kontrolierius neleido Erdvilui išlipti. Adolfas stebėjo skandalą ir galvojo kaip išsisukti iš keblios situacijos. Į troleibusą jau lipo nauji keleiviai, o kontrolierius niekaip neatsikabino nuo Erdvilo.

- Mokėkit pabaudą, arba aš jus nugabensiu į policiją.

- Išlipkime iš troleibuso, – pasiūlė Adolfas.

- Nesikišk, ne tavo reikalas! – atrėžė kontrolierius.

- Aš kartu su juo... Mes klasiokai, jis tikrai turi pažymėjimą, - aiškino Adolfas, – mums reikia lipti, nes mes vėluojame į autobusą.

- Patys kalti! Nereikėjo be bilieto važiuoti – nepasidavė kontrolierius.

- Lipam – pareikalavo Adolfas.

- Gerai – pasakė kontrolierius – jei taip norit, lipam... Tu gali eiti, bet tavo draugą privalau nugabenti į policiją. Jis turi sumokėti pabaudą.

 

Taigi, jie išlipo iš troleibuso ir netikėtai Erdvilas suriko:

- Bėgam!

Adolfas ir Erdvilas puolė bėgti.      

- Ei jūs, tuojau pat sugrįžkit! – rėkė kontrolierius.

Bet draugai nė negalvojo grįžti ir bėgo kiek kojos neša. Kontrolierius bandė vytis, grasindamas, kad juos vis vien nutemps į policiją ir privers sumokėti pabaudą. Vaikinai pasiekę parduotuvę, esančią už gatvės kampo, greitai įbėgo į vidų.

 

Parduotuvėje buvo pilna žmonių. Adolfas ir Erdvilas pasislėpė pirkėjų minioje. Netrukus prie parduotuvės atlėkė ir kontrolierius, tačiau žiūrėdamas pro vitrinų stiklus, jų nepastebėjo. Kurį laiką jis neramiai slampinėjo aplink parduotuvę, užėjo net į vidų, tačiau draugai jau buvo pasislėpę už salės lentynų, todėl kontrolierius jų nepamatė. Kelias minutes pasižvalgęs ir nieko nepešęs, jis išėjo iš parduotuvės. Kontrolierius buvo nusiminęs lyg medžiotojas po nesėkmingos medžioklės.

 

- Pagaliau atsikratėm jo, – džiugiai tarė Erdvilas, - akimirką maniau, kad mums jau šakės... Nedaug truko, mūsų laimei, parduotuvėje buvo pilna žmonių, todėl kontrolierius mūsų ir nepamatė. Bet gana apie tai – mes turim savo planų. Dabar tu eik į bilietų kasą ir nupirk bilietus, o aš eisiu į stotį, pažiūrėti, gal mūsų laukia draugai.

 

Aptarę tolimesnį veikimo planą, Adolfas ir Erdvilas išėjo iš parduotuvės. Adolfas nuėjo į bilietų kasą, o Erdvilas - į stotį. Prie bilietų kasų buvo daug žmonių. Adolfas atsistojo į eilę.

 

O tuo tarpu Erdvilas stovėjo autobusų aikštelėje ir šnekėjo su Tadu, Kęstu ir Ignu, kurie jau laukė stotyje. Tadas buvo aukštaūgis, mėlynomis akimis, trumpai apsikirpęs ir, kaip visada, linksmai nusiteikęs. Kęstas buvo šiek tiek žemesnio ūgio, jo akys buvo rudos, plaukai trumpi. Kęstas buvo paniuręs, kaip ir šalia jo stovintis Ignas. Ignas buvo rudakis, apskritaveidis, neaukštas storulis. Visi buvo apsirengę tvarkingais, gražiais kostiumais. Tadas juokėsi, o Kęstas ir Ignas klaikiai piktinosi, kad Adolfas ir Erdvilas vėlavo. Erdvilas bandė teisintis, kad pateko į transporto kamštį, be to, prie jų buvo prikibęs kontrolierius. Visa laimė, pavyko pasprukti. Išgirdęs pasiteisinimus, Kęstas ir Ignas jau šiek tiek apsiramino, bet vis viena puolė klausinėti:

- O kur, gi Adolfas? – piktai burbtelėjo Ignas.

- Bilietų kasoje, – ramiai paaiškino jam Erdvilas.

- Ir ko gi jis nuėjo į tą, nelemtą kasą? – ironizavo Kęstas, – juk dabar ten daug žmonių. Bilietus galima nusipirkti autobuse iš vairuotojo.

- Tai jūs kalti! Kodėl visiems nenupirkote bilietų? – pasipiktino Erdvilas.

- Na taip, buvom kasoj... ilgai, ilgai stovėjom eilėj ir šiaip ne taip nusipirkom bilietus, – pašaipiai paaiškino Kęstas.

- Tai kur bilietai? - ne juokais užpyko Erdvilas.

- Nebūk kvailas! Žinoma, mes kasoj bilietų nepirkom, – piktu balsu atrėžė Kęstas, – autobusų stotyje pamatę didelę eilę prie bilietų, iš karto apsisukom ir išėjom. Nutarėme nusipirkti bilietus autobuse iš vairuotojo.

 

Tadas linksmai stebėjo ginčą, kuris vis dar nesiliovė.

- Tai kada pagaliau teiksis ateiti Adolfas? – irzliai paklausė Ignas.

- Ateis, storuli, kai nupirks bilietus, – tarė Erdvilas, – turbūt dar stovi eilėje.

- Nesuprantu, ko jis vargsta, nejaugi nežino, kad bilietus galima nusipirkti iš vairuotojo? – stebėjosi Ignas.

- Žino, bet aš jam liepiau eiti į kasas, – pasakė Erdvilas.

- Tai ko pats nėjai? Ko pasiuntei Adolfą? – nusišaipė Ignas.

- Jei neužsičiaupsi, pasiųsiu tave po velnių, - supyko Erdvilas

- Kokie jūs keistuoliai – palingavo galvą Kęstas.

 

Pagaliau į autobusų stovėjimo aikštelę atėjo ir Adolfas. Jis nupirko tik du bilietus - sau ir Erdvilui.

- Na, pagaliau ponaitis teikėsi ateiti, – nusišaipė Ignas.

- Kur taip ilgai buvai? Jau manėm, kad nebeateisi, – piktinosi Kęstas.

- Aš visada ateinu, – išdidžiai pasakė Adolfas.

- Kurgi, ne, – kikeno Kęstas, – toks pareigingas jaunuolis, nepaliks nelaimėje draugų... Ar atnešei bilietus?

- Taip, – tarė Adolfas, – tuoj paduosiu.

Adolfas įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė du bilietus. Vieną atidavė Erdvilui, o kitą pasiliko sau.

- Nuostabu! – tarė Kęstas, – kaip matau Erdvilo nepamiršai, o kodėl mums nenupirkai?

- Buvo sutarta nupirkti tik du bilietus, – patikslino Adolfas.

- O kaip mes važiuosim be bilietų? – truputį išsigando Ignas.

- Na, nežinau, – tarė Adolfas.

- Greičiau bėk pirkti mums bilietų, kol dar autobusas neatvažiavo, – pareiškė Kęstas.

- Ką ir vėl stovėti eilėje? – paklaiko Adolfas.

- Nereikia, Adolfai, nesivargink, juk jie tik juokauja, – paaiškino Tadas, – mes bilietus nusipirksim iš vairuotojo.

 

Daugiau draugai nesiginčijo ir ramiai laukė autobuso. Šalia prisirinko nemažai žmonių.

- O kur autobusas? – paklausė Adolfas.

- Tik dabar tau parūpo? – nustebo Ignas, – o kur tu ankščiau buvai?

- Tai ką, pavėlavom į autobusą? – sunerimęs paklausė Adolfas.

- Priešingai, – džiūgavo Ignas, – autobusas pavėlavo pas mus.

- Kodėl jis neatvažiuoja? – pasiteiravo Adolfas.

- Nežinau, gal būt, todėl, kad tu nupirkai tik du bilietus, – įgėlė Ignas.

- Ką darysim, jei autobusas neatvažiuos? – nenustygo Adolfas.

- Nežinau, nežinau! – pyktelėjo Ignas.

- Būkite ramūs, net jei ir autobusas neatvažiuos, mes vis tiek pasieksime Rykantus, - pūtėsi Kęstas.

- Tai ką eisim pėsčiom? – vis dar nesiliovė klausinėti Adolfas.

- Patylėk! – tarė Kęstas, – ir be tavęs žinom, kad autobusas neatvažiavo.

Po šių žodžių Adolfas nusiminė:

„Ir ko aš vykstu į tą kaimą, jau geriau bučiau likęs namuose...“

 

Adolfas buvo labai jautrus, net pati mažiausia pastabėlė jį suerzindavo, jam atrodydavo jog visi iš jo juokiasi. Lėtai slinko laikas. Autobusų stotelėje susirinko daug keleivių, bet autobuso vis dar nebuvo. Adolfas jau ketino bėgti į bilietų kasą paklausti, kodėl neatvažiuoja autobusas, tačiau Ignas jį sustabdė.

- Kur bėgi?

- Į bilietų kasą, – pasakė jam Adolfas, – noriu sužinoti, kodėl neatvažiuoja autobusas.

- Gerai, – tarė Ignas – tik greitai sugrįžk.

- Už kelių minučių būsiu, – pasakė Adolfas ir nubėgo.

 

Atlėkęs į bilietų kasą, Adolfas kasininkės paklausė, kodėl nevažiuoja į Rykantus autobusas, tačiau kasininkė apie tai nieko nežinojo. Adolfo laimei pro šalį ėjo autobusų stoties darbuotojas, kuris skubėjo informuoti keleivius apie autobuso vėlavimą. Jis mandagiai paklausė:

- Tai jūs norėjot sužinoti, kodėl neatvyko Rykantų autobusas?

Išgirdęs šį klausimą, Adolfas patvirtino:

- Taip!

- Autobusas, kuris turėjo važiuoti į Rykantus, netikėtai sugedo ir dabar yra remontuojamas. Lipkite į bet kurį autobusą, važiuojantį ta pačia kryptimi, tik paprašykit vairuotojo, kad sustotų prie Rykantų. Ar daug keleivių laukia autobuso?

- Pilna stotelė žmonių, – paaiškino Adolfas.

- Ką gi, – tarė pareigūnas, – tuomet teks man eiti ir pranešti šią žinią visiems.

 

Po šių žodžių, Adolfas grįžo atgal pas draugus. Netrukus pasirodė stoties darbuotojas ir pranešė, kad tiesioginio reiso į Rykantus šiandieną nebus, todėl keleiviai turi įlipti į kitą autobusą, važiuojantį Kauno kryptimi. Ir dar užtikrino, kad nupirkti kasoje bilietai galioja. Pasakęs šiuos žodžius, stoties darbuotojas išėjo. Keleiviai pasipiktino. Adolfą apėmė baimė, nes jis nežinojo kas gali šauti į galvą jo draugams. Jis stengėsi atrodyti neišsigandęs, todėl kvailai pajuokavo:

- Tai ką, gal einam pėsčiom... Jei išeisim dabar, tai vėlų vakarą jau turėtumėm būti Rykantuose.

- Patylėk! – pyktelėjo Kęstas – jei taip nori, gali vienas eiti, o mes važiuosim.

Išgirdęs šiuos žodžius, Adolfas vėl susinervino ir labai supyko:

„Tai bus paskutinis kartas, daugiau niekada, niekur nevažiuosiu su šiais draugais.“

 

Adolfo bičiuliai tuo metu ieškojo autobuso, kuris galėtų juos nuvežti bent jau prie Rykantų. Jie rado autobusą „Vilnius – Elektrėnai“, kuris jau kaip tik ruošėsi važiuoti. Draugai atėjo pačiu laiku. Ignas pasibeldė į jau pradedančio važiuoti autobuso duris ir paprašė, kad jas atidarytų. Vairuotojas atidarė autobuso duris, o Kęstas ir Ignas įlipę į autobusą paklausė vairuotojo ar juos išleis prie Rykantų. Vairuotojas kiek pamastęs tarė:

- Gerai jau, aš jus išlaipinsiu plente prie Rykantų kaimo. O ar jūs turite bilietus?

- Du vaikinai turi, – tarė Ignas.

- Tiktai du, – nustebo vairuotojas – tai parodykite bilietus.

Adolfas ir Erdvilas parodė bilietus vairuotojui ir buvo įleisti į autobusą.

- O kur jūsų bilietai? – paklausė vairuotojas Igno, Kęsto ir Tado.

