Grafaitė

Taksi sustojo prie didžiulėmis eglėmis ir tujomis apsodinto kiemo. Žolėmis užžėlęs akmeninis takas vedė prie erdvaus trijų aukštų balto namo. Šalimais čiurleno apsamanojęs fontanėlis, vėjyje siūbavo ant medžių šakų pakabintos paukščių lesyklos. Antro aukšto lange sujudėjo užuolaida. Giliai įkvėpiau oro ir pabeldžiau į senovines augalų ornamentais išdabintas duris. Viduje pasigirdo mano beldimo aidas. Po valandėlės subraškėjo raktas, skimbtelėjo atkabinama grandinėlė ir tarpduryje pasirodė žila susitraukusi senučiukė.

– Nagi nagi, eikš vidun.

Sidabrinis padėklas. Arbatėlė. Sausainukai. Iš senovinio laikrodžio iššoko gegutė.

– Iš kur tu? – paklausė senutė.

– Iš Lietuvos.

– Aaa, prieš tai čia irgi viena ukrainietė dirbo. Na, sėskis, vaišinkis. Ukrainoje turi didelę šeimą?

„Nesusipratimas, – pamaniau. – Senė turbūt protiškai atsilikusi.“ Per gėlėtą suknelę mėginau įžiūrėti jos sauskelnes. Agentūros vadybininkė mane perspėjo, kad ligonė šį kartą itin sunkios būklės: „Jau prie mirties. Minta tik skysčiais.“ Bet šita senutė atrodė gyvesnė už mane.

– Aš tau pirma parodysiu nuotraukas, kad geriau susipažintum su Elizabeta, gerai? – Ji nutipeno link spintelės. Apie save kalba trečiu asmeniu. Vadybininkė perspėjo apie agresijos priepuolius. Būk atsargi. Tada man toptelėjo, kad ir sausainiai galėjo būti užnuodyti. Keistas arbatos skonis... Įsitempiau.

– Žiūrėk, vaikuti, – atvertė albumą. – Čia Elizabeta, kai buvo dar visai mažytė. Jau tada matėsi, kad bus tvirto charakterio, ką? Čia ji mokykloje. O čia jai maždaug septyniolika... – Iš fotografijos žvelgė smulkutė mergina. Smaila nosis, tiesus žvilgsnis, šviesūs garbanoti plaukai. Graži.

Sprendžiant iš nuotraukų, buvo ne iš kelmo spirta. Vienur ji šypsosi susiraukusi prieš saulę, apsivilkusi juokingu slidinėjimo kostiumu. Kitoje nuotraukoje dailiai apsirengusi išvaizdi moteris sako iškilmingą kalbą. Pašokusi į orą atmuša teniso kamuoliuką. Dalyvauja prašmatniame pokylyje. Didelėmis žirklėmis kerpa renginio atidarymo juostą. Spaudžia ranką Nelsonui Mandelai.

– Elizabeta yra... sudėtinga, – kalbėjo senutė. – Ji visada buvo labai valdinga, bet susirgusi pasidarė agresyvi. Kartą metė į slaugę lėkštę ir praskėlė vargšei mergaitei antakį. Bet tu nebijok, tai buvo prieš dvejus metus... Pernai gydytojas sakė, kad netrauks iki Kalėdų. O pažiūrėk pro langą – vasarėlė! Matai, šitas namas turi nekokią reputaciją. Elizabeta neturi vaikų, bet buvo labai prisirišusi prie savo sūnėno, kuris liko našlaitis vos keturiolikos. Suprantama, berniukas atsikraustė pas tetą gyventi. Ji buvo labai griežta. Bet gera. Išleido vaikiną į mokslus. O baigęs universitetą jis grįžo gyventi pas Elizabetą. Jam tada buvo jau apie trisdešimt, supranti... Žmonės kaime pradėjo šnekėti. Kvailiai, ką? Elizabeta nustojo vaikščioti į mišias. Niekas dorai nežino, kas iš tiesų dėjosi tarp šito namo sienų. Vieni sako, kad pas jos sūnėną kartais atvykdavo kiti džentelmenai, na, supranti. Kiti, aišku, kaltino Elizabetą. Kodėl Oksforde mediciną baigęs jaunuolis nusprendė gyventi pas netekėjusią tetą kaime, užuot siekęs karjeros, kaip manai? Vieną rytą Elizabeta jį rado pasikorusį ant šviestuvo. Vargšė moteriškė, iš sodo atsinešė dalgį ir pati nupjovė virvę. Aš tau nesakysiu, kuriam kambaryje jį rado, o tai paskui bijosi miegot. Oi, va ir prasitariau. O žinai, Elizabeta turi tokį pliušinį žaislą, ji įsitikinusi, kad turi jį nuo vaikystės, šmaikštuolė, iš tiesų tą žaislą padovanojo slaugė prieš dvejus metus, bet jos atmintis...

