Anonsas: Ištrauka iš romano "Kostiumų drama"

Tram pam pam, tru tu tu, ratu ratu, niūniavau mintyse važiuodama jau pažįstamu keliu pro pasipūtusius bokštus ir bevardžių žmonių minias – kaimo orą pakeitė švino tvaikas, aš vėl buvau Londone, Stouk Niuingtone, vėl pravėriau „Spence“ kepyklos duris. Vėl norėjau paklausti: „Ar turit likučių?“, bet po akimirkos, prisiminusi slaugės atlyginimo valandinį tarifą, užsisakiau dvigubą porciją kapučino ir sūrio pyrago. Alternatyvos palauks. „Ir dar prancūzišką ragelį“, – pirštu bakstelėjau į gundytoją. Gatve riedėjo autobusai. Prie durų sėdėjo valkata Maiklas. Sakyčiau, déjà vu, bet taip tikrai jau buvo...

Aš niekur neskubėjau. Smagiai šildė popiečio saulė, gėriau jau ketvirtą puodelį kapučino, kai prie manęs priėjo padavėja ir paklausė:

– Ką čia rašai?

– Knygą, – atsakiau rimtai.

– O! Apie ką?

– Apie antraeilius herojus ir trumpus jų buvimo epizodus.

– Kaip suprast?

Atsidusau. Žmonės niekada neperkanda menininkų minčių.

– Paprastai gyvenimas nebūna viena istorija, – ėmiau aiškinti. – Kiekviena diena – tai šimtai atodūsių, sutiktų žvilgsnių, prisilietimų, kiekvienas pokalbis yra trumpa istorija, už kiekvienų namų durų kiekvieną vakarą gimsta po knygą. Nebūtina įsiminti tų herojų vardų ar veidų, jie ateina ir dingsta, gyvena sau toliau jau nebeaprašyti.

– Rimtai?

– Ne, – atsakiau. – Rašau istoriją apie mafiją ir blondinę. – Padavėja susidomėjusi palinko artyn ir klausiamai kilstelėjo antakius. Ji kvepėjo bandelėmis. – Supranti, mafija pagrobė Blondinę. Laiko ją uždarę apleistame fabrike. Mergina pririšta prie kėdės – viliojamai pražergtos kojos, balta prakaitu įmirkusi palaidinė ir per ją persišviečianti rausva liemenėlė. Blondinės plaukai susivėlę, lyg ji ką tik būtų siautusi lovoje, kraujuoja praskeltas antakis – gardėsis fetišų gurmanams. Fabriką saugo dešimtys ginkluotų blogiukų, gal už merginą pažadėta milijoninė išpirka. Pats Blogiausias Blogiukas ruošiasi kankinti Blondinę. Ji verkia, gailiai dūsauja gundomai raitydamasi kėdėje. Blogiausias Blogiukas dvejoja, bet jo rankose jau švyti peilio ašmenys. Žudyti ar išdulkinti? – štai kur klausimas. O krūmuose netoli fabriko slepiasi Geriausias iš Geručių. Drąsus policininkas arba šiaip koks raumeningas Jehovos liudytojas. Irgi ginkluotas, bet jis – geras. Jis išgelbės Blondinę. Versdamasis salto skrieja iš krūmų, dar skriedamas ore nušauna keturis blogiukus ir įsiveržia į vidų. Pykšt pokšt tratata! Patiesti dar šeši niekšeliai. Blondinė aimanuodama, tarsi nesąmoningai, dar labiau praskečia kojas ir lėtai apsilaižo kruvinas lūpas. Blogiausio iš Blogiukų libido įgauna sparnus, ir Blondinė jau žino – jos nereikia gelbėti. Ji išsigelbės, bet... vienu kojos spyriu išvertęs šarvuotas duris į rūsį įsiveržia Geriausias iš Geručių. Dvikova iš rankų netyčia išsprūdus pistoletui, ant žemės besigrumiantys vyrai vienu metu siekia peilio, nukritusio prie dailiai įdegusių merginos kojų. Aišku, nugali Gerutis. Tekant saulei mylimieji triumfuodami žengia į aušrą. Blondinė abejingai peržengia negyvų apsaugininkų kūnus. Verkiančios motinos prie laidotuvių vainikų? Negadinkim Blondinės laimės. Ji – išgelbėta. Nelaimingos – jau kitos istorijos. Bet, matai, kiekvienas asilas tiki, kad jis yra pagrindinis personažas, o visi kiti – tik antraeiliai aktoriai, gaunantys menkus honorarus. Įžengusi į šitą kepyklą aš jiems esu tik statistė, praeivė, klientė, atliekanti vaidmenį masinėje scenoje. Tai va, aš nerašysiu vien apie tą Blondinę ir jos herojus. Aš papasakosiu tų beveidžių apsaugininkų istorijas. Supranti?

Ji linktelėjo lyg kažko nudžiugusi.

– Klausyk... O tu įdėk mane į savo knygą, ką? Bent parašyk, kad vieną saulėtą dieną aš tau atnešiau kapučino, OK?

– Koks tavo vardas?

– Ambra.

– Ar dar ką nors nori pasakyti?

– Aha. Apie arbatpinigius. Žmonės jų nepalieka, nes turbūt gėdinasi, kad bus per mažai. Parašyk, kad jei kiekvienas paliktų bent dvidešimt pensų, vakare aš nusipirkčiau kokteilį. Arba per savaitę sutaupyčiau teatrui, arba per mėnesį batams, arba autobuso mėnesiniam.

– Dvidešimt pensų?

Ambra linktelėjo. Ji buvo graži. Sakė, italė. Sakė, atvažiavo čia prieš penkerius metus, svajojo būti aktore, net pateko į porą pjesių mažo biudžeto spektakliuose.

– Bet mano akcