Durys. Novelė

Tulgirdas kvėpavo ištrupėjusiais tvorų dažais, dulkėmis, suodžiais. Už medinio sandėlio bolavo aiškios durys. Lingavo senas duobėtas asfaltas, blizgėjo šukės. Tuščia. Vienam saugiau. Reikia skubėti.

Už šiukšlino lauko dvėsė pilki mūrai, linko pajuodę gamyklų kaminai, girgždėjo pritemę žibintai. Prie lūšnynų jau sėlino alkani šešėliai. Tulgirdas skubiai atvėrė barako duris ir nedvejodamas žengė į vidų. Jis užuodė dūmų kvapą. Ant supuvusio kilimo ruseno mažytė ugnelė. Tulgirdas įmetė kelias sausas šakas. Laužas - tai tikra sėkmė. Galima sušilti ir vėl ieškoti durų.

Pradėjo lašnoti smulkus lietus. Tulgirdas pažvelgė į viršų. Sandėlio lubos buvo kiauros. Negalima čia ilgiau pasilikti. Jau tirpo laužavietės akmenys, o liepsnos liežuviai pavirto sniegu. Džiugiai suspurdėjo širdis. Koridoriaus gale Tulgirdas pamatė rožines duris. Pirmyn!

Kambaryje buvo šviesu. Ore skraidė dulkės. Ant sienos kabojo didžiulė molinė kaukė. Liepsnojo medinės akys. Ant linoleumo voliojosi nukirsti sparnai. Gal didžiulio paukščio? O gal angelo?

Atviras horizonto šešėlis. Slidi baimės trauka. Baisu kristi, nupulti, degraduoti... Valio! Visai šalia svyravo pilkos durys. Pirmyn! Atvėręs duris, Tulgirdas sugrįžo į šiukšliną priemiesčio lauką.

Senais, mediniais barako laiptais riedėjo tuščia kaukolė. Tulgirdas pakėlė kaukolę ir išvydo plačią kapinių šypseną.

- - -

Durys neturi praeities, jos atsiranda iš niekur. Nėra jokio atstumo iki durų, todėl nereikia niekur keliauti. Durų paieška – tik absurdo spektaklis, progreso parodija.

Nerūdija į galvą įkaltos skystos mintys, todėl nematome savęs, bet regime kapines.

Kaukolė pilna pelkių vandens, drumstų minčių ir alkanų siekių.

Neužtrenktos durys, bet niekur negalime išeiti.

Vilnius, 1013 m.