Pradžia / Radikaliai
 

Baimė. Novelė

Ne tik beletristų kuluaruose sklando legendos apie pražūtingą balto popieriaus lapo poveikį. Paskendę bereikalingų daiktų, abstrakčių doktrinų, kvailų paskalų ir politinių išdaigų gausybėje, kūrėjai pamiršta paslaptingą Tuštumą iš kurios ateina įkvėpimas.

Algimantas Lyva
2013 m. Sausio 08 d., 11:20
Skaityta: 186 k.
Be pavadinimo. Arūno Kulikausko nuotr.
Be pavadinimo. Arūno Kulikausko nuotr.

- Ar tave gąsdina baltas popieriaus lapas? – paklausė Baniutė.

Rašytojo Kaliksto ranka sudrebėjo. Iškrito arbatos puodelis. Ant baltos staltiesės pražūtingai augo, plėtėsi, atominį grybą imituojanti, ruda dėmė. Kalikstas šlapiais delnais užspaudė ausis. Tuoj sprogs galva ir ant parketo pabirs kaukolės skeveldros.

- Mieloji, tu viską sugadinai... pražudei mano gyvenimą, kūrybą, svajones...

- Nusiramink, paaiškink viską ramiai, - nė kiek nesutriko mergina.

Rašytojas pakėlė apvirtusį arbatos puodelį ir kraupią tuštumą užpildė viskiu. Vienu mauku išgėręs ugninio vandens dozę, Kalikstas atsilošė. Stojo ilga, radioaktyvi tyla. Rašytojas vėl įsipylė viskio ir tuoj pat išmaukė. Nepadėjo. Kalikstas užsivertė visą butelį. Baniutė ištraukė butelį iš rašytojo rankų.

- Ar pasiutai? Kas su tavimi darosi? – pyktelėjo mergina.

- Baltas popieriaus lapas ir tuščias monitoriaus ekranas žudo talentą, griauna beletristo karjerą, paverčia jį alkoholiku ir menkysta. Baltoji Giltinė paralyžiuoja rankas, išjungia mąstymą ir kuo ilgiau rašytojas spokso į baltą popieriaus lapą ar tuščią monitoriaus ekraną, tuo daugiau stiprėja neviltis ir nerimas... Kūrėjas jau nebeįstengia atplėšti akių nuo baltos siaubo pašvaistės... Artėja beprotybė ir niekas jau negali išgelbėti rašytojo.

- Nejaugi nėra būdo įveikti Baltąją Pabaisą? – nusistebėjo Baniutė.

- Deja, nėra... – pašiurpo Kalikstas.

Rašytojas panoro įsipilti arbatos, bet arbatinukas buvo tuščias. Žiauriai džiuvo gerklė.

- Mieloji, užkaisk arbatos, - paprašė Kalikstas.

- Štai arbata!

Ant stalo išdygo didžiulis stiklinis arbatinukas, kuriame linksmai, it vikrūs tritonai, nardė didžiuliai arbatžolių lapai.

- Gerk, tai rūšinė kinų arbata, - ragino mergina.

Rašytojas įsipylė pilną puodelį ir pradėjo godžiai gerti. Bet Kalikstas nepajuto jokio skonio. Ir nors arbata tekėjo veržlia srove, gerklė buvo sausa it Sacharos dykuma. Kalikstas sviedė puodelį ant stalo. Indas buvo tuščias. Dingo ir jo mūza Baniutė.

- Kur dingai? Kur pasislėpei? – šaukė Kalikstas.

- Aš čia, - pasigirdo švelnus merginos balsas.

Kalikstas pašiurpo monitoriaus ekrane pamatęs Baniutės veidą.

- Tu ne mūza! Tu – pabaisa, Baltoji Baimė! – rėkė Kalikstas.

- - -

Vakare policijos patrulis šalia šiukšlių konteinerio surado sušalusį rašytojo kūną.

Vilnius, 2013 m.

Komentarai