- Mes nusprendėm bilietus nusipirkti autobuse, – paaiškino Kęstas.

- Bilietus reikia pirkti kasoje, nes vairuotojai ne visada gali juos parduoti.

- Kasoje buvo labai didžiulė eilė, - aiškinosi Ignas.

- Čia jūsų problemos, jei patingėjote pastovėti eilėje, tai ir aš dabar patingėsiu ir jūsų neįleisiu, - pagrasino vairuotojas.

- Bet mums labai reikia, – spyriojosi Ignas.

- Na, būkit geras mes jums dvigubai sumokėsim – maldavo Tadas.

- Nieko nenoriu žinoti, – tarė vairuotojas – pas mane savas grafikas ir aš jau vėluoju.

Pagaliau vairuotojas nusileido ir, pardavęs jiems bilietus, pridūrė, kad tai būtų paskutinis kartas. Draugeliai labai gražiai pažadėjo, kad ateityje bilietus pirks kasoje ir laimingi įlipo į autobusą.

 

Autobusas buvo pilnas, tik trys vietos, pačiame gale buvo laisvos. Pirmas atsisėdo Kęstas. Jis paaiškino, kad pavargo laukdamas stotyje, o po to atsisėdo Ignas ir Tadas. Šiaip ne taip įsigrūdo ir Erdvilas, o vargšui Adolfui neliko kur atsisėsti.

- O tu, Adolfai, pastovėk, – pašaipiai tarė Kęstas, – nes nenupirkai mums kasoje bilietų...

 

Adolfas nieko neatsakė. Jis pasijuto giliai įžeistas ir nuėjo į autobuso vidurį. Laikydamasis turėklų, Adolfas liūdnai žiūrėjo pro langą, gailėdamasis, kad sutiko važiuoti. Autobusas pajudėjo iš stoties ir nuvažiavo link Savanorių prospekto. Pro autobuso langą matėsi Vilniaus miesto pastatai, žali skverai, pro šalį lekiantys automobiliai, kažkur skubantys žmonės. Grožėdamasis miesto vaizdais, Adolfas šiek tiek nusiramino. O jo draugužiai patogiai įsikūrę autobuso gale ir džiugiai aptarinėjo busimą šventę Rykantuose, visai nekreipdami jokio dėmesio į Adolfą.

 

Pagaliau autobusas išvažiavo iš Vilniaus. Pro šalį skriejo medžiai, pievos ir laukai. Adolfas stebėjo gamtą ir stengėsi pamiršti bičiulių pašaipas, bet liūdnos mintys nuolat sugrįždavo. Jį slėgė nelaimingos meilės prisiminimai, bei draugelių išdaigos. Klasiokai jį ujo ir engė. Adolfas net pakeitė mokyklą, tikėdamasis, kad kitur bus ramesnė aplinka.

 

„Visi žmonės kaip žmonės, visi moka bendrauti, visi turi draugų - tik aš vienas jų neturiu. Visiems sekasi meilėje, o man nesiseka. Kodėl taip yra? Kodėl man lemta būti vienam, visų nuskriaustam ir pamirštam“ – mąstė Adolfas.

Adolfą kamavo liūdnos mintys ir jis paskendo giliuose apmastymuose, kol jį į šią akimirką netikėtai sugrąžino Kęsto šūksnis:

- Adolfai, kodėl pabėgai nuo mūsų ir apie ką ten galvoji, būdamas vienas?

Adolfas pažvelgė į Kęstą liūdnomis akimis ir atsiduso:

„Ko jis iš manęs nori. Iš pradžių nuvijo, o dabar vėl kviečia, kad tik būtų iš ko pasijuokti.“

 

Adolfas, pajutęs didžiulę įtampą, žengė kelis žingsnius pirmyn. Po to jis sustojo ir pažvelgęs į patogiai sėdinčius bičiulius, nukreipė akis į langą. Būdamas kolektyve, Adolfas visada jausdavo įtampą. Laisvai pasijusdavo, tik būdamas vienas. Į diskotekas jis nevaikščiodavo, nes įsivaizduodavo, kad ten jį kažkas sumuš. Adolfas turėjo rimtų bendravimo problemų, kurių niekas negalėjo išspręsti, nei jis pats, nei kažkas kitas. Visi jam sakydavo: „Niekas už tave nesuras draugų, jeigu tu pats jų nesusirasi, o jei nesugebi pats susirasti - tai jau čia tavo problema“. Taip ir baigdavosi visi paaiškinimai. Draugai buvo tiesiog neįmanomas dalykas.

 

Adolfas, kiek pastovėjęs šiek tiek arčiau, taip ir neišdrįso žengti prie draugų, kol vėl neišgirdo Kęsto balso:

- Tai ką jau nebenori būti su mumis? Apsigalvojai, nebenori važiuoti į šventę?

Adolfas stovėjo vidury autobuso ir liūdnai stebėjo savo bičiulius. Kęstas taip pat pritilo, lyg galvodamas kokią dar pašaipą būtų galima pasakyti. Ilgokai pamąstęs, jis tarė:

- Adolfai, jei nenorėjai važiuoti, galėjai ankščiau apie tai pagalvoti ir atsisakyti šios kelionės, pats kaltas, kad sutikai važiuoti, juk niekas tavęs nevertė, o dabar jau vėlu, nes nuo Vilniaus jau nemažai kelio nuvažiavom.

Adolfas neturėjo ką jam ir atsakyti, jis tik labai išsigando. Iš akių vos neištryško ašaros. Kęstas norėjo dar kažką pasakyti, bet nespėjo, nes staigiai sustojo autobusas ir vairuotojas pranešė vaikinams, kad jau atvažiavo. Draugai pašoko nuo kėdžių ir visi kartu, taip pat ir Adolfas, nužingsniavo prie autobuso durų. Vairuotojas atidarė autobuso duris ir vaikinai išlipo. Tik spėjus jiems išlipti autobusas uždarė duris ir nuvažiavo.

 

Išlipę iš autobuso vaikinai ieškojo kelio, kuriuo galėtų nueiti į Rykantus. Tai pirmyn, tai atgal vaikščiojo automagistrale „Vilnius – Kaunas“, ieškodami kelio, o Adolfas sekė iš paskos netardamas nė žodžio. Jis bijojo ką nors pasakyti, nes jautė, kad jo patarimai nepatiks ir jautėsi kaip ant adatų. Adolfo bičiuliai niekaip negalėjo rasti kelio. Tadas aiškino, kad kelias yra toje pusėje, o Ignas aiškino, kad kelias yra priešingoje pusėje, o Kęstui, apskritai, kilo mintis eiti per laukus, svarbu, kad kryptis būtų teisinga.

 

Ilgai jie slampinėjo nerasdami nei kelio, nei takelio. Netrukus tolumoje jie pamatė kelią einantį link Rykantų. Draugai, aišku, nesuklydo, tai ir buvo tas kelias, kurio jie ir ieškojo. Šis kelias vedė į Rykantus, nes taip buvo parašyta ant kelio ženklo: „Rykantai – 2 km.“

 

Draugai nedvejodami nužingsniavo į Rykantus. Nuo plento iki Rykantų buvo tik du kilometrai, taigi jiems reikėjo eiti ne mažiau dvidešimties minučių. Kelias vingiavo per laukus, sukėsi per mišką. Laukuose ganėsi karvės, o prie vienos iš jų tupėjo moteriškė ir melžė. Tolumoje matėsi trobesiai.

 

Galiausiai, jie ėjo pro lauką, kuris buvo aptvertas pinučių tvora, matyt, jis kam nors priklausė, nors tuo metu ten nebuvo nė vieno žmogaus, kuris ten šeimininkautų. Tame lauke buvo auginamos daržovės, kurios Adolfui pasirodė panašios į bulves. Viduryje lauko kiurksojo daržinė, o prie geltono saulėgrąžų plotelio stovėjo didžiulė baidyklė, paukščiams baidyti.

 

Senas baidyklės paltas buvo prikimštas šieno ar šiaudų. Iš plačių rankovių kyšojo juodos pirštinės. Ant galvos, kurią atstojo kiaura puodynė, buvo užmauta nušiurusi šiaudinė skrybėlė. Baidyklė buvo pamauta ant ilgo pagalio ir įbesta į žemę, taip ji stovėjo, svyruodama vėjyje ir gąsdindama paukščius.

 

Netrukus Adolfas su draugais pasiekė tankų mišką. Palei kelią augo krūmokšniai, avietynai, dilgėlės. Taigi, Adolfas netardamas nė vieno žodžio sekė iš paskos. Pirmi ėjo Kęstas su Ignu, po jų Tadas ir Erdvilas. Taip ir žingsniavo jie per mišką. Netikėtai Ignas, ištiesęs ranką į krūmus, surėkė:

- Stop! Kažkas ten sukrutėjo žolėse.

- Einam, – tarė Kęstas, – nekreipk dėmesio.

Erdvilas ir Tadas labai išsigando, jie net suabejojo ar eiti toliau, ar ne. Tačiau žygiui vadovavo Kęstas, kuris nesustojo ir ryžtingai ėjo toliau. Vaikinai klusniai nusekė iš paskos. Bet Adolfui nepavyko nuslėpti išgąsčio ir jis suriko:

- Kas sukrutėjo? Kur sukrutėjo?

- O kas pragydo? – šyptelėjo Kęstas, – negi tau taip svarbu?

- O jei tai spąstai, – išsigandęs suabejojo Adolfas.

Po šių žodžių visi krito iš juoko.

 

- Spąstai? – mėgdžiojo Ignas – Kokie tau čia spąstai, kažkas krūmuose sukrutėjo... Nekurk problemų ir pavojų!

- Nenurimsiu, kol neišsiaiškinsiu, kas sukrutėjo ir kur sukrutėjo, – tarė Adolfas.

- Na gerai, jau gerai, pasakysiu tau, – nepatenkintas tarė Kęstas, – kažkas sukrutėjo va tose žolėse.

Tai pasakęs jis dūrė pirštu į krūmus. Adolfas puolė bėgti link tos vietos. Iš krūmelių iššoko kažkoks žvėrelis. Pasirodo tai buvo kiškis. Kai tik Adolfas pribėgo prie krūmų, kiškis bematant paspruko ir dingo miško tankmėje. Adolfas sušuko:

- Tai buvo kiškis!

Draugeliai prapliupo juoktis.

- Turbūt pirmą kartą gyvenime pamatei kiškį? – pašaipiai paklausė Kęstas.

- Ne pirmą, tikrai ne pirmą, – nesutiko Adolfas

- O kur dar matei? – paklausė Ignas, – zoologijos sode?

 

Adolfas nieko neatsakė, nors jį visi puolė pašaipiai klausinėti. Adolfas tylėjo, nes vėl nukrito nuotaika ir jis vėl buvo piktas, tik to nenorėjo parodyti. Neilgai trukus Ignas tolumoje pamatė užrašą „Rykantai“ ir sušuko:

- Valio! Mes jau atėjome! – sušuko Ignas.

Visi pasileido bėgti. Adolfas bėgo iš paskos nė kiek neatsilikdamas nuo savo bičiulių. Po kelių minučių jie jau buvo Rykantuose.

 

Tai buvo nedidelis, bet labai gražus kaimelis. Tvarkingos, vaismedžiais ir dekoratyviniais krūmais apsodintos sodybos, margi gėlių darželiai. Taigi, draugai ieškodami savo bičiulio vasarnamio, vaikščiojo kaimu ir grožėjosi vaizdais.

 

 

 

 

Trečias skyrius

 

Rykantų kaimas buvo įsikūręs tarp miškų. Vienoje pusėje buvo Rykantų miškas, o kitoje pusėje - Panerio miškas. Už kelių kilometrų nuo Rykantų kaimo, Panerio mišku tekėjo Neris. Bet upė buvo užteršta, todėl maudytis ten tikrai nebuvo galima. Šalia Rykantų kaimo ėjo geležinkelis, todėl kiekvieną dieną čia gyvenantys žmonės girdėjo pravažiuojančių traukinių triukšmą. Viename Rykantų trobesyje buvo įsikūrusi maisto prekių parduotuvė, į kurią norėjo užeiti Kęstas, tačiau jis buvo priverstas paklausyti draugų prieštaravimo, nes jie norėjo pasivaikščioti Rykantų kaimeliu.

