„Ir neveltui lietuvis, blet, esi“

Man kontekstas patinka

Man patinka reikšti mintis

Mintis kaip tariant yra

Negyvi jausmai

Kuriais mes kartais tikim

Kai neturim ką veikt

                      Aidas Baublys

Kaip ir įprasta, A. Baublio poetinę trilogiją KRAUJAS sudaro trys dalys. Pirmoje poetas retoriškai paklausia: ar gyvas tu, klausytojau? Autoriaus balse (tekste) jaučiama (ir visai pagrįsta!) abejonė. Nereikia savęs apgaudinėti, meluoti. Skaitytojo, klausytojo nėra... Todėl antroje trilogijos dalyje neįvykęs pokalbis vyksta po dangumi, tiksliau, SU dangumi. Išvengdamas monologo vienatvės, poetas žvelgia į tyrus. Ir, pagaliau, trečioje trilogijos dalyje, autorius gal sau, gal kolegoms, rekomenduoja – prabildamas, pajusk pulsą ir virškinimą savo kalbos. Tai būtina, kad neužkietėtų beletristo viduriai, kad žodžių pašalinimas vyktų sklandžiai ir energingai.

Kosminę trilogijos vienatvę kompensuoja du satelitai. Pirmasis, manyčiau, labiausiai pasisekęs kūrinys - NERĖK, skirtas a.a. Artūrui Barysui – Barui. Antrame - KAI UŽKABINA trilogijos asteroide gvildenamos žymiai ryškesnės problemos – skausminga Kristaus paieška, abejojimas išganymu ir Biblijos tiesomis. Nusivylęs religija, lyrinis herojus siekia hedonistinių tikslų ir mąsto ne tik apie savo naudą, bet ir apie benamių gerovę. Deja, kūniškai laimei kelią pastoja garo katilas. Perspektyvoje – absoliutus nulis ir vakuumas.

Po tokios ciniškos ir užgaulios įžangos (mea culpa!), manyčiau, verta pašnekėti iš esmės. A. Baublio poezija – tai ne tik sąmonės (gal pasąmonės ar kvazisąmonės!?) srautas, hermetiškos mintys, atklydusios iš tolimų erdvių, konvulsyvūs sielos virpesiai. Autoriaus tekstas – tai ne naivi saviraiška, savišvieta, ne pasipuikavimas ir ne išpažintis. TAI – kažkas daugiau, svarbiau ir aktualiau...

A. Baublio poezija – tai kelionė į uždraustą žemę, į anomalią zoną. Tai - dolmenų gausmo stenograma, šventų šešėlių eskizai, vaiduoklių giesmės. Spalvingos metaforos skamba it burtažodžiai ir tekstas virtuoziškai išvengia monotonijos ir didaktikos.

Neverta ilgai „kirstis“ į A. Baublio eiles. Svarbu pajusti poeto intonacijos bangą, balso stygų vibraciją, auros spinduliavimą. Autorius – ne Guru, ne Zen Meistras... Jis – šamanas, žodžių užkalbėtojas, fakyras, sėdintis ant aštrių metaforų vinių. Apsvaigęs nuo paslaptingo teksto, autorius neria į kietą abejingumo sieną ir eina kiaurai, pasiekdamas klausytojų širdis.

Vilnius, 2012 m.