– Nepykit už klausimą, – nutraukiau senutę, – bet man reikia šiek tiek kitokios informacijos. Kur jūsų slaugė?

Senutė sukikeno.

– Šmaikšti mergaitė! – suplojo rankutėmis. – Einam, aprodysiu namą.

Ji vedžiojo mane siaurais koridoriais, vis pabarbendama į kambarių duris. „Čia tarnaičių vonia, čia skalbykla, čia buvo biblioteka, Elizabetos darbo kambarys, virtuvė, čia geriau neik, – pridūrė uždususi, kai užlipome laiptais. – Netvarka, ir tiek. O čia bus tavo kambarys.“ Pirma ji pasibeldė ir tik tada atvėrė duris. Saulės šviesoje skendėjo erdvus baltas miegamasis, apstatytas senoviškais raudonmedžio baldais. Baltas kilimas, baltos sienos, baltas šviestuvas, o ant kosmetinio stalelio pamerkta puokštė baltų gėlių.

– Žinojom, kad atvyksti, tai nusprendėm papuošti, – šypsojosi senutė.

– Ar dar kas nors gyvena šitam name?

– Ne. Tik Elizabeta.

Ji čiauškėjo kaip prisukta, nespėjau įsiminti nei šeimos istorijų ir miestelio paskalų, nei kambarių paskirties. Galiausiai nusileidusi žemyn senė atvėrė sunkias dvivėres duris. Erdvi menė buvo paversta į slaugos kambarį. Ant juodo pianino sukrautos dėžės sauskelnių, antikvarinis pietų stalas nuklotas paklodėmis, kremais, guminių pirštinių dėžutėmis ir tvarsčiais, o nedidelėje ortopedinėje lovoje gulėjo smulkutė žmogysta.

– Grafaitė Elizabeta, – iškilmingai pristatė senutė.

– Labas... – ištariau.

– Ji tavęs negirdi. Turi rėkti jai į ausį.

Palinkau artyn. Žmogystos kūnelis buvo susitraukęs lyg vaiko. Iš po antklodės kyšojo kaulėtos plaštakos ilgais gelsvais nagais ir galva, kuri priminė serialo „Pasakėlės iš rūsio“ dekoraciją: vos kelios sulipusios žilų plaukų sruogos ant praplikusio skalpo, įdubę skruostikauliai, apšašusi nosis, blyškios suskirdusios lūpos ir nieko nereginčios pilkšva plėve aptrauktos traiškanotos akys.

Mintyse apsidžiaugiau, kad ligonė smulki – bus nesunku pakeisti sauskelnes. Puskurtė – vadinasi, galėsiu klausytis muzikos. Kažkas man sakė, kad slaugės ir kareiviai ilgainiui netenka jautrumo. Maniau, tam jiems prireikia daugybės metų – jaučiant, kaip ant veido trykšta šiltas mirštančiųjų kraujas, matant iš skausmo staugiančius žmones, atvirus lūžius, šautines žaizdas, žodžiu, ekrano vaizdų vertas tragedijas. Elizabetos, kaip ir visų kitų daržovių, tragedija buvo tyli ir bespalvė. O aš, dar nė karto nemačiusi kraujo, jau tapau beširdė.

Išsiaiškinau, kad čiauški senutė viso labo buvo kaimynė, prižiūrinti Elizabetą prieš atvykstant naujoms slaugėms. Jai išėjus lengviau atsipūčiau – visas namas buvo mano valdžioje.