 

Nors kaimas buvo nedidelis, tačiau bičiulio Kentauto namą surasti buvo nelengva. Gal jis juos suklaidino? Gal jie ne į tą kaimą užklydo? Draugai, nesukdami sau galvų ėjo kaimo pagrindiniu keliuku. Staiga pasigirdo stiprus kudakavimas. Adolfas pasuko galvą į tą pusę, norėdamas pamatyti kas ten vyksta, o, gi ten, prie pat pomidorų lysvės, lakstė pulkas vištų. Dvi vištos susipešė dėl iškapstyto slieko. Prie jų pribėgo gaidys, suplasnojo ir kad užgiedojo taip skardžiai, kad savo giesme ir Adolfo bičiulius privertė atsigręžti.

 

Netrukus atsidarė trobos durys ir su grūdų krepšeliu išėjo šeimininkė. Ji kiemo aikštelėje pabėrė grūdų. Vištos nepasidalindamos puolė lesti grūdus. Gaidys ir čia puolė vadovauti ir gainioti vištas.

 

Toliau eidami keliu, vaikinai pasiekė autobusų stotelę. Ne tokią tvarkingą, kaip Vilniuje, nes čia gal tik du kart per dieną pravažiuodavo autobusas. Adolfas norėjo sužinoti kada išvyksta autobusas į Vilnių, tačiau draugeliai jį sulaikė ir neleido pažvelgti į tvarkaraštį, sakydami, jog jis per daug greitai pasiilgo namų. Ką tik atvažiavo, o dabar jau nori važiuoti atgal, taip jam neišdegs. Taigi, Adolfas ir toliau sekė paskui savo bičiulius. Jis buvo tarsi pririštas prie jų ir buvo taip įsitempęs, kaip dar niekad nebuvo. Jis norėjo prasmegti kiaurai, kur niekas jo nesurastų ir neieškotų. Adolfas norėjo dingti ir atsirasti jau savo namuose. Jis tarsi norėjo pabusti iš baisaus sapno, bet negalėjo, nes jis nesapnavo. Adolfas buvo priverstas šokti pagal draugelių dūdelę.

 

Kęstas pastebėjo kaimo užeigą. Ant sienos kabojo užrašas: „Restoranas Rykantai“

- Einam vidun, - pasiūlė Kęstas.

- Ko ten eiti? Juk mes pas savo bičiulį atvykom, – bandė prieštarauti Adolfas.

- Pas Kentautą nueisime vėliau, – tarė Ignas – o dabar verčiau pasigrožėkime restorano interjeru.

 

Taigi, Adolfui teko užeiti į restoraną. Atrodė, kad restoranas buvo įrengtas gyvenamajame name. Prie langų stalai buvo išdėstyti tam tikra tvarka. Vienas langas – vienas stalas. Restorane buvo keturi langai, todėl buvo ir keturi stalai. Prie kiekvieno stalo buvo po keturias kėdes. Ant kiekvieno stalo buvo padėtas meniu ir vaza su gėlėmis. Dešinėje pusėje buvo stalas su vitrina, kur dirbdavo barmenas.

 

Kęstas pasirinko stalą prie lango. Prie šio stalo prisėdo Ignas ir taip pat buvo priverstas sėdėti ir Adolfas, o Tadas ir Erdvilas atsisėdo prie kito stalo. Jie buvo ne vieni. Restoranas tą dieną buvo pilnas jaunimo, tik kur ne kur sėdėjo pagyvenę žmonės. Netrukus prie jų priėjo padavėja. Tai buvo dar jauna, graži brunetė. Pirmiausia ji kreipėsi į Tadą ir Erdvilą. Jiedu užsisakė limonado ir pyrago su mėlynių uogiene. Po to padavėja priėjo prie Igno, Kęsto ir Adolfo. Kęstas ir Ignas užsisakė karštų sumuštinių su mėsa ir kavos, nes norėjo sočiai pavalgyti. Kęstas paragino Adolfą ką nors užsisakyti, tačiau jis atsisakė.

- Adolfai, tikrai nemaniau, kad tu toks nedraugiškas, – pasakė Kęstas

- Kodėl? – paklausė Adolfas, – aš juk jums kompaniją palaikau.

- Bet tu nieko nevalgai! – tarė Ignas.

- O kodėl turėčiau? – toliau klausinėjo Adolfas, – juk pas mūsų bičiulį Kentautą prisivalgysiu.

- Man nesvarbu, jei nori, gali badauti, – tarė Ignas ir atsikando sumuštinį.

 

Erdvilas ir Tadas aptarinėjo būsimą šventę pas Kentautą. Adolfas jautė didžiulę įtampą, nes nežinojo, kas gali atsitikti. Kęstas kramsnojo savo sumuštinį, užsigerdamas kava ir matydamas, kad Adolfas įsitempęs kažką mąsto, nutarė jį truputį paerzinti: „Na, tuojau aš tave truputį pralinksminsiu.“ Kęstas ištiesė savo atkąstą sumuštinį su mėsa ir bandė įsiūlyti jį Adolfui. Tačiau Adolfas atsisakė, pareiškęs, kad jis nevalgo mėsos. Tai išgirdęs Kęstas šlykščiai nusižvengė ir kurį laiką pasijuokęs, dar kartą paklausė:

- O bent žuvį ar valgai?

- Žuvį valgau, – patvirtino Adolfas.

- Valgai žuvį, nejaugi? – šaipėsi Kęstas.

 

Kurį laiką žiaumojo sumuštinį ir tylėjo. Paskui paėmęs meniu, atidžiai jį perskaitė. Adolfas pamatęs kaip Kęstas skaito meniu, labai įsitempė, nes jam atrodė, kad Kęstas tuoj pašauks padavėją ir užsakys jam lašišos.

„Jis bet ką padarys, kad aš ką nors čia suvalgyčiau, nors aš nieko nenoriu.“ – mąstė Adolfas. Tačiau Kęstas mėgavosi didžiule Adolfo įtampa ir dabar jau garsiai, skaitė meniu, kol galiausiai pasakė:

- Na, Adolfai, tau pasisekė, – tarė Kęstas, – lašišos nėra.

- Na ir gerai... – tarė Adolfas.

- Gal ir gerai, – tarė Kęstas, – bet tu neišeisi iš restorano, kol nesuvalgysi šio sumuštinio.

- Ne! – sušuko Adolfas, – per jėgą išeisiu.

- Per jėgą! – nustebo Kęstas, – tu net nesugebi nugalėti savo baimės. Aš mačiau kaip tu kovoji... Kovinių treniruočių metu tu rėkdamas sprunki iš salės, o tai, žinai, ką man primena?

- Ką? – paklausė Adolfas.

- Bejėgį žmogų, – tarė Kęstas, – kuris šaukia nemušk manęs, nemušk manęs...

 

Adolfas buvo toks susinervinęs ir sutrikęs, kad net negalėjo atsikirsti. O Kęstas toliau jam aiškino:

- Jei tu suvalgysi šį sumuštinį, tai iš tavęs daugiau niekas nesijuoks, o per kovines treniruotes aš tau ne taip stipriai smūgiuosiu, padėsiu tau nugalėti baimės jausmą ir tada tu tapsi žmogum; o jei nesuvalgysi sumuštinio, tai tu liksi pajuokos objektu ir būsi niekam tikęs vaikinas, su tavim nenorės niekas draugauti ir jokia mergina tavęs nepamils. Žodžiu, tu busi be draugų, visų užmirštas, o kai reikės kovoti, tai aš iš visų jėgų smogsiu ir tu krisi negyvas...

 

Adolfas klausėsi jo žodžių ir galvojo kaip jam išsisukti ir kuo greičiau nusiplauti iš nelemto restorano. Ilgokai tylėjo, nežinojo ką atsakyti ir, pagaliau, šiaip ne taip, išlemeno:

- Gerai aš suvalgysiu šį sumuštinį... – tarė Adolfas matydamas, kad Kęstas išgėrė kavą, - bet aš negaliu valgyti vieno sumuštinio... nėra kuo užsigerti, man gi bus sprangu.

 

Po šių Adolfo žodžių Kęstas jam dar norėjo kažką pasakyti, bet pasigirdo balsas nuo kito stalo. Kažkoks vaikinas irgi sumanęs pajuokauti, kaip ir Kęstas, atsisukęs tarė:

- Jei sprangu, tai tada atsigerk alaus arba šampano... gal numalšins tau troškulį.

 

Po šios replikos visa nedidelė restorano publika pagyvėjo, o Adolfas sėdėjo sutrikęs, nes jį jau atakavo iš visų pusių. Jis pajuto siaubingą įtampą ir nežinojo ką daryti. Vaikinas, kuris siūlė numalšinti troškulį alkoholiu, ant stalo prie kurio sėdėjo Adolfas, padėjo bokalą alaus. Kęstas, tai matydamas, labai apsidžiaugė ir tarė:

- Štai dabar tau nebus sprangu!

 

Adolfas, kaip patranka atšoko nuo stalo ir jau spruko iš restorano, bet Kęstas spėjo jį pagriebti už švarko rankovės ir tarė:

- Niekur neisi, kol nesuvalgysi sumuštinio ir neišgersi bokalo alaus.

Adolfui galiausiai jau truko kantrybė ir jis susinervinęs pasakė:

- Aš sportininkas, o sportininkai negeria!

Po šių žodžių jis bandė ištraukti ranką, tačiau, Kęstas ją stipriai laikė. Tuomet Adolfas keistu judesiu pasisuko ir jam pasisekė ištraukti ranką, bet, deja, suplyšo švarko rankovė. Per kelias sekundes Adolfas išlėkė iš restorano. Prie stalo likę vaikinai, šaukė jam:

- Ateik čia! Ateik čia!

 

Adolfas šių žodžių jau negirdėjo, jis bėgo kiek kojos nešė. Tuo tarpu Kęstas liepė draugams:

- Greičiau paskui Adolfą!

Visi bičiuliai - Kęstas, Ignas, Tadas ir Erdvilas išlėkė į lauką, bet Adolfo jau ir pėdos ataušo.

- Ir kurgi jis išsidangino? – paklausė Kęstas.

Visi apsidairė aplinkui, bet Adolfo niekur nesimatė. Draugai jau norėjo išsiskirstyt ir ieškoti Adolfo po visą kaimą, tačiau Tadas, tolumoje pamatė bėgantį žmogų, ir nors jis nebuvo įsitikinęs ar ten Adolfas, vis tiek pasakė:

- Ei, pažiūrėkit ten tolumoje bėga žmogus, gal tai Adolfas? Tik kaip jis spėjo taip toli nurūkti?

Kęstas iškarto pažvelgė į tą pusę, kur parodė Tadas, ir tarė:

- Taip, tai tikrai Adolfas! Bėgam ten!

 

Visi nubėgo į tą pusę, kur pamatė bėgantį žmogų. Tačiau teko greitai nusivilti, nes tas žmogus užbėgo už namo ir dingo.

- Na, štai ir prisižaidėm, – tarė Ignas, – kur dabar Adolfas?

- Taip, kur jis? – dar kartą paklausė Tadas, – mes planavom aplankyti Kentautą ir linksmai praleisti dieną, o Adolfas viską sugadino.

- Ne, čia tu kaltas, – tarė Ignas Kęstui, – ko jį nervinai, juk žinai, kad Adolfas jautraus būdo žmogus.

- Aš nekaltas, kad Adolfas durnas ir mes dėl to nekalti, juk sakiau jo nekviesti, bet ne – Erdvilas pasikvietė, tai užtai dabar mes ir kenčiam, – pasakė Kęstas.

- Gerai, – tarė Erdvilas, – daugiau Adolfo aš nesikviesiu.

- Ir niekas daugiau niekur jo nekvies... – pridūrė Ignas.

 

Jie ilgai stoviniavo, nežinodami ko griebtis ir diskutavo apie Adolfo charakterį.

- Tai kaip jis žmoną susiras, jei bus toks keistuolis? – paklausė Erdvilas.

- Žmoną? – nusijuokė Ignas, – tegul pamiršta vedybas... jokia mergina nenorės su tokiu kvaileliu draugauti.

 

Dar kelias minutes draugai tylėjo, dairėsi ir lūkuriavo, gal pasirodys Adolfas, tačiau jis vis nesirodė. Netekęs kantrybės Tadas tarė:

- Na gerai, užteks čia stoviniuoti, reikia surasti Adolfą.

- Kaimas didelis. Kaip mes jo ieškosim? – paklausė Ignas.

- Išsiskirstykim, – tarė Tadas – taip mes aprėpsime didesnį plotą. Susitiksime čia po valandos.

Taip ir padarė. Keturi draugai nuėjo keturiomis kryptimis ieškoti pasislėpusio Adolfo.

