Stela. Novelė

Ant šaligatvių voliojosi tušti fejerverkų blokai, dusliai švietė plastikinės konfeti drožlės. Alpo pliki gatvių žibintai, agurkiniais bėgiais riedėjo alaus skardinės. Pritilo saldainių dainos, metalo kakofonija, riksmai. Marius atsirėmė į šaltą pastato fasadą. Reikia susikaupti, prisiminti, kodėl jis buvo išmestas lauk?

Deja, Mariaus beveik nieko neprisiminė. Tuo geriau! Metas į šokoladinį tortą įsmeigti surūdijusį kastuvą. Marius paliegęs slinko tamsia gatve. Vis dar drioksėjo vienišos petardos ir tamsiu dangumi skriejo cypiančios raketos. Girgždėdamas artėjo Gedimino prospekto suolelis.

Sulinko brendžio išsekintos kojos. Marius griuvo ant suolo. Į medinį turėklą atsitrenkė galva. Gal bus lengviau mąstyti? Gal nuo smegenų plutos atšoks alkoholio drumzlės? Nespėjo Marius įvertinti sunkiojo pikiravimo privalumų, kai į lakūno glėbį, be parašiuto ir, gal būt, tiesiai iš debesų nukrito jauna, daili mergina.

- Atleiskite, man silpna, man bloga... Aš pražuvau... dingo automobilis, rankinukas, mobilus telefonas...

- Marius, - vis dar spausdamas merginą glėbyje, galantiškai prisistatė kavalierius.

- Paleiskite mane! Susitvarkysiu pati! Man nereikia jūsų pagalbos!

- Paleisiu, jei pasakykite savo vardą!

- Stela, - suvaitojo mergina, - man bloga, padėkite man...

Stela pasviro ant Mariaus peties ir užsnūdo. Kavalierius nedrįso žadinti merginos ir, kad būtų šilčiau, ją stipriai apkabino. Marius net nepajuto, kaip nukeliavo į sapnų šalį... Visai šalia driokstelėjo petarda. Pabudo mergina.

- Kas tu toks?

- Aš Marius, o tu Stela.

- Ar mes draugai?

- Manau, kad taip...

Stela ilgai spoksojo Mariui į akis, o po to pradėjo juoktis. Mariui taip pat buvo velniškai linksma.

- Stela, ar tikrai tave apvogė? Gal tu tik fantazuoji?

Skardus merginos juokas baigėsi ašaromis ir pykčiu:

- Dabar prisiminiau, kas nutiko!

- Tai papasakok man.

- Negaliu...

Marius, norėdamas išsklaidyti niūrią Stelos nuotaiką, draugiškai pasiūlė.

- Jaučiu, kad tu nejučia išmetei rankinuką į šiukšlių dėžę...

- Nesąmonė, nejaugi tu manai, kad aš girta? - pyktelėjo Stela.

- Eime, pažiūrėkime... Ir tu įsitikinsi, - įkalbinėjo Marius.

Pagaliau mergina sutiko nukulniuoti iki šiukšlių dėžės, bet nė žingsnio toliau.

Nugalėjęs pasibjaurėjimą, Marius pasilenkė ir, didžiuliam Stelos džiaugsmui, ištraukė rankinuką.

- Mariau, tu genijus, stebukladaris, - apsalo Stela, - vairuotojo teisės, banko kortelės, automobilio raktai, mobilus taip pat yra... bala nematė tų pinigų... dingo 200 litų, ne daugiau... Dabar aš žinau, kas esi tu! Tu – ekstrasensas, atskubėjęs vargšei merginai į pagalbą!

Marius neteko žado ir beveik išsiblaivė:

- Nesąmonė!

- Žinau, nenori išsiduoti, dirbi slapta... Bijai tapti laboratorine žiurke! Dabar surask mano automobilį! Juk tau vieni niekai aptikti didžiulį metalo gabalą...

Marius pradėjo kvatoti. Valio! Tegyvuoja gyvatės metai! Jis žiauriai girtas, išprotėjęs, nukvakęs...

- Nejaugi, nenori man padėti? – beveik įsižeidė Stela.

- Gerai, jau gerai... – Marius pirštu dūrė į tolį, - štai tavo BMW !

- Įspėjau! – Stela apkabino Marių, - bėgame, noriu greičiau namo! Miegoti! Sušilti!

- Nenoriu būti našta, - bandė išsisukti Marius.

- Jokių atsikalbinėjimų, - sušuko mergina, - pirmyn ir tik pirmyn...

Didžiausiai Mariaus nuostabai - tai buvo Stelos mašinytė. Džiugiai pasisveikino signalizacija ir Stela atidarė dureles.

- Į karietą, nakties lorde... o gal tu nori vairuoti?

Nespėjo Marius mandagiai atsisakyti - šalia automobilio išdygo kvadratinis žaliūkas. Pamačiusi nekviestą svečią, Stela sušuko:

- Kovaldai, eik po velnių! Nenoriu tavęs matyti!

- Tai tu jį pakabinai, o gal jis tave girtą nučiupo?

- Nutilk mulki! Tu esi niekas! Aš tavęs nebijau, mane saugo tikras ekstrasensas!

Nespėjo Marius ištarti nė žodžio, kaip Kovaldas išsitraukė revolverį ir, dukart šovęs konkurentui tiesiai į krūtinę, skubiai pasišalino. Pakirstas skausmo, Marius nuvirto ant šaligatvio.

- Mariau, nejaugi tu apsižioplinai ir nenumatei užpuolimo? – beveik pasipiktino Stela.

- Aš viską numačiau, žinojau, kad šaus guminėmis kulkomis... Mieloji, aš gyniau tave...– skiedė ekstrasensas.

- Mariuk, atleisk man, kvailutei, kad aš išdrįsau suabejoti tavo išskirtiniais gebėjimais...

Stela taip aistringai bučiavo savo gynėją, kad Marius pasiryžo bet kokioms kvailystėms. Meilė nugali visas kliūtis.

- Stela, galbūt automobilio spintelėje yra viskio butelis? – pasiteiravo Marius.

- Še, gerk, tik ne visą, žinau, kad niekada negirtėji ir neprarandi kontrolės, palik šlakelį ir man...

Tik išsiurbęs pusę butelio, Marius pagaliau numalšino pragarišką skausmą.

- Dabar važiuok bet kur ir nieko nesakyk! Aš viską žinau! – apgirtęs pūtėsi Marius.

...Ir BMW nuvažiavo nežinia kur. Gal į anomalią zoną, gal į paralelinę erdvę, o gal - tiesiai į rojų? Paliksime šį klausimą be atsakymo. Verčiau, pagalvokime, ar mes mokame džiaugtis gyvenimu? Ir nereikia piktintis, jei žmogus, it mulkis, braunasi į laimės zoną. Skamba kiek beprotiškai, bet, patikėkite, mūsų prigimtis tobula, ji dirba be priekaištų. Štai ir viskas!

Vilnius, 2013 m.