– Dėmesio dėmesio, ponios ir ponai, Nuostabioji grafaitė Lėja! – tariau senoviniam veidrodžiui ir atsisėdusi prašmatnioje svetainėje ramiai perskaičiau ligos istoriją bei dienotvarkę. Atrodė nesunku. Susinervinau peržvelgusi jos mitybos žurnalą – ilgas savaites moteris mito vien apelsinų sultimis ir skystais maisto papildais. Nutipenau į ligonės kambarį.

– Elizabeta! – surikau į pageltusią ausį. – Elizabeta! Ar jūs alkana?!

Norėjau ją pamaitinti. Ne iš gailesčio. Tiesiog man labai reikėjo, kad grafaitė išgyventų dar porą savaičių. Man labai reikėjo pinigų. Moters kvėpavimas sutankėjo, veidas priplūdo kraujo, lūpos sujudėjo, bet neišleido jokio garso. Pasilenkiau artyn, ranka atsiremdama į lovos kraštą.

– Elizabeta! – pakartojau. Staiga grafaitė šaltais kaulėtais pirštais sugriebė man už riešo.

– Eik šalink, kvaiša! – suriko netikėtai sodriu balsu.

Išsivadavusi iš jos gniaužtų išpuoliau į sodą. Ant riešo dar jaučiau šaltus pirštus. Nukrėtė šiurpas. Medžių viršūnėse žaidė besileidžianti saulė. Kvepėjo vasaros vakaru. Kelius siekiančiuose žolynuose siūbavo tulpės ir narcizai. Į medį liuoktelėjo voverė. „Jiems dzin“, – pagalvojau, žiūrėdama į paukščius, į tą voverę ir tulpes. Prisidegiau cigaretę. Londonas atrodė nepasiekiamai toli.

Viršuje kažkas dzingtelėjo, tarsi belstų į stiklines duris. Nuėjusi į savo kambarį radau plačiai atvertą langą ir nuvirtusią vazą.

– Vėjas, – sušnabždėjau rinkdama šukes. Įsipjoviau pirštą.

Vakare pasidengiau stalą didžiuliame valgomajame. Į akis spigino ryški krištolo lempos šviesa, keistai skambėjo indai, per garsiai čiurleno į stiklinę pilamas vanduo. Kažko trūko.

Naktį suskambo mano telefonas.

– Lėja? Lėėėėja! – girtas Karloso balsas. Muzika ir juokas ragelyje visiškai nesiderino su senovine mano miegamojo atmosfera.

– Karlai, aš miegu...

– Bet tu paklausyk... – neatstojo. Tą naktį Karlas buvo nusiminęs. Jis irgi suprato, kad pasauliui dzin. Tuo metu mudu buvome tapę artimi – namie dažnai filosofuodavome prie vyno butelio ir nesigėdydami gadindavome orą. Nors tada dar nežinojau Karloso paslapties.

– Žinai, šiandien aš įlipau į autobusą, – pradėjo pasakoti. – O tada pamačiau, kad drauge įlipo ir skruzdėlė. Ji vaikščiojo ant mano bato, supranti?

– Mm...

– Bet aš nežinojau, kad ją nudanginau į autobusą. Ji irgi nieko nesuprato. Ropojo sau ramiai po mano batą, kol nulipo ant grindų. Ir tada aš suvokiau, kad ji niekada negrįš namo, supranti? Vargšė skruzdėlė, ji net nežinojo, kur atsidūrė! – Triukšmas nutolo, girdėjau, kaip spragtelėjo žiebtuvėlis. Jis išėjo laukan parūkyti. – Ta skruzdė lakstė grindimis tarp žmonių kojų, o aš svarsčiau, kaip jai dabar paaiškinti, kad viskas. Šakės. Nieko ji čia nesuras, ir ją sutryps. Ji tokia menka, kad paprastas autobuso maršrutas jai – nesuvokiamas dalykas. O kai ant jos kas nors užmins, ji taip ir nesužinos, kodėl. Supranti? Bet baisiausia, kad nebuvo jokio todėl. Aš ją įkėliau netyčia... Supranti?