 

Adolfas buvo taip susinervinęs, kad paliko Rykantų kaimą ir bėgo Panerių mišku link plento. Jis norėjo pribėgti artimiausią stotelę ir parvažiuoti autobusu į Vilnių. Taigi, Adolfas kiek įgalėdamas bėgo mišku. Jis bėgo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs. Nubėgęs ilgą atstumą, trumpam sustojo atsipūsti. Adolfas pažvelgė į suplyšusią švarko rankovę ir liūdnai pamastė: „Ką jie man padarė! Ir ką gi jie man padarė! Jie sugadino mano išeiginį kostiumą! Atvykau, galvojau linksmai praleisiu dieną, o apturėjau tik patyčias ir nuostolius...“

 

Po šių, mintyse ištartų žodžių, Adolfas liūdnas žingsniavo tolyn mišku, kol galiausiai pasiekė lauką, kur stovėjo kaliausė. Nuėjęs didesnę pusę kelio jis sustojo ir neišlaikęs graudžiai pravirko. Jis verkė ir verkė: „Už ką, už ką man toks likimas, kodėl aš niekur nepritampu, visur, kur tik nueinu esu kvailys, visur, niekam tikęs, kodėl mano gyvenime dar neatsirado toks žmogus, kuris mane suprastų ir užjaustų, o kad atsirastų gera draugė, kuri mane paguostų...“ – mintyse mąstė Adolfas. Jis galvojo apie savo busimą meilę, nors jam tai buvo beveik nerealu. Draugai jam jau ne kartą sakė, kad su tokiu jokia mergina nedraugautų. Ir iš tiesų meilėje nesisekė. Kai tik jis pamildavo, jį būtinai atstumdavo. Adolfas bandė merginoms rašyti laiškus, bet jam greitai tapo aišku, kad jis tik beprasmiškai gaišta laiką ir leidžia pinigus atvirutėms, vokams, bei pašto ženklams. Nei viena mergina neatsakė į jo laišką. „Gali laukti, kol pasensi, o tada tai jau tikrai nebereikės jokių merginų.“ – Adolfo galvoje sukėsi draugelių pašaipos. Taigi, Adolfą kamavo bendravimo problemos, kurių jis niekaip negalėjo išspręsti.

 

Tuo tarpu draugeliai paklaikę lakstė po Rykantų kaimą ieškodami Adolfo. Klausinėjo, ar kas nematė bėgančio kostiumuoto vaikino. Žmonės atsakinėjo, kad tokio nematė. „Na, juk negalėjo jis skradžiai žemę prasmegti“ – mąstė bičiuliai.

 

Praradę viltį surasti Adolfą, draugai susirinko į sutartą vietą.

- Visą Rykantų kaimą aplakstėm, o Adolfo niekur nėra, - tarė Tadas.

- Tai ką dabar darom? – paklausė Erdvilas, – toliau tęsiam paiešką?

- Kokią paiešką, atsibusk, – tarė jam Ignas – ar bent suvoki kiek laiko mes jo ieškojom?

- Gal dešimt minučių – tarė Erdvilas.

- Dešimt minučių, – šaipėsi Ignas, – o valandos ar nenori?

Išgirdęs atsakymą Erdvilas apstulbo. Jis negalėjo patikėti, kad visą valandą ieškojo Adolfo. Draugai jau ir taip kelias valandas vėlavo pas Kentautą, o jis turbūt laukia ir nesulaukia kada gi ateis bičiuliai.

- Kentautas turbūt galvoja, kad jo draugai pasiklydo... - samprotavo Erdvilas.

- Man jau nusibodo ieškoti Adolfo, aš jau nusimušiau nuo kojų. Tegul sau slampinėja miške, aš jo nebeieškosiu, - pertraukė Kęstas.

- Aš irgi – pasakė Ignas – viskam yra ribos.

 

Tadas ir Erdvilas nieko neatsakė, nes abejojo ar toliau tęsti paiešką, ar eiti kartu su Ignu ir Kęstu pas Kentautą. Jie, aišku, būtų ir nuėję, jei ne kaimo praeivis.

- Atleiskite, ar nematėte čia maždaug prieš valandą bėgančio kostiumuoto vaikino?

- Prieš valandą bėgančio kostiumuoto vaikino? – pakartojo klausimą praeivis.

Ilgokai pagalvojęs, jis pasakė:

- Taip, mačiau, kostiumuotas vaikinas iš tikrųjų maždaug prieš valandą pro čia prabėgo.

- Ir kur jis nubėgo? – paklausė Tadas.

- Jis nubėgo į tą pusę, – paaiškino praeivis ir parodė kryptį ranka.

- Į tą pusę, – padėkojo Tadas, – gerai, ačiū.

- Nėra už ką, – tarė praeivis ir nuėjo.

 

- Viskas aišku, – tarė Tadas visiems, – Adolfas nubėgo tuo keliu, kuriuo mes ir atėjom. Jis buvo jau išbėgęs iš kaimo, o mes jo ieškojome pačiame kaime, todėl jo ir neradom. Taigi, kas su manim bėgs ieškoti Adolfo? Tai paskutinis šansas.

- Aš einu, – pritarė Erdvilas

- Kas dar eina? – paklausė Tadas.

- Daugiau niekas, – pasakė Ignas, – mes jau pavargom.

- Taip, – tarė Kęstas, – pas mus yra ir kitų reikalų, ne vien tik Adolfas.

- Jei taip norit, galit eiti, – pasakė Ignas, – o mes tuo tarpu užeisim į kaimo parduotuvę, nes reikia ką nors nupirkti Kentautui. Aš bent taip manau.

-  Teisingai – pritarė Kęstas – jei dar nepavargot, galit ieškoti Adolfo, o mes einam į parduotuvę.

 

Taigi, Ignas ir Kęstas nuėjo į parduotuvę pirkti Kentautui dovanos, o Erdvilas ir Tadas nubėgo keliu link miško, kuriuo jie atėjo į Rykantus. Deja, Adolfo miške jie nerado.

-  Turbūt Adolfas nuėjo toliau? – samprotavo Erdvilas.

-  O gal jis jau išvažiavo į Vilnių, – pajuokavo Tadas.

Erdvilas nieko nebeatsakė ir sunerimę draugai patraukė plento link. Tolumoje jie pastebėjo Adolfą.

 

Adolfas šiek tiek palenkęs galvą stovėjo ir verkė. Tadas ir Erdvilas nustebinti ir giliai sujaudinti stebėjo Adolfo skausmą. Adolfas stovėjo nusisukęs, todėl savo bičiulių negalėjo pastebėti. Jam buvo klaikiai liūdna, nes jautėsi vienišas ir draugų išduotas. Tadui pagailo Adolfo:

- Adolfai, ką tu čia sau sugalvojai, kas tau darosi, ko taip verki?

-  Eikit nuo manęs, – pro ašaras išrėkė Adolfas, – Nenoriu jūsų visų matyti.

 

Po šių žodžių Tadas nejaukiai pasijuto. Jis nežinojo nei kaip Adolfą paguosti, nei kaip jį užjausti. Erdvilas norėjo prieiti prie Adolfo arčiau ir paklausti, ko jis taip verkia, tačiau Tadas jį sulaikė:

- Erdvilai, geriau nesiartink...

Tadas nusprendė, kad geriau Adolfo neklausinėti, o palaukti kada Adolfas išsiverks ir pats apsiramins.

 

Taip jie stovėjo, kol galiausiai Adolfas atsuko savo apverktą veidą, pažvelgė į savo bičiulius, nusišluostė ašaras, nusigręžė ir nubėgo plento link. Tadas, pastebėjęs, kad Adolfas tolsta, sušuko:

- Adolfai, palauk, nebėk!

 

Nubėgęs dešimt metrų, Adolfas sustojo. Kelias sekundes dvejodamas pastovėjo, apsigręžė ir pasuko atgal link savo bičiulių. Nespėjus Tadui nė prasitarti Adolfas, parodęs perplėštą švarko rankovę, sušuko:

- Matot, ką jūs man padarėt?

- Dėl šito tu taip verkei? – nustebęs paklausė Tadas

- Netiktai... – atsakė Adolfas

- O dėl ko dar? Juk nieko tokio neįvyko, – pasakė Tadas.

 

Adolfas, išgirdęs šiuos šaltus žodžius, taip užsiuto, kad panoro juos išplūsti, tačiau susitvardė ir šiek tiek švelniau išrėkė:

- Sakai, nieko neįvyko! Argi nematei, kaip mane vertė valgyti jau apkramtytą sumuštinį, kaip kažkokie vaikinai alaus pakišo, o kai aš norėjau išeiti, Kęstas stvėrė už rankovės ir perplėšė švarką... Ir tu sakai, kad nieko neįvyko?

- Tai ko sėdai prie Kęsto staliuko? – sutriko Tadas.

- Kaip nesėsiu, kad jis mane privertė, – pasakė Adolfas.

-  O tau reikėjo nesutikti, – pasakė Tadas, – ko sutikai?

 

Taip jie dar ilgai ginčijosi, kol galiausiai Adolfas nusileido ir sutiko sugrįžti atgal. Tadas jam paaiškino, kad visa tai buvo tik pajuokavimas ir kad toliau viskas klostysis gerai. Adolfas tik paprašė, kad neprasitartų Kęstui ir Ignui, kad jis verkė. Tadas ir Erdvilas pažadėjo nieko nepasakoti, nes kitaip Adolfas nebūtų sugrįžęs.

 

Taigi, palengva žingsnis po žingsnio jie ėjo atgal į Rykantų kaimą. Staiga miške Adolfas išgirdo riksmą.

- Ar girdite, kažkas šaukiasi pagalbos, - sukluso Adolfas.

- Tau tik pasivaideno, - nusijuokė Tadas.

- Ne, aš tikrai girdėjau riksmą, - spyriojosi Adolfas.

Draugai nenorėjo Adolfui prieštarauti.

- Gerai, jau gerai, eikime pažiūrėti, kas ten rėkia.

Prasiskynę pro krūmus jie pamatė seną BMW automobilį ir du jaunuolius, kurie stumdė merginą, matyt, turėdami negerų kėslų.

- Gelbėkit! – rėkė mergina.

 

Erdvilas ir Ignas sutriko, nežinodami ko griebtis. Bet Adolfo reakcija buvo visai priešinga. Jis nedvejodamas nubėgo į pagalbą. Patirtos nuoskaudos ir pyktis pasiekė kulminaciją ir į kampą užspęstas katinas pavirto tigru. Kaip dabar pravertė karatė treniruotės. Prievartautojai nesitikėjo užpuolimo ir Adolfas iš visos jėgos spyrė vienam į pilvą. Šis surikęs nukrito ant žemės.

- Ko laukiam! Bėgam į pagalbą, - šūktelėjo Erdvilas.

Pamatęs į pagalbą skubančius draugus, užpuolikai skubiai sėdo į automobilį ir nuvažiavo, palikę merginą. Adolfas bandė vytis automobilį šaukdamas:

- Sustokit bailiai!

 

Kai jis grįžo atgal, Tadas ir Erdvilas kalbino persigandusią merginą.

- Milda, susipažink, tai tavo didvyris, - šiek tiek ironiškai tarė Tadas.

Adolfas tylėjo, krūtinėje virė džiaugsmas ir pyktis. Draugai palydėjo merginą iki tarpmiestinių autobusų stotelės ir palaukė, kol atvažiuos autobusas. Atsisveikindama Milda pabučiavo Adolfą į skruostą, o šis paraudo kaip burokas.

- Ar paskambinsi man? – paklausė mergina.

- Pasakyk, man telefoną, aš jį prisiminsiu, - tarė Adolfas.

- Ar tikrai? – nustebo Milda.

- Adolfas turi fenomenalią atmintį, - paaiškino Erdvilas.

Tada mergina į ausį Adolfui pakuždėjo telefono numerį, kad jo neišgirstų draugai. Pamojo ranka ir skubiai įlipo į autobusą, važiuojantį į Vilnių.

- Tik negalvok, kad esi kietas, - pragydo Tadas.

- Nesibarkime, - tarė Erdvilas, - Adolfas pasielgė teisingai...

- Tik pažadėk nesigirti, - tarė Tadas.

- Gerai, mes niekam nepasakosime apie ši įvykį... – pasiūlė Adolfas.

Adolfas, Ignas ir Erdvilas spėriu žingsniu patraukė atgal. Atrodė, kad juos sujungė draugiškumo ir pasitikėjimo jausmas.

 

Prie Rykantų kaimo parduotuvės jų jau laukė Ignas ir Kęstas. Rankose jie laikė polietileninius maišelius su pirkiniais. Pamatę ateinančius Erdvilą, Tadą ir, kaip visada, iš paskos slenkantį Adolfą, jie džiaugsmingai nubėgo pasitikti draugų. Pagaliau, kai jau visi buvo kartu, Ignas nekantraudamas paklausė:

- Labai jau ilgai jūs ieškojot Adolfo... Gal kas atsitiko?

