Radikaliai.lt spiritus movens Mindaugo Peleckio atminimui

Radikaliai Šiandien, balandžio 17 dieną, sukanka vieneri metai nuo Radikaliai.lt steigėjo, kūrėjo, spiritus movens - rašytojo, poeto, žurnalisto, mokslininko, hiperpoligloto MINDAUGO PELECKIO mirties... NVO "PILAITĖS BENDRUOMENĖ", prisimindama prieš metus į Amžinybę…
Trys novelės

Radikaliai
Amžina kartotė

Radikaliai
Mindaugo lobynai

Radikaliai Dalijamės neseniai pasirodžiusia knyga apie www.radikaliai.lt steigėjo ir spiritus movens Mindaugo Peleckio (1975–2023) gyvenimą ir kūrybą
Seniai laukta monografija

Radikaliai Mindaugo Peleckio naujausios monografijos „Naujieji religiniai judėjimai Lietuvoje“ recenzija buvo publikuota žurnale „Naujojoji Romuva“ (2022, nr.4, p. 36–39).
Įkūnijant konceptualumą ir tarpdiscipliniškumą

Be problemų
Kūryba - iš gamtos ir miesto, sapnų, matyto filmo, kasdienybės ir patirties nuotrupų...

Be problemų Radikaliai.lt kalbina talentingą tapytoją Tomą Stanaitį, kuriam nėra svetimos ir ekologinės, gamtos išsaugojimo, pagarbos gyvybei temos. ''Išgirdus pjūklą, nesvarbu miške ar mieste, pasidaro liūdna, – taip teigia tapytojas''.
Kaip gimsta spalvinimo knygelės?

Be problemų Indrė Gražulevičiūtė-Vilėniškė (Indrė Wooden Fox), pasitelkdama Al, arba Dirbtinį Intelektą, sukūrė penketą spalvinimo knygelių – ir vaikams, ir suaugusiems. Apie šią kūrybos sritį nusprendėme pakalbinti talentingą kūrėją ir mokslininkę.
Malda

Be problemų
SU GULBĖMIS IR GERVĖMIS: PASITINKANT PAVASARĮ

Be problemų

Kartais liūdna dėl savęs

Kartais mane mano pačios reakcijos pribloškia. Atrodo tiek, žmogus, mąstai, ir kur tau... Būna – žmogus tiesia į mane ranką. Automatiškai aš savąją tiesiu link rankinės – cigaretės? Pinigų? „Ne, tik norėjau pasveikinti ir ačiū pasakyti. Žinau jus, taip teisingai parašėte“.

Rūta Grigolytė
2012 m. Lapkričio 29 d., 21:47
Skaityta: 197 k.

Radiacija. Fukušima. Takanobu Hoshino nuotr.

Prasmegti skradžiai, sakote? Kaip maža to būtų. Staiga keliais šviesmečiais už tą žmogų sumažėjusi, kuo greičiau sprunku išsivemti.

Dvasiškai, nuo pačios savęs. Kur? Darbe – ne. Namuose – ne. Kavinėje – nebent bėdos norisi.

Bažnyčioje – ne man.

Vimteliu ant pusiau draugo: „Kas man yra?? Aš juk nelinkusi nieko smerkti, juo labiau – mano vienas svarbiausių stebėjimų objektų yra žmogaus įpročiai – sąmoningi ir nesąmoningi. Kaip galėjau taip susimauti?“.

Kiek dar to kelio liko, kiek dar SPĖSIU nueiti? Kaip apsikęsti su savimi tokiu nekokybišku?

Galėsi: eisi tiek, kiek duota, vemsi nuo savęs tiek, kiek lemta. Rankos kišenėse būtų buvę daug blogiau, –

įsisupęs į rudeninį paltą nueina pusiau draugas.

Pusiau?