Dienoraštis

Darbas pas Elizabetą buvo lengvas. Tris kartus per dieną iš buteliuko sugirdydavau jai maisto, sauskelnes pakeisdavau vos kartą per dieną – moteris beveik nesituštino. Kitu laiku šniukštinėdavau po grafaitės gyvenimo liekanas ir svarsčiau – kuri iš mūsų čia skruzdėlė? Dienos slinko iš lėto. Pagal trumpalaikį kontraktą man nebuvo galima išeiti iš namo ilgiau nei penkiolika minučių. Kartą per savaitę ateidavo valytoja, kas rytą prie durų rasdavau šviežio kaimiško pieno ir apelsinų sulčių, o kartą per mėnesį turėjo atvykti darbininkai nupjauti žolės ir išvalyti langų. Grafaitė buvo pareiškusi valią numirti namuose.

Kuisdamasi po jos daiktus radau šūsnį senų fotografijų, kandžių apėstų suknelių, juokingų apatinukų, skrybėlių, pelėsiais dvokiančių kailių, beverčių molinių statulėlių, kažkokių nuobodžių dokumentų... Jau maniau, nebus nieko pikantiško, kai į rankas pakliuvo nedidelė užrašų knygutė. Atvertusi pirmąjį puslapį netekau žado. Dailia rašysena buvo išraityta: Raminta Lukšminaitė.

Lietuvė! Tame pačiame stalčiuje radau dar porą nuobodžių į lietuvių kalbą išverstų ezoterinių knygų ir keletą diskų su jogos įrašais. Ką ji čia veikė? Ar grįš pasiimti savo daiktų?

Kitame knygelės puslapyje buvo parašyta: Siaubinga diena. Grįžau namo permirkusi, lijo. Pamiršau skėtį. Giedrius neskambino. Mama skambino du kartus – nekėliau ragelio. Išleidau keturiolika litų vynui ir silkės salotoms po darbo. Atverčiau dienoraščio vidurį: Daugiau jokių sumuštinių. Naujo gyvenimo planas: vietoj kavos – detoksikuojantis gėrimas iš ryto. Jokių cigarečių!!! Visą savaitę neskambinsiu Gintui. Jei jis skambins – nekelsiu ragelio. Kiek galima?

Verčiau toliau:

Vaikai šiandien visiškai neklausė. Kol nusisukusi rašiau ant lentos, mėtė po klasę lėktuvėlius. Nebegaliu šaukti, nes vėl gausiu papeikimą. Apsiverkusi nubėgau į tualetą. Man atrodo, jie matė. Pas mamą nesusivaldžiusi suvalgiau keturis balandėlius. Rytoj – iškrovos diena.

Dar toliau:

Tie maži pizdukai visai manęs negerbia. Šiandien norėjau visus išsmaugti. Sakau: „Adomai, liaukis!“ O tada visi užsidengę burnas skirtingais balsais kartoja: „Adomai, liaukis. Adomai, liaukis. Adomai, liaukis...“ Kaip vožčiau, tai visi liautųsi amžiams. Kitą šeštadienį Irenos jubiliejus. Dieta nuo šiandien!!!

Šiek tiek nusivyliau supratusi, kad Raminta tebuvo tik nuobodi bulimikė. Bet tuo metu jos gyvenimas atrodė įdomesnis už mano.

Mano mokytojas ves mane šviesos keliu. Net jei suklumpu – jo meilės šviesa gydo.

12 litų maistui valgykloje ir kavinukėje su Irka. Pasiruošt posėdžiui penktadienį!

Prisigėriau vyno. Po to prisivalgiau. Dėl visko kalta motina. Vakar pasakiau jai, kad jei per dvejus metus nesusirasiu vyro, – pastosiu viena. Ji atsakė, kad tada manęs išsižadės. Bet ji dėl visko kalta, dėl visų mano žaizdų... Psichologas sakė, kad dienoraštis irgi terapija. Noriu čia prisipažinti, ko dar niekam nesakiau (tik Irenai). Kai man buvo septyniolika...

Iš grafienės kambario pasigirdo dejonė. Nulėkusi prie jos lovos pamačiau, kad įdubę senės skruostai dega raudoniu. Tą dieną ji beveik nieko negėrė. Pridėjau ranką prie lipnios kaktos – degė.