- Taip, – tarė Tadas, – išvaikščiojom visą mišką – Adolfo nėra... Po to išbraidėme visus laukus Adolfo taip pat nėra ir jau norėjom eiti atgal nieko nepešę, bet atsitiktinai pastebėjom keliu bėgantį Adolfą. Taigi, čiupom jį ir parsitempėm atgal, - bandė juokauti Tadas.

- Ar tikrai? – paklausė Kęstas, - jaučiu, kažką slepiate nuo manęs.

-  Nieko neslepiam! – pyktelėjo Erdvilas.

Kęstas, kiek pamastęs tarė Adolfui:

- Na, ką Adolfai, norėjai pabėgti ir nieko neišėjo, ar ne? Tai dabar žinok, kad nuo mūsų pabėgti yra beviltiška ir neįmanoma.

 

Adolfas vėl susinervino, nes įtarė kažką negerą.

„Reikėjo kažkur gerai pasislėpti arba neklausyti tų Tado viliojančių šnekų, o tik bėgti, ir viskas, o dabar jau vėlu, koks aš kvailys, koks aš kvailys, kad su Milda neišvažiavau į Vilnių.“ mąstė Adolfas.

Bemąstant jis vėl išgirdo Tado šnekas:

- Adolfą mes jau suradom, o dabar mums reikia surasti ir Kentauto vasarnamį.

 

Taigi, paieškos tęsėsi toliau. Galiausiai, keliautojai šalia kažkokios vilos pastebėjo grupę jaunuolių. Pamatę susirinkusį jaunimą, draugai pradėjo spėlioti - gal čia ir bus tas nelemtas vasarnamis. Taigi, norėdami įsitikinti, jie priartėjo arčiau. Adolfas buvo, kaip visada, neramus ir įsitempęs.

 

Adolfas norėjo kuo greičiau apsisukti ir bėgti iš visų jėgų, tačiau nedrįso. Adolfas truputį nurimo, tik tuomet, kai suprato, kad čia ir yra Kentauto vasarnamis. Tai buvo medinis dviejų aukštų namas su didele veranda ir čerpių stogu. Antrame aukšte virš verandos buvo balkonėlis. Aplink vasarnamį augo sodas.

 

Taigi, priėję arčiau, draugai pasisveikino. Adolfas irgi sveikinosi, nors jautė didžiulę įtampą. Kai kam, stebėti susikausčiusį Adolfą buvo juokinga. Ignas pabeldė į duris. Po kelių sekundžių jas atvėrė Kentautas.

- Pagaliau ir jūs atėjot, užeikit į vidų, - linksmai pakvietė Kentautas.

 

Draugai įėjo į Kentauto vasarnamį. Adolfas, niekaip negalėdamas įveikti įtampos, stoviniavo prie durų.

- Užeik, Adolfai, nesikuklink, - paragino Kentautas.

Vasarnamyje buvo penki kambariai. Trys - pirmame aukšte ir du - antrame. Baldų buvo nedaug, nes Kentautas dar nespėjo pilnai įsikurti.

 

Pirmame kambaryje į kurį jie kaip tik ir įėjo stovėjo didžiulis, valgiais ir gėrimais apkrautas stalas. Prie stalo sėdėjo Kentauto draugai. Tas aišku Adolfui irgi nelabai nepatiko. Jis net šiek tiek pradėjo pavydėti Kentautui. „Iš kur pas jį tiek draugų, kodėl jį visi taip mėgsta, o kodėl aš neturiu draugų ir manęs niekas nemėgsta“.

 

Nužvelgęs sėdinčius svečius, Adolfas pastebėjo du savo klasiokus, tai buvo Kauntvydas ir Ėglius. Ignas, Kęstas ir Tadas kaipmat pribėgo prie jų, pasisveikino ir paspaudė jiems rankas. Erdvilas irgi taip pat pasielgė, tačiau Adolfas buvo kiek kitoks - jis tik nežymiai linktelėjo galva. Adolfas klaikiai bijojo išgirsti netikėtą komandą: „Sėsk“. Tada jis būtų sutrikdytas ir patirtų didžiulį diskomfortą. Tačiau, kol kas jam niekas neįsakinėjo.

 

Pasisveikinę su svečiais, draugeliai puolė apžiūrinėti visą vasarnamį. Adolfas nusekė paskui savo bičiulius. Kambariai nebuvo pilnai suremontuoti ir įrengti. Daug daiktų buvo sukrauta į dėžes. Nieko nuostabaus, juk Kentauto tėvai tik prieš kelis mėnesius nupirko šį namą. Dar nebuvo įrengta ir santechnika, todėl virtuvėje stovėjo kibiras vandens.

 

Gamtinėms reikmėms atlikti buvo du lauko tualetai, kurie buvo gal dešimt metrų nuo namo, gale sodo. Apžiūrėję virtuvę, vaikinai mediniais laiptais užlipo į namo antrą aukštą. Čia, kaip aiškino Kentautas, buvo planuojama įrengti miegamuosius. Čia buvo didžiulis stalas parengtas svečiams, kurie netilpo pirmame aukšte.

 

Taigi apžiūrėję namą visi buvo labai patenkinti išskyrus Adolfą, kuris niekaip negalėjo įveikti įtampos. Jis vienintelis jautėsi klaikiai nejaukiai.

 

Kentautas mandagiai paklausė savo draugų kur norėtų jie atsisėsti. Po šio klausimo Adolfas klaikiai susinervino. „Košmaras! Dabar aš atsisėsiu, o kažkas mane pradės badyti, kaip kažkada mokykloje badydavo arba kažkas išsitrauks alkoholinius gėrimus ir vers slapta gerti,“ – mąstė Adolfas. Taip kelias sekundes pamastęs jis paklausė Kentauto:

- O kodėl kai kurie tavo svečiai ne prie stalo, o lauke stovi?

- Jie norėjo gryname ore pabūti, – paaiškino jam Kentautas – jei nori, gali ir tu eiti į lauką, nebūtina tau būtent dabar sėsti prie stalo.

 

Ignas ir Kęstas atsisėdo prie stalo, o Adolfas spruko iš antro aukšto, kad nesugalvotų jo vėl pasisodinti prie stalo. Tadas ir Erdvilas atsisėdo pirmajame aukšte, o Adolfas išlėkė į lauką, jausdamas nerimą ir augančią įtampą. Jis susinervinęs vaikščiojo po sodą tai pirmyn, tai atgal. Taip kamuodamas įvairiausių minčių, Adolfas dideliais žingsniais žingsniavo žalia veja, kol, galiausiai, prie jo priėjo trys klasiokai, kuriuos jis pastebėjo dar prieš įeidamas į namą.

 

Tai buvo Kostas, Patricijus ir Felicijus. Priėję jie kelias sekundes žiūrėjo į Adolfą ir galiausiai Felicijus prašneko:

-  Ko taip lakstai, kaip išprotėjęs, kodėl nesėdi su visais prie stalo?

Adolfas tiesiog neteko žado. Jis nežinojo ką atsakyti, nes bijojo leptelėti kokią kvailystę. Tačiau jie vis tiek klausinėjo, kol galiausiai Adolfas prašneko:

-  Man neramu, kad jeigu aš atsisėsiu prie stalo, tai man iškarto kažkas lieps gerti alkoholinius gėrimus.

 

Po tokio Adolfo atsakymo, vaikinai linksmai nusijuokė, dar daugiau sunervindami Adolfą. Adolfas bijojo, kad dar ko nors jo nepaklaustų. Tačiau, po ilgo ir įžūlaus juoko, Patricijus vis dėlto paklausė:

- O ar tau teko kada nors alkoholio ragauti?

- Ne, – atsakė Adolfas, – nuo pat gimimo iki šios dienos - nė lašo alkoholio.

- Na, tu duodi, – nustebo Kostas – tai tu nežinai net alkoholio skonio.

- Nežinau, – atsakė Adolfas, – ir nenoriu žinoti.

- Na, palauk, – tarė Patricijus, – sužinosi, kai tau limonadą atskies alkoholiu. Tada iškarto pajausi tikrą skonį.

 

Adolfas klaikiai susinervino ir visai nenorėjo su jais šnekėtis, norėjo nueiti kuo toliau, tačiau jam neišlaikė kantrybė ir jis klaikiai surėkė:

-  Niekas man nieko neįmaišys, dėl to, kad aš nevaikštau į diskotekas ir į visokiausius pobūvius ir niekada ten nevaikščiosiu. O be to, aš nesidomiu tuo jaunimu, kurie turi tokių žalingų įpročių.

-  Tu turbūt kažkoks nenormalus? – paklausė Felicijus.

Adolfas jau nieko neatsakė ir nuėjo toliau nuo pašnekovų. „Taip aš nenormalus, aš nenormalus, aš keistas, aš kvailys, aš ne toks kaip visi ir tai reiškia, kad iš manęs reikia juoktis,“ – galvojo Adolfas.

 

Taip jis ir vaikščiojo po sodą, kol nepasirodė Kentautas. Jis ėjo į malkinę, atnešti malkų laužui. Pastebėjęs nusiminusį Adolfą iš karto jo paklausė:

- Ko toks nusiminęs?

- Nežinau, – atsakė Adolfas.

- Tu kažkoks kitoks, ne toks kaip visi... – tarė Kentautas – kodėl nenori būti su kolektyvu?

- O ką man daryti, jeigu kolektyvas manęs nepriima? – piktai paklausė Adolfas.

-  Nežinau ką tau ir patarti... – tarė Kentautas.

 

Kentautui į galvą šovė, jo manymu, nebloga mintis:

- Adolfai, matau, tu neturi ką veikti, todėl nerviniesi... Gal gali man padėti iš malkinės atnešti sausų pliauskų laužui.

- O kam šito reikia? – pasiteiravo Adolfas.

- Kai sutems aš užkursiu laužą ir visi šoks prie laužo. Tai bus labai romantiška.

 

Taigi, jiedu nuėjo į malkinę. Tai buvo toks nedidukas iš lentų sukaltas namelis, kuriame buvo sukrauta daug sausų malkų. Kentautas vieną po kito traukė šakalius, kol susikrovė didelį glėbį.

- Adolfai, paimk tiek malkų, kiek gali panešti ir tempk link laužavietės.

 

Adolfas taip ir padarė, paėmė glėbį malkų ir nuėjo Kentautui iš paskos. Pamatę Adolfą nešantį malkas, jaunuoliai pradėjo žvengti, kol Felicijus nesusilaikydamas tarė:

- Ei jūs, tik pažiūrėkit į Adolfą, kaip jis sulinkęs tempia malkas.

Patricijus ir Kostas pamatę Adolfą šitaip nešantį malkas, linksmai nusijuokė:

- Atėjai į svečius ir elkis kaip svečias, o tu pluši kaip samdomas darbininkas!

 

Kentautas, aišku, į patyčias nekreipė jokio dėmesio - jis ramiai nešė malkas, o Adolfas sureagavo kitaip. Jis taip susinervino, kad net nematė kur eina, todėl nepastebėjo išsikišusios medžio šaknies. Adolfas užsikabino už tos šaknies ir krito ant žemės, visos malkos išbyrėjo, o jis pats, krisdamas ant jų, stipriai užsigavo ir darbužius susipurvino. Svečiai pamatę nukritusį ir dejuojantį iš skausmo Adolfą, dar daugiau pradėjo kvatoti.

- Tu ką jau pasigėrei? – nusijuokė Felicijus.

- Adolfas, matyt, nemato kur eina, – tarė Kostas – ir nežiūri, kur stato savo šleivas kojas.

Adolfas šiaip ne taip atsikėlė ir nusivalė išpurvintą žemėmis švarką.

 

Tuo tarpu Kentautas, nekreipdamas jokio dėmesio į incidentą, nunešė malkas prie laužavietės ir sumetė jas į krūvą. Po to sugrįžęs prie Adolfo pradėjo priekaištauti:

- Tai tu šitaip atnešei malkas?

Adolfas buvo taip susinervinęs, kad nesivaldydamas atšovė:

- Aš negaliu nešti malkų, kai iš manęs juokiasi, kai jaučiu įtampą...

Kentautas, šiek tiek pamastęs, tarė:

- Tai ką, tu negali nekreipti dėmesio į pašaipas?

