Apie veidrodžius

Labai ilgai galvojau, ar dar prieš atsirandant telefonui, internetui ar bevieliam ryšiui žmonės buvo tikresni, mokėjo labiau išjausti akimirkas ar mes tiesiog romantizuojam faktą, jog žmonės turėjo mažiau tikrų ar išgalvotų įsipareigojimų prieš atsirandant visiems socialiniams tinklams, visi tiesiog koncentravosi į tuos žmones, kuriuos sutikdavo pirktadami duoną, keliaudami apylinkėse ar per bendrus pažįstamus. Ir galų gale, ko mus moko istorijos apie tai, jog karaliui daug lengviau nužudyti žmoną nei su ja išsisikirti... 

 

Nenoriu kovoti prieš technologijas ir tikrai dievinu galimybę žinoti, koks oras šiandien mano gimtajame mieste, Londone ir Niujorke tuo pačiu metu. Man gera atrast seniai pamirštus pažįstamus iš labai senų kelionių ir dalintis laiškais, kurie pasiekia Japoniją greičiau nei per savaitę. Mane labiausiai stebina tai, kad, nepaisant visų technologijų, nepaisant visko, kas priverčia mus jaustis daug arčiau vienas kito, žmonės tiesiog pamiršta tą tikrą, nuoširdų artumą. Jaučiu, kaip nuoširdumas tampa nepasitikėjimo priežastim. Jaučiu, kaip gražus palinkėjimas draugui tampa iššūkiu. Ir tai mane gąsdina. Žmonės tampa tokie nepatiklūs vien dėl to, kad mes pamiršom tikrąsias vertybes? Papasakot savo dienos įspūdžius socialinio tinklo fone atrodo saugiau, nei papasakot juos vienam draugui? Galiausiai, koks žmogus išties yra draugas?

 

Aš turbūt labai mažai išmanau apie gyvenimą, nes daugiausiai apie jį mokiausi iš mamos, Mažojo Princo ir to tobulo išjautimo, kai klausai labiau, nei kalbi. Bet, die, kad ir kas benutiktų, kad ir kaip greitėtų pasaulio sukimasis, aš visada liksiu mergaitė didelėm akim, tikinti žmonių pažadais, žodžiais ir akim, nes, kad ir kas benutiktų, akys yra veidrodis.