– Eik šalin, kvaiša! – suriko. Paskambinau vadybininkei.

– Kviesk gydytoją, – patarė.

Klinikoje atsiliepė atsakiklis: po signalo palikite žinutę. Šūdas! Jau buvo po šešių – darbo valandos baigėsi. Palikau balso žinutę. Elizabeta dejavo vis garsiau, bet kaskart paklausus, ką skauda, siuntė mane velniop. Už lango nugriaudėjo. Šypsodamasi prisiminiau senį Edą. Įsitaisiau svetainėje ir vėl atsiverčiau Ramintos dienoraštį.

...kai man buvo septyniolika, pastojau nuo mylimo vyro. Jis nenorėjo manęs vesti, o mama nenorėjo, kad gimdyčiau. Iš tikrųjų niekas nenorėjo, kad gimdyčiau – tik aš. Mama privertė pasidaryti abortą.

Ramiau perskaičiau, ką parašiau. Psichologas sakė, turėtų palengvėti. Vis tiek niekada jai neatleisiu.

Mano svajonė: surasti vidinę harmoniją. Ir surasti savo sielos dvynį.

Aš esu visiška vėpla. Šlykšti stora boba. Vakar gnaibiau save nuogą prieš veidrodį, kol apsivėmiau. Daugiau nevemsiu. Šiandien ryte gėriau želmenų sultis, bet per pamoką vaikai taip sunervino, kad vėl prisiėdžiau. Irena, pinda, dar paklausė, ar jau baigiau dietą. Man atrodo, ji pavydi.

Paklausiau Arvydo, ar jis norėtų vaiko. Jis nebeskambina nuo šeštadienio. Meldžiuosi savo mokytojui, nors žinau, kad jis pyktų dėl cigarečių. Šiandien nusprendžiau pasikeisti iš esmės. Ta proga nusipirkau dvi saviugdos knygas (vietoj raudonos permatomos palaidinės).

Irenos jubiliejus buvo šūdas. Aš atrodžiau stora ir visi manęs nekentė. Kodėl žmonės taip mėgsta žeminti kitus? Kartais svajoju išspardyti visus mokinius. Arvydas vis dar neskambina. Turbūt mane paliko. Parašiau jam SMS, ir nieko. Siuntinėju žinutes vyrams, kuriems manęs nereikia.

Daugiau neisiu pas psichologą – jis kalba nesąmones. Būtų geriausia pabėgti nuo visų ir išvažiuoti iš supistos Lietuvos.

Puslapius nušvietė žaibas. Spragtelėjau šviesos jungiklį – jokio rezultato. Svetainė skendėjo lietingoje prieblandoje. Dingo elektra. Kol name atlikau kratą ieškodama žvakių, visiškai sutemo. Pamėginau pagirdyti Elizabetą, bet nurijusi vos gurkšnį vandens moteris paspringo ir ėmė neaiškiai keiktis. Ji buvo permirkusi prakaitu. Dar sykį mėginau paskambinti gydytojui. Niekas neatsiliepė. Blykstelėjęs žaibas nušvietė ant sienų kabėjusias nuotraukas. Sekundę mane oriai nužvelgė nepažįstamos damos, ūsuoti vyrai ir perbalę vaikai. Baisus filmas. Kaip tyčia nusėdo telefono baterija. Tikėjausi, kad režisierius nebus banalus ir neatsiųs man gličių pažeme ropojančių pabaisų. Jie juokingi tik televizijos ekrane. Pirmame aukšte pasigirdo bilsnojimas. Šūdas, juk grafaitė nevaikšto!

Žiūrėdama siaubo filmus niekada netikėjau, kad realybėje tos seksualios herojės vidury nakties blaškytųsi po didžiulį apleistą namą, klaidžiotų tamsoje vienmarškinės, nuo prakaito prie palaidų krūtų prilipusiais naktiniais marškiniais ir mojuodamos žibintu visa gerkle rėktų: Anybody there? Hello?[1] Taip ir nebūna. Pasirinkau patį saugiausią kambarį pastate, užsirakinau, komoda užstūmiau duris ir atsiguliau po lova pasiryžusi nejudėti, kol nesulauksiu aušros.