- Nekreipk dėmesio! Nekreipk dėmesio! – klaikiai susinervinęs išrėkė Adolfas – visi man tik kartoja ir kartoja, o kaip man nekreipti dėmesio? Aš jau ilgai kentėjau ir nekreipiau dėmesio, o dabar man jau truko kantrybė! Kada gi jie liausis iš manęs juoktis? Kada? Kiek dar laiko aš klausysiuos šitų patyčių? Kiek dar laiko man reikės būti visų išjuoktam ir paniekintam?

 

Adolfas aiškino ir aiškino Kentautui, kol galiausiai jam nusibodo klausytis Adolfo skundų ir pagraudenimų. Jis surinko nukritusias malkas ir nunešė jas prie laužavietės.

Baigęs darbus, Kentautas pakvietė Adolfą:

- Užeik į vidų ir atsisėsk prie stalo su visais.

 

Tačiau Adolfas vis dar negalėdamas niekaip nusiraminti bei atsigauti nuo savo įtampos tarė:

- Bet ten visos vietos užimtos.

- Nepergyvenk, atsiras ir tau vietos, – tarė Kentautas – eik ir atsisėsk prie visų.

Po šių žodžių Adolfas jau nebegalėjo išsisukti. Taigi nori, nenori, malonu tau tai ar ne, vis tiek jis buvo priverstas eiti ir sėstis prie stalo. Ilgai Adolfas sėdėjo stebėdamas, kaip kiti švenčia ir linksminasi, tik jis vienas nejautė jokio malonumo. Adolfas buvo tarsi iš kito pasaulio, todėl net nedrįso paliesti vaišių.

 

Taip jis sėdėjo kokią valandą, kol galiausiai įsidrąsinęs, suvalgė kelis saldainius. Daugiau jis nieko net ir neėmė. Prie jo sėdėjo Kauntvydas ir Ėglius. Jie, aišku, paklausė kur jis taip išsipurvino. Adolfas papasakojo, kaip nešdamas malkas nukrito, užkliuvęs už medžio šakos.

- Tai kerėpla, – pasakė Kauntvydas, – kas gi su kostiumu malkas neša?

- Bet manęs paprašė... – aiškinosi Adolfas, – aš norėjau Kentautui padaryti gerą darbą.

- Taip, – mokė Ėglius, – galėjai bent švarką nusirengti.

Adolfas vėl labai stipriai susinervino. Jis sėdėjo prie stalo ir mąstė: „Na kada gi pasibaigs šis prakeiktas balius? Kada? Kiek aš dar čia kankinsiuosi?“

 

Erdvilas ir Tadas sėdėjo kitoje stalo pusėje ir linksmai šnekučiavosi, o Adolfas tuo metu drebėjo, kad jam nesiūlytų gerti alkoholinių gėrimų. Svaigalų ant stalo nebuvo, tačiau Adolfas vis tiek jautėsi nejaukiai ir laukė naujo incidento. Nuobodžiai slinko laikas. Galiausiai, jau pradėjo temti.

 

Svečiai po truputį pradėjo eiti į lauką. O Adolfas įsitempęs sėdėjo prie stalo ir negalėjo pajudėti iš vietos. Gražvydas, sėdintis šalia Adolfo, sumanė jį paerzinti. Gražvydas iš vidinės švarko kišenės ištraukė mažą degtinės buteliuką ir pasiūlė Adolfui gurkštelėti, tačiau Adolfas griežtai atsisakė. kamštį ir ir ištiesė rentilis.eibusas.

- Gerk, mulki, gal pralinksmėsi!

Adolfas paklaikęs pašoko nuo stalo ir bandė pabėgti, tačiau Gražvydas čiupo Adolfą už kaklaraiščio. Adolfas taip susinervino, kad net ketino jam smogti, ir būtų smogęs, jeigu, nustebęs ir išsigandęs, Gražvydas nebūtų staigiai paleidęs kaklaraiščio. Adolfas greičiau už žaibą spruko į lauką.

 

Lauke temo, prie laužavietės rinkosi svečiai. Kentautas įjungė grotuvą ir iš didžiulių akustinių kolonėlių pasigirdo muzika. Skambant trankiai muzikai Kentautas užkūrė laužą. Suliepsnojo laužas, į tamsą kilo ugnies liežuviai, skambėjo muzika. Visi pradėjo šokti. Tik vienas Adolfas stovėjo liūdnas ir nusiminęs. Jis matė dvynes Auksę ir Deimantę šokančias su klasiokais. Jis jautė, kad Deimantė jam šiek tiek simpatizavo, tačiau dabar ji šoko su Gražvydu ir į Adolfą nekreipė dėmesio. Adolfas taip nusiminė, ir taip jam pasidarė liūdna, kad vos neapsiverkė. Jis stovėjo ir žiūrėjo... kol jo nenuvijo Gražvydas, pagrasinęs:

- Ko vėpsai mulki? Deimantė mano mergina! Greičiau drožk iš čia, kol dar negavai į snukį.

 

Adolfas persigandęs nubėgo. Jis taip stipriai susinervino, kad jam pradėjo drebėti rankos: „Merginos manęs nemyli. Jos turi geresnius, nei aš, jaunuolius, tegul su jais ir būna, kam joms aš? Jei vaikinas netikęs, tai merginai tik vargas su tokiu,“ – mąstė Adolfas.

 

Taip mastydamas jis traukėsi vis tolyn ir tolyn nuo šokančio jaunimo, kol sutiko Kentautą, kuris kaip tik ieškojosi sau poros, nes norėjo pašokti. Kentautas pamatęs susinervinusį ir taip pat neturintį poros Adolfą paklausė:

- Adolfai, ko toks liūdnas ir kodėl nešoki?

- Kad su manimi niekas nenori šokti, – nepatenkintas atsakė Adolfas.

- Negi taip ir nesusirandi sau poros? – vis dar nesuprato Kentautas.

- Juk sakau, kad nesusirandu, tai nesusirandu, – aiškino Adolfas – ir todėl į diskotekas niekada ir nevaikštau.

- O, ar buvai kada nors diskotekoje? – pasiteiravo Kentautas.

- Na, ir paklausei, – tarė Adolfas, – žinoma, kad buvau, tik labai seniai...

- Kada buvo tas labai seniai? – kamantinėjo Kentautas.

- Kai dar mokiausi šeštoje klasėje, tai nuo to laiko jau praėjo penki metai, – pasiguodė Adolfas.

- Tai penkis metus nebuvai diskotekoje? – paklausė Kentautas. - Taip... – atsiduso Adolfas.

- Tai kodėl? – vėl paklausė Kentautas.

- Dėl to, kad bijau, kad diskotekoje mane gali užpulti ir sumušti, – paaiškino Adolfas.

- Ir tik dėl to? – stebėjosi Kentautas.

- Ne tik... – atsakė Adolfas.

- O dėl ko dar? – toliau tardė Kentautas.

- Dėl nepasisekusios meilės, – liūdnoku balsu atsakė Adolfas.

- Ir kokia jau ten buvo nepasisekusi meilė? – pašaipiu balsu paklausė Kentautas.

- Nenoriu pasakoti, – tarė Adolfas, – nes tik susinervinusiu.

 

Tačiau Kentautas nenusileido ir vis kamantinėjo Adolfą apie jo nelaimingą meilę. Adolfas suprato, kad Kentautas nepaliks jo ramybėje, todėl pradėjo pasakoti:

- Pamenu, kai buvau antrokas susipažinau su viena klasioke Ilona, kuri man labai patiko. Aišku, aš nežinojau ar ši meilė buvo abipusė. Tačiau, iki šeštos klasės pabaigos buvo daug gražių akimirkų. Pamenu, kai buvau trečiokas, gruodžio dvidešimt trečią dieną, prieš Kalėdas pas mus vyko klasės žiburėlis. Atėjau į žiburėlį aš su dovana. Taip pat, kaip ir visi klasiokai, nupiešiau atviruką ir dar užrašiau ant jo sveikinimą.

 

Visi pradėjom traukti lapelius su vardais, norėdami sužinoti ką reikės sveikinti, ir aš kaip tik ištraukiau Ilonos vardą. Kai atėjo laikas įteikti dovaną, aš pašaukiau Iloną ir labai gražiai ją pasveikinau su Kalėdomis. Net mokytoja pagyrė, kad mano kalba buvo pati gražiausia.

 

- Bėgo laikas, o aš vis dar nežinojau Ilonos požiūrio į mane. Šeštoje klasėje prasidėjo diskotekos. Kai reikėjo kažką rinktis į porą šokiui, aš nedrįsdavau pakviesti Ilonos, tačiau kartą išdrįsau ir ji sutiko su manimi pašokti. Bet tik pradėjus šokį, nelauktai pasibaigė muzika, ir šokis nutruko, o kai jau antrą kartą kviečiau Iloną šokti, ji atsisakė... – Adolfas sunkiai atsiduso.

 

- Norėjau įsitikinti ar ši meilė abipusė, - toliau tęsė pasakojimą Adolfas, - sukūriau anketą. Tais laikais anketos buvo labai populiarios, visa klasė pildė anketas, todėl parašiau klausimus ir nunešiau Ilonai. Ji sutiko atsakyti ir jau kitą dieną atnešė užpildytą sąsiuvinį. Mokykloje, net nežvilgtelėjęs, įsidėjau anketą į kuprinę ir parsinešiau namo.

 

- Grįžęs namo, nekantriai žvilgtelėjau į tą anketą. Į klausimą, kas tau labiausiai patinka, buvo atsakyta – „tik jau ne tu“. Perskaitęs šį atsakymą supratau, kad mano meilė buvo beviltiška. Aš stipriai susinervinau ir net nebenorėjau mokytis toje mokykloje. Buvau stipriai įskaudintas. Ir, žinok, taip buvo su visomis merginomis su kuriomis bandžiau susidraugauti. Jos lyg ir nori draugauti, o po to mane atstumia... Kai Ilona mane atstūmė – man buvo pasaulio pabaiga.

 

- Tai dėl Ilonos, tu būni toks susinervinęs? – pasiteiravo Kentautas.

- Iš dalies taip, – atsakė Adolfas, – dar ir dabar negaliu pamiršti patirto skausmo.

- Adolfai, aš tavęs nesuprantu, – tarė Kentautas, – neverta jaudintis dėl anketos... juk tai tik žaidimas.

- Koks čia tau žaidimas? – susinervino Adolfas – čia įžeidimas, o ne žaidimas! Buvo dar vienas įvykis, tik aš nežinau, kas dėl to buvo kaltas, ar aš, ar Ilona.

- Na, ir koks buvo įvykis? – paklausė Kentautas.

- Nedrįstu tau pasakoti, bet manau, kad kiekvienas vaikinukas, įsižeistų po tokio pokalbio, – pasakė Adolfas.

-  Tai papasakok man, nesigėdyk – paprašė Kentautas.

 

Adolfas gal kelias minutes niūriai stebėjo Kentautą, kurį buvo apėmęs didžiulis smalsumas. Taigi šiek tiek padvejojęs, Adolfas toliau tęsė savo pasakojimą:

 

- Ilona man buvo tokia daili, kad aš negalėjau ja atsigrožėti. Taigi, per pamokas be paliovos į ją spoksodavau. Vieną dieną aš išdrįsau ją užkalbinti. Buvau prisiskaitęs visokių astronominių enciklopedijų, todėl pradėjau jai pasakoti apie žemės palydovą Mėnulį. Bet Ilona staiga nutraukusi mano pasakojimą paklausė:

- O tu, Adolfai, ar žinai, koks mokslininkas 1775 metais spalio 12 dieną Mėnulyje matė labai ryškų šviesos tašką, kuris skrido viršum Lietų jūros?

 

- Aš neatsakiau į šį klausimą ir tylėjau kaip žemę pardavęs. O ji nesulaukusi mano atsakymo iš karto pasakė, kad aš į ją daugiau nespoksočiau, nes ji pasakys savo vaikinui, kuris yra devintokas, ir mane prikuls. Nuo tada aš stengiausi būti kuo atokiau nuo Ilonos ir nebesidomėjau astronomija, nors ir išsiaiškinau, kad tas mokslininkas buvo vokiečių astronomas Johanas Šrioteris. Taigi, šios dvi priežastys mane žiauriai traumavo ir aš praradau pasitikėjimą...

 

Taip baigė savo pasakojimą Adolfas ir nuliūdęs pažvelgė į dangų, kuriame švietė mėnulio pilnatis ir žibėjo žvaigždės. Adolfas stebėjo šias žvaigždes ir stengėsi nusiraminti. O Kentautas, kiek pamastęs, tarė:

- Suprantu, Adolfai, tau nepasisekė, bet nereikia visą gyvenimą galvoti tik apie Iloną ir dūsauti... Yra daug gražių ir jautrių merginų, kurios tave supras.

