Uogautojas. Novelė

- Iš kur atsirado upė? – krūptelėjo uogautojas.

- Nukrito iš dangaus, - paaiškino nežinia iš kur išdygusi mergina.

- O kas tu tokia?

- Aš Almantė. Atiduok uogas!

- Ir kodėl aš turiu tau atiduoti savo laimikį? - šyptelėjo Salvinas.

- Ne man, o miškui!

- Supratau, - nuliūdo Salvinas, - esi gamtosaugininkė... Gerbiama inspektore, aš esu bedarbis ir uogos – tai mano verslas, pragyvenimo šaltinis. Nemokėsiu pabaudos!

- Aš ne inspektorė... Ir tavo pinigų man nereikia!

- Tai kas tu tokia, po velnių?

- Aš miško laumė.

Salvinas pradėjo kvatoti.

- Čia turbūt pokštas?

- Mano pokštai šiurpūs, dievinu juodą humorą... - pyktelėjo Almantė.

- Nepūsk miglų, - šaipėsi uogautojas, - verčiau pasakyk, kurioje pusėje tiltas?

- Grąžink man uogas ir aš tave saugiai perkelsiu į kitą krantą.

- Eik po velnių, mergele laumele... – šaipėsi Salvinas.

Almantė ištiesė rankas ir pradėjo pūsti orą, kuris greitai stingo į rūką. Tirpo pilki upės krantai, o baltos žuvėdros pavirto matiniais šešėliais, skriejančiais pažeme. Ant skaidraus stiklinio smėlio voliojosi aštrūs pušų spygliai, nuskintos gėlės, išrauti grybai. Pagaliau migla saugiai paslėpė dangų ir pilku debesimi užkalė miško akis.

Nukrito žvali Salvino nuotaika. Sinchroniškai karksėdamos varnos skaičiavo upės valandas. Rūkas - tai netikra dykuma, pastelinis dangus ir sodrus oras. Salvinas matė tik pusę miško, bespalvius beržus, kelmų taškus. Ant sausos šakos svyravo įtaigi kartuvių kilpa ir paskutinė uogautojo gyvenimo sekundė.

Spėriai džiuvo atkaklūs karklai, šakoti alksniai išlankstė simbolinį ešafotą. Iš rūko išlindo blyškus mėnulis pasigėrėti smagiu reginiu. Ant kelmo stovėjo svaigus sulos ąsotis. Paskutinis noras visada yra išpildomas.

Krito šaltas lietus. Salvinas pražiopsojo ilgą ir laimingą gyvenimą. Jo mintys buvo tik upės vanduo. Pro atviras akis plaukė vaikystės burlaiviai. Neliko svajonių ir tolimų salų. Salvinas užsimerkė. Tamsu. Migla griovė racionalų protą.

- Almante, aš pajuokavau... Gali paimti mano uogas... Nenoriu kartuvių, nenoriu ešafoto, tik noriu būti gyvas! – maldavo Salvinas.

Pagaliau migla pradėjo sklaidytis, blėsti, sekti. Prie uogautojo neskubėdamas artėjo vilkas, vilkintis policininko uniformą.

- Parodykite dokumentus ir leidimą uogauti.

- Neturiu... – sudejavo Salvinas.

- Kaip gaila, - nuliūdo vilkas, - bet dar ne viskas prarasta. Jūs turite teisę į paskutinį norą.

- Ar stipri sula?

- Stipresnė už alų, - patikino pareigūnas.

Salvinas užsivertė ąsotį. Skanesnio gėrimo jis neragavo per visą savo ilgą ir prieštaringą gyvenimą. Išgėręs paskutinį lašą, Salvinas apstulbo ir dabar jau antrą kartą. Nebuvo nei ešafoto, nei pareigūno, nei karučio, nei kuprinės, nei upės... Tik senas jo automobilis. Kaip gera grįžti namo iš miško gyvam ir be uogų. Netikėtai atsidarė automobilio spintelės dangtis ir Salvinas pamatė rudą maišelį. Viduje buvo auksinės monetos.

Vilnius, 2012 m.