Triukšmas apačioje netilo. Kažkas barbeno į langus. Atrodė, net išgirdau vyro balsą.

Griaustinis.

Vėl vyro balsas... Tikrai:

– Hello! Hello! Ar kas namie?

Nusprendžiau būti gera aktore. Į vieną ranką pagriebusi vazą, į kitą – nusėdusį mobilųjį, patyliukais nusileidau žemyn. Už galinių durų stiklo žaibas nušvietė žmogišką siluetą. Banalu, gerbiamasis režisieriau, banalu...

– Kas ten? – savo balse išgirdau isterijos gaidelę.

– Hello, miss! Aš gydytojas. Jūs šiandien skambinot?

– Nieko gero pasakyt negaliu, – nežiūrėdamas man į akis kalbėjo daktaras. – Jai liko kelios dienos. Gal tik – para...

– Tai darykit ką nors! Vežkit ją į ligoninę...

– Ji tiesiog labai silpna, visi grafaitės gyvybiniai mechanizmai atsisako veikti. Be to, grafaitė išreiškė savo valią mirti namuose.

– Neįsibaugink, – pridūrė išeidamas.

Vos jam užvėrus duris, su garsiu spragtelėjimu prieškambaryje įsižiebė šviesa.

– Ačiū, – spragtelėjau pirštais.

(......)

O ryte kažkoks tipas jau stoviniavo prie paradinių durų.

– Kas ten? – paklausiau piktindamasi į knygą vis besibraunančiais veikėjais.

– Gydytojas Perkinsas. Vakar palikote iškvietimą klinikos atsakiklyje.

– Bet... Jūs juk buvot vakar...

– Atsiprašau, panele, – vyriškis kalbėjo pro uždarytas duris. – Bet vakar jūs sakėte, kad Elizabetos būklė pablogėjo. Tik noriu įsitikinti, kad jai viskas gerai.

Pravėriau duris, bet palikau užkabintą grandinėlę. Lauke stovėjo smulkutis indų kilmės vyras. Tikrai žemesnis, nei buvo atėjęs praėjusį vakarą.

– Vakar jau buvo atvykęs gydytojas, – įtariai sumurmėjau.

– Tikrai? – atrodė nustebęs. – Kaip jis atrodė?

– Nežinau, buvo tamsu...

– Keista. Jūsų žinutę administratorė perklausė tik šįryt... Tai ar vis dar reikia apžiūrėti Elizabetą?

Šitam daktarui atrodė, kad Elizabetai viskas gerai. „Būklė stabili“, – pareiškė jau plaudamasis rankas. Gyvens. Atsidusau, mintyse skaičiuodama pinigus. Keičiant grafaitės sauskelnes supykino: kaulėti sėdmenys nusėti šlapiuojančių pragulų, nuo kurių tvoskė pūvančia mėsa. Moters oda buvo aplipusi pleiskanomis tarsi žvynais, ji buvo tokia liesa, kad kelių ir alkūnių sąnariai atrodė neproporcingai dideli. Senė aimanavo nuo kiekvieno prisilietimo. Ar kas nors fotografuos ją, dabar valgančią iš buteliuko su čiulptuku? Iš grožio, valios ir titulo liko tik nuotraukos. Bevaikės senmergės likučiai priklausė nuo nepažįstamos imigrantės iš Rytų Europos.

(.....)

Atsisėdusi ant žemės įjungiau vaizdo grotuvą. Ekrane svajingai šypsojosi nenusakomo amžiaus jogos instruktorė.

– Atsisėskite ir atsipalaiduokite, – pasiūlė.

– Ooooooooi... – dejonė iš grafaitės kambario.

– Užmerkite akis. Pajuskite savo kūną...

– Oooooooi...

Pagarsinau įrašą.

– Pajuskite, kaip su kiekvienu įkvėpimu jumyse plasnoja gyvybė...