 

Po šio pokalbio Adolfas dar labiau nuliūdo, todėl jis paprašė Kentauto:

- Būk geras palik mane vieną.

- Tavo valia, – pasakė Kentautas ir nuėjo ieškoti merginos šokiui.

Kentautui, aišku, net ir nereikėjo ieškoti. Prie jo priėjo Auksė ir pakvietė jį šokti. Šokdamas Kentautas pamiršo Adolfo liūdną pasakojimą.

 

Adolfas nuėjo toliau nuo šokėjų ir liūdnas vaikščiojo pirmyn ir atgal, vis galvodamas apie savo nelaimingą meilę. Nežinodamas ką veikti, Adolfas skaičiavo žvaigždes, kol priskaičiavo penkis šimtus ir pavargo. Metęs skaičiuoti jis bandė ieškoti žvaigždynų. Adolfas lengvai surado Gulbės ir Oriono, didįjį ir mažąjį Grįžulo ratų žvaigždynus. Ir laukė krintančios žvaigždės. Adolfas tikėjosi, gal tada išsipildysiąs jo slaptas troškimas. Tačiau nekrito nė viena žvaigždelė ir Adolfas dar daugiau nusiminė.

 

Toks liūdnas Adolfas dar niekada nebuvo. Jis stovėjo visų užmirštas ir niekam nereikalingas, prie jo daugiau niekas nepriėjo, nepakvietė ir neužkalbino. Adolfas vėl vos neapsiverkė, tačiau jau šį kartą jis sulaikė ašaras, nes visų akivaizdoje, apsižliumbti būtų didžiulė gėda. Taigi, šiaip ne taip sulaikęs savo ašaras, jis toliau stebėjo dangų.

 

Adolfas vėl prisiminė, kaip tada neatsakė į tą, nelemtą Ilonos užduotą klausimą. Jis mąstė: „Jeigu aš tada būčiau pasakęs mokslininko vardą ir pavardę ir net tikslią gimimo datą, gal nebūtų įvykusi ši nesėkmė, gal tada viskas būtų susiklostę kitaip. Taip, tas prakeiktas klausimas viską ir sugadino. Vienas neatsakytas klausimas ir visos viltys šuniui ant uodegos. Gal būt, šis įvykis pakeitė jo gyvenimą ir jis tapo vienišiumi. Nėra laiko mašinos, todėl nėra galimybės sugrįžti atgal. Deja, mano gyvenimas – tai košmaras, komedija ir psichodelinis mėšlas.“

 

Žiūrėjo Adolfas į mėnulį kamuojamas liūdnų minčių, kol galiausiai ištryško ašarėlė. Jis nuėjo kuo toliau nuo visų, kad niekas nepamatytų jo apverkto veido. Pasislėpęs už storos pušies kamieno, Adolfas tyliai ašarojo ir graužėsi dėl savo nesėkmių. „Už ką, už ką mane šitaip baudžia? Kodėl manęs visi nemėgsta, neapkenčia, šaiposi iš manęs ir žiauriai engia“.

 

Niekas Adolfo net nepasigedo. Niekam nerūpėjo ar jis miške liūdnas vaikšto, ar linksmas sėdi namuose, ar jis šoka, ar rymo prie pušies. Taip Adolfas liūdnas miške prastovėjo stebėdamas dangų, kol galu gale pradėjo aušti rytas. Baigė degti laužas. Jaunimas pavargo nuo šokių ir linksmybių. Kentautas užgesino ugnį, sutvarkė laužavietę ir pakvietė svečius į vasarnamį.

 

Adolfas pagalvojo, kad dabar visi jo puls ieškoti. Tačiau jo niekas nepasigedo - visi sulindo į Kentauto vasarnamį. Adolfas nedrįso sugrįžti, nes nenorėjo išgirsti patyčių. Beklaidžiodamas mišku Adolfas tarp medžių pastebėjo laužo ugnelę. Nejaugi, iškylautojai susipyko ir užsikūrė laužą atskirai. Galbūt, jis ne vienas toks - atstumtasis? Gal yra ir daugiau kruopščiai užsimaskavusių keistuolių. Nugalėjęs baimę Adolfas atsargiai prislinko arčiau. Prie laužo sėdėjo senukas ir kurstė ugnį. Matyt, išgirdęs žingsnius, jis atsisuko ir pamojo ranka. Adolfas nepajuto jokios baimės, todėl nedvejodamas prisėdo prie laužo.

- Aš jus kažkur mačiau... tik nepamenu kur, - tarsi apsidžiaugė Adolfas.

- Tai nesvarbu, – šyptelėjo senukas.

- O kas yra svarbu? – sudvejojo Adolfas.

- Svarbu, kad tu esi, kad gyveni, mąstai, svajoji...

- Mano gyvenimas beprasmis. Esu menkysta ir nevykėlis, - karčiai pastebėjo Adolfas.

- Nejaugi? – nusijuokė senukas.

- Baisu, net prisipažinti... – prieštaravo Adolfas.

Senukas nutilo ir ilgai žiūrėjo į ugnį. Adolfas ištiesė sužvarbusias rankas. Kaip gera sėdėti prie laužo. Adolfas pamiršo draugus, kelionę ir Kentauto šventę. Čia buvo taip gera ir ramu. Adolfas nutarė čia palaukti kol išauš rytas, o tada sugrįžti namo, bet jo mintis nutraukė senuko žodžiai:

- Neverta nusiminti ir liūdėti... Gamtoje viešpatauja pusiausvyra ir niekas negali jos pažeisti. Jei tau kažko „pagailėta“, tai kitose srityse bus duota žymiai daugiau, nei kitiems.

- Nesuprantu, - išpūtė akis Adolfas, - man nieko neduota, bet viskas atimta...

- Nejaugi? – dar kartą paklausė senukas.

- Visi stebisi mano atmintimi... prisimenu istorines datas, galiu pasakyti kas buvo vakar, prieš savaitę, mėnesį, metus... aš viską pamenu, bet kokia iš to nauda?

- Tai tik pradžia, jau greitai išryškės ir kitos tavo unikalios savybės. Tik būk kantrus, - paaiškino senukas, - o dabar grįžki pas draugus.

 

Adolfui pasidarė lengva, atlėgo vidinė įtampa. Jis jau nesigailėjo, kad atvažiavo pas Kentautą. Dar niekas, niekada su juo taip nesišnekėjo. Kai Adolfas pabudo, jau buvo šviesu. Gėlė nuo ryto rasos sušlapusias kojas. Adolfas pasikėlė nuo samanoto kupsto ir nuėjo pas draugus.

 

Kentauto vasarnamyje svečiai jau buvo susėdę prie stalo, pusryčiavo ir aptarinėjo praėjusią šventę, kai kas jau ruošėsi išvykti. Adolfo draugai su kuriais jis atvyko dar šnekučiavosi su Kentautu, linkėjo jam sėkmės, įsikuriant vasarnamyje, bei patarinėjo kaip geriau jį įrengti.

 

Adolfas, dar kurį laiką stovėjo prie vasarnamio. Ir ką gi dabar daryti? Jis vis mąstė, mąstė, kol jam šovė į galvą, jo manymu geniali mintis, nueiti prie ežero ir išsimaudyti. Tai sugalvojęs, Adolfas nusprendė pakviesti savo draugus. „Parodysiu aukštą klasę, pademonstruosiu, kaip moku plaukti. Esu geras plaukikas. Gal tada ir į mane visi pradės kitaip žiūrėti“ – mąstė Adolfas. Ir kiek padvejojęs, jis vis dėlto užėjo į Kentauto vasarnamį.

 

Visa publika pamačiusi įeinantį Adolfą nustebusi suriko:

- O! O! O! O!

Tačiau Adolfas nekreipdamas dėmesio į šūkaliojimus, nuėjo prie stalo ir paslėpęs liūdesį, linksmai pasisveikino:

- Labas rytas!

- Labas, labas... – tarė Ignas – tai kur visą naktį buvai?

- Miške, – paaiškino Adolfas

Po šio atsakymo, visi garsiai juokėsi, kol Mantvydas prašneko:

- Miške? O ką ten veikei? Gal grybavai?

Adolfas vėl pajuto įtampą, kad net neišdrįso atsakyti, tačiau įsiterpė Kęstas:

- Ko tu prie jo prikibai? Matai kaip susinervino žmogus? O ką jis galėjo veikti? Matyt, įkrito į balą! Pažiūrėkit, kaip išteptas jo kostiumas.

Adolfas susivaldė ir, norėdamas išsisukti iš keblios situacijos, pasiūlė:

- Klausykit, gal einam išsimaudyti.

Visi linksmai ir ilgai juokėsi, kol galiausiai Kostas prašneko:

- Tu tikriausiai išprotėjai!

Ir vėl visi pradėjo juoktis. Kvatojo tol, kol neatėjo Kentautas. Pastebėjęs, kad visi labai linksmi, paklausė:

- Ko čia taip žvengiate?

- Šitas kvailys Adolfas panoro išsimaudyti.

Kentautas pagalvojo, pagalvojo ir tarė:

- Iš tiesų, netoli yra neblogas ežeriukas ir jei norite, galime nueiti išsimaudyti.

- Mes nenorime maudytis, – tarė Patricijus, – čia Adolfas labai nori.

- Tegul namuose prisipila pilną vonią vandens ir maudosi, – šaipėsi Kęstas.

Tačiau Tadas, kuris buvo šiek tiek mandagesnis už kitus, ėmė smalsauti – ar toli nuo vasarnamio?

- Gal bus koks kilometras, ne daugiau, - paaiškino Kentautas.

- Tai eisim, ar ne? – paklausė Erdvilas.

-  Mes neisim, – už visus tarė Kostas.

- Kentautai, gal gali parodyti kelią, - paprašė Adolfas.

 

Kilo ginčas – eiti prie ežero, ar ne. Tačiau kai kas nenorėjo, kai kas tingėjo eiti. Kai kas pasakė, kad Adolfui į galvą šovė durna mintis, o mes visi būsime priversti eiti. Tačiau Kentautas pasakė, kad šis pokalbis beprasmis ir neturi nei galo, nei krašto ir dar kartą visų paklausė:

- Sakau jums paskutinį kartą, kas norit eiti prie ežero, sekit paskui mane, o kas nenorit eiti, pasilikit vasarnamyje, o mes už valandos grįšim.

 

Taip pasakęs Kentautas nuėjo prie ežero kartu su Adolfu, Erdvilu ir Tadu. O kiti liko vasarnamyje. Kęstui šovė mintis dar kartą pasijuokti iš Adolfo:

- Tuoj mes Adolfą išmaudysim, norėjo jis maudynių ir gaus jas. Tai bus pačios gardžiausios jo maudynės.

- Tai ką sugalvojai? – paklausė Alfonsas

- Kai Adolfas plaukios ežere, mes įmesim jo drabužius į purvyną, – pasiūlė Kęstas, – o tai bus pokštas, o tai skaniai pasijuoksime.

Tai pasakęs Kęstas prapliupo kvatoti, kol Kostas nenutraukė.

- Užteks juoktis! Greičiau pavykime juos ir apsimeskime, kad eisime maudytis kartu.

- Gerai, – pritarė Kęstas, – kas eina su mumis?

- Aš einu, – pareiškė norą Ignas.

- Ir aš, – pasisiūlė Alfonsas.

- Priimkit ir mane, – paprašė Felicijus.

 

Kęstas, Ignas, Alfonsas, Kostas ir Felicijus pasivijo Kentauto kompaniją ir pasakė, kad persigalvojo ir taip pat norėtų išsimaudyti. Kentautas, neįtardamas jokios klastos, labai apsidžiaugė - kuo daugiau žmonių, tuo geriau. Taip jie visi kartu patraukė prie ežero. Eidami link ežero jie stebėjo saulę, kuri kilo vis aukščiau ir aukščiau, skleisdama savo spindulius žemei.

 

Adolfas paminėjo, kad saulės spinduliai mūsų žemę pasiekia per aštuonias minutes su trupučiu. Kęstas norėjo pasišaipyti iš Adolfo pastebėjimo, tačiau prikando nuodingą liežuvį, nes norėdamas įvykdyti savo bjaurų sumanymą turėjo apsimesti geru. Taip draugiškai netrukus priėjo ežeriuką. Tai buvo nedidelis miško ežeras, apaugęs meldais ir tik vienoje vietoje buvo neblogas priėjimas prie vandens.

 

Atėję prie ežero visi puolė rengtis. Drabužius padėjo ant žolės. Adolfas kruopščiai sulankstė savo kostiumą ir padėjo ant batų.

- Tegul, kas nors pasaugo mūsų drabužius, kad niekas jų nepaimtų, - pasiūlė Adolfas.

- Kas čia tau juos paims? – paprieštaravo Kęstas, – iš po žemių išlys vagys? Juk nieko čia nėra, kas galėtų paimti tavo drabužius? Geriau pademonstruok mums savo aukštą nardymo klasę.

 

Adolfas visu greičiu įlėkė į ežerą ir pasinėrė. Gal dešimt sekundžių buvo panėręs, kol galiausiai išnėrė ir puolė energingai plaukti krolio stiliumi. Po to pademonstravo „delfino“ stilių. Paskui į ežerą įbėgo Kentautas ir Erdvilas. Net ir Kęstas su savo bičiuliais įbrido į ežerą. Vanduo buvo toks šiltas, kad niekam nesinorėjo iš jo išlysti. Tačiau Kęstas, Kostas ir Felicijus nepastebimai išlipo į krantą ir dingo krūmuose.

 

Visi smagiai maudėsi, o Adolfas nuplaukė labai toli, net į ežero vidurį. Kęstui labai patiko, kad Adolfas net neįtaria kokį jam pokštą ruošia. Prie ežero Kęstas surado dumblyną. Taigi, į šį dumblyną nusprendė įmesti Adolfo batus ir visus drabužius. Kęstas skubiai grįžo prie maudynių vietos ir jau ketino griebti drabužius, tačiau pamatę į krantą brendantį Adolfą, susilaikė ir draugiškai paklausė:

- Na, kaip vanduo?

- Šiltas, – atsakė Adolfas.

- Dar eisi? – pasiteiravo Kęstas.

- Nežinau, – tarė Adolfas, – kai sušilsiu, tada ir pagalvosiu...

Po tokio atsakymo Kęsto draugeliai puolė raginti:

 

- Eik, Adolfai, eik maudytis, juk toks šiltas vanduo! Mes tai dar ne kartą eisim.

Pagalvojęs Adolfas tarė:

- Na, pažiūrėsiu...

 

Kad greičiau sušiltų, Adolfas energingai mankštinosi. Dar truputį pašilęs saulėje, Adolfas vėl nubėgo maudytis. Taip pat ir Erdvilas ir Tadas ir net Kentautas dar kartą įlindo į šiltą ežero vandenį. Kęstas su sėbrais taip pat įbrido į ežerą. Palaukę, kol Adolfas nuplauks tolyn į ežero vidurį, jie išlipo į krantą, stvėrė Adolfo drabužius ir įmetė į dumblyną už krūmų. Iškrėtę bjaurų pokštą, skubiai apsirengė ir pabėgo.

 

Erdvilas ir Tadas dar kurį laiką maudėsi, po to išlipo į krantą apsirengė ir paraginę Adolfą paskubėti, nes laikas grįžti namo į Vilnių, nuėjo taku. Ežere liko tik Kentautas ir Adolfas. Kentautas, plaukdamas į krantą, taip pat paragino Adolfą lipti iš vandens. Adolfas besimaudydamas nusiramino, nuslūgo įtampa, pasaulis buvo vėl gražus, jam norėjosi dar maudytis, todėl pasakė, kad dar pasipliuškens. Taigi, Kentautas vienas išlipo, apsirengė ir nuskubėjo paskui svečius. O Adolfas maudėsi, maudėsi, kol pajuto geliantį šaltį.

 

Išlipęs į krantą Adolfas pamatė tik tuščią pievą. Nebuvo nei jo drabužių, nei draugų. Matyt, visi sugrįžo į vasarnamį ir dėl juoko nusinešė ir jo drabužius. Adolfas liko vienas ir bejėgis. Neradęs savo drabužių jis stipriai išsigando.

- Kurgi mano drabužiai! – rėkė Adolfas, – kas nusinešė mano drabužius, nejaugi man reikės grįžti į Vilnių tik su maudimosi šortais!

 

Adolfas norėjo šaukti, verkti ir keiktis, bet kartus nuoskaudos kamuolys įstrigo gerklėje. Jis stovėjo ežero pakrantėje, tikėdamasis, kad draugai, baigs kvailioti ir atneš jam drabužius. Adolfas buvo apstulbęs, net netikėjo, kad jį šitaip galėjo pažeminti. „Draugai“ peržengė pokštų ribas. Adolfas pasijuto užpultas ir nutarė nepasiduoti. Norėdamas šiek tiek nusiraminti, pradėjo krūmuose ieškoti drabužių.

 

Adolfo žvilgsnis nukrypo į pelkėtą dumblyną.

- Jei Kęstas paslėpė mano drabužius, tai tik ten ir niekur kitur, – apsidžiaugė Adolfas.

Nuojauta neapgavo, priėjęs arčiau, Adolfas pamatė savo kostiumą skęstantį dumblyne.

- Geriau purvinas, nei nuogas, – apsidžiaugė Adolfas, - dabar reikia kaip nors ištraukti rūbus.

 

Reikėjo veikti labai atsargiai, nes jei įklimptų į liūną, jo niekas neištrauktų. Dingtų be žinios. Adolfas susirado ilgą pagalį, kurio gale buvo šaka panaši į kablį. Puiku! Ištraukęs švarką, Adolfas įsitikino, kad tai tikrai jo drabužiai. Valio! Adolfas sėkmingai išsitraukė kelnes, marškinius, batus, į kuriuos buvo įkištos kojinės ir net kaklaraištį.

 

Drabužiai buvo tokie purvini, tarsi jis būtų išsivoliojęs kiaulių tvarte. Laimė, kad piniginė, kurioje buvo mėnesinis bilietas, moksleivio pažymėjimas ir pinigai, buvo užsegta vidinėje švarko kišenėje ir nenukentėjo. Adolfas sugrįžo prie ežero ir išplovė kelnes, švarką, marškinius, kojines ir batus. Išgręžęs drabužius, gerai išpurtė, kad nebūtų labai susiglamžę ir apsirengė. „Tegul džiūsta ant kūno. Pasisekė, kad diena saulėta ir šilta,“ – guodėsi Adolfas.

 

Taigi, vilkintis šlapiu, dėmėtu ir suglamžytu kostiumu, Adolfas pasiekė Kentauto vasarnamį. Ten jo jau laukė svečiai. Pamatę tokį Adolfo kostiumą, visi pradėjo kvatoti. Iki valiai pasijuokęs, Kęstas nusišaipė:

- Na kaip išsimaudei? Parodei aukštą klasę? Sveikinu! – šaipėsi Kęstas.

- Išsimaudžiau, išsimaudžiau... – atsakė Adolfas.

- Koks gražus kostiumas. Matyt, ežerą supainiojai su purvynu, – postringavo Kostas, – turbūt, labai skubėjai, kad apsirengęs įlindai į pelkę...  

Visi vėl pradėjo garsiai juoktis, o Adolfas atsikirto:

- Nesimaudžiau aš purvyne, aš ežere maudžiausi...

- Mirkai purvyne kartu su paršais, – vaipėsi Felicijus, – mes viską matėm, neišsisuksi.

- Esi kvailys, – tyčiojosi Alfonsas, – kaip tu namo toks purvinas važiuosi? Visus keleivius juokinsi...

 

Visi juokėsi ir juokėsi iš Adolfo, kol jam visai kantrybė trūko.

- Viskas, nenoriu daugiau klausytis jūsų pašaipų, važiuoju namo!

Adolfas atsisveikino su Kentautu ir palinkėjo jam sėkmės. Kentautas paspaudė ranką ir nepiktai pajuokavo:

- Nepyk, Adolfai, svarbiausia, kad likai gyvas...

- Grįžtu kaip iš karo, - pro ašaras nusijuokė Adolfas.

- Adolfai, gal pasilik dar vienai dienai... išvalysime tavo kostiumą, grįši namo linksmas, švarus, - mandagiai pasiūlė Kentautas.

- Ačiū už svetingumą, bet aš verčiau keliausiu namo, - padėkojo Adolfas.

Adolfas ir dar keli svečiai, lydimi Kentauto, nuėjo į Rykantų stotį, kurioje laukė visa kompanija.

 

Stotelėje jau stovėjo autobusas, kuris kaip tik ruošėsi važiuoti į Vilnių. Visi Kentauto svečiai įlipę į autobusą, skaičiavo pinigus ir ruošėsi iš vairuotojo pirkti bilietus.

- Neskubėkite, Adolfas visiems nupirks bilietus... – nenustygo aštrialiežuvis Kęstas.

Vairuotojas sudraudė šaipūną:

- Kiekvienas nusipirksite bilietus už savo pinigus!

Kęstas dar bandė prieštarauti, bet vairuotojas griežtai pasakė:

- Kas neturi pinigų, į Vilnių tegul keliauja pėsčias!

Vairuotojas pažvelgęs į purviną Adolfo kostiumą, suprato, kad šis kuklus vaikinas tapo įžūlių chuliganų auka, todėl įspėjo, kad triukšmadarius išlaipins iš autobuso. Taigi, nusipirkę bilietus draugeliai tyliai atsisėdo į savo vietas. Adolfas sėdėjo kiek toliau nuo visų ir liūdnai žiūrėjo pro langą. Po penkių minučių autobusas išvažiavo iš stotelės.

 

Kentautas draugiškai mojavo ranka, kol autobusas dingo už posūkio. Adolfas žiūrėjo pro langą ir džiaugėsi: „Na, pagaliau išvažiavau iš tų Rykantų... Netrukus išlipsiu Gerosios Vilties stotelėje ir dumsiu namo... O kiek daug tikėjausi iš šios išvykos į Rykantus. Svajojau visą naktį šokti su kokia nors mergina, o teko slampinėti miške ir ieškoti savo laimingos žvaigždės.“ Adolfą šiek tiek paguodė mįslingas pokalbis su senuku. O gal jam tik prisisapnavo?

 

Pagaliau autobusas įvažiavo į greitkelį ir pasuko link Vilniaus, o Adolfas nė pro langą žiūrėti nebenorėjo. Tik troško, kad autobusas greičiau privažiuotų Gerosios Vilties sustojimą ir jis galėtų pabėgti nuo visų savo „bičiulių“.

 

Štai autobusas jau pravažiavo pro Grigiškes. „Na dar truputį ir jau Vilnius“, – mąstė Adolfas. Ir jo žodžiai netrukus išsipildė. Netrukus pasirodė lentelė su užrašu „Vilnius“ ir jau po kelių minučių autobusas važiavo Savanorių Prospektu. Pagaliau pasirodė ir troleibusai. Žemieji Paneriai. Kai autobusas priartėjo prie Gerosios Vilties stotelės, Adolfas paprašė vairuotojo, sustoti ir leisti jam išlipti. Bet Kęstas nenorėjo paleisti Adolfo.

- Tai ką, jau lipi? Mes dar nebaigėm švęsti. Važiuojam iki stoties, o po to dar užsuksim į kokį restoraną.

- Ačiū, bet aš skubu, – tarė Adolfas, pavargęs nuo šiurpios iškylos.

Adolfas skubiai išlipo iš autobuso.

- Na kaip nori. Viso gero, - tarė Kęstas.

 

Pabaiga

 

Išlipęs iš autobuso, Adolfas dar pamojavo jiems ranka. Visgi draugai, klasiokai...

- Na pagaliau – tarė sau Adolfas – baigėsi šventė.

Jis perėjo į kitą gatvės pusę. Neužilgo atvažiavo troleibusas ir Adolfas nuvažiavo link Justiniškių. Adolfas liūdnas ir pavargęs pagaliau sugrįžo namo.

 

Kitą dieną Adolfą apėmė tingulys ir abejingumas, tačiau jis vis tiek nusprendė nueiti į treniruotę.

- - -

Įėjęs į Dojo, treneris tarė:

- Fudo Dachi! ( pradinė karatė stovėsena – jap.)

- Oss! – sušuko karatistai.

Tada visi sustojo į savas vietas.

- Zadzen. ( sėdima poza – jap.) – pasakė treneris.

Po šios komandos jie atsisėdo Zadzen pozoje.

- Makuso! ( užsimerk – jap.) – pasakė treneris.

 

Adolfas sėdėjo Zadzen pozoje ir laukė kitos komandos. Po minutės treneris davė kitą komandą:

- Makuso jame! ( atsimerk – jap.)

Adolfas atmerkė akis ir pamatė kuklią, vos pastebimą trenerio šypseną. Pasaulis tikrai gražus, todėl verta kovoti dėl savo laimės.

 

Vilnius, 1993 – 2012 m.