Pajutau, kad noriu rūkyti. Cigaretė ar joga? Trumpai ir karštai ar ilgai ir nuobodžiai? „Man taip nebus“, – sakiau kišenėje ieškodama degtukų. Dėl visa ko pasižiūrėjau į veidrodį. Viskas gerai, dar jauna. Kaip atrodys mano veidas, kai man bus septyniasdešimt? Subinė? Nosis? Rankos? Bet tai bus kita moteris, kuri viską žinos ir nežiūrės į veidrodžius. Vartysiu nuotraukų albumus. Atsiminiau žalią džinsinį kombinezoną, kurį nešiojau būdama penkerių. Ir savo rankas atsiminiau, kai per gimtadienį užpūčiau penkias žvakutes ir galvojau: „Šakės, kokia aš didelė. Man metų jau visa ranka! “ Man buvo trylika, kai paprašiau tėvo pakasyti nugarą. Kaip visada, pilvu užguliau jo kelius ir pasukusi galvą akis įsmeigiau į televizorių.

– Kas čia dabar? – paklausė.

– Liemenėlė. Atsek, – pasakiau. Tėvas atitraukė ranką. Ir daugiau niekada nebekasė man nugaros.

Išbrinko mano krūtys ir ištįso pirštai, veidrodžiai kas dieną rodė vis kitus atspindžius, bet aš likau ta pati. Tik tos bažnytinės davatkos, kurios kartoja: „Turėk gėdos, vaike“, turbūt niekada nebuvo aštuoniolikos.

Tuo pačiu metu sudejavo Elizabeta, užgrojo mano mobilusis ir pasigirdo beldimas į duris. (.....)

– Pajuskite savo kūną, raumenis, kaulus... – tęsė jogė iš televizoriaus. Petimi prilaikydama mobilųjį atvėriau duris.

Ji atrodė lygiai taip, kaip įsivaizdavau. Šiek tiek apkūni, per daug prisidažiusi, porą dienų neplautais plaukais, nervingai bėgiojo mažomis akutėmis stengdamasi dirbtinai šypsotis. Išjungiau telefoną netarusi nė žodžio.

– Labas, mano vardas Raminta, – prabilo angliškai. – Palikau čia savo daiktų.

Įžengusi vidun Raminta jautėsi kaip namie. Nutrenkė rankinę ant sofos ir nužingsniavo į virtuvę.

– Vis dar dvokia šlapimu, ką? – raukėsi kuisdamasi po stalčius. – Nebijok, dirbau čia keturis mėnesius, žinau, kur kas.

Pagaliau suradusi kamščiatraukį iš krepšio ištraukė butelį vyno.

– Nori? – pasiūlė.

„Gal detoksikuojančio gėrimo?“ – norėjau leptelėti.

– Ko taip šypsais? – paklausė. Moteris nervinosi, bet stengėsi atrodyti kieta.

– Aš iš Lietuvos, – atsakiau.

Raminta pareiškė, kad pernakvos. „O, rūkai?“ – apsidžiaugė, pamačiusi cigarečių pakelį. Užlipusi į viršų kuitėsi tarp daiktų, krovėsi į maišus knygas, vaizdo įrašus, mačiau, kaip įsimetė ir porą Elizabetos suknelių. Ji kalbėjo mažai, aš neklausinėjau. Skaičiau moters mintis. „Išgėriau visą butelį vyno, suvalgiau keturis sumuštinius. Viskas per tą slaugę iš Lietuvos“, – vėliau rašys dienoraštyje. Jai nematant įkišau jos užrašų knygutę į krepšį.

– Dar gyva padla? – paklausė retoriškai.

– Gyva.

– Bjaurastis, ką? Žinok, šita boba buvo šlykščiausias mano sutiktas žmogus. Dar tada, kai galėjo kalbėti... – Raminta išlenkė paskutinę taurę. – Ji mane traumavo, – pareiškė. – Visos mano psichologinės problemos paaštrėjo, kol dirbau su šita kriošena.

Tą naktį pirmą kartą po dviejų savaičių gerai išsimiegojau. Matyt, gelbėjo mintis, kad namuose buvau ne viena. Iš ryto įžengusi į grafaitės kambarį radau ją jau atšalusią. Gulėjo užvertusi akis, keistai išsikreipusi, savo povyza kažkodėl priminė suvažinėtą paukštį.

– Raminta! – surikau išsigandusi. Nepasibeldusi įlėkiau į jos kambarį, kuriame aptikau tik sukuistus patalus ir raštelį:

Ačiū už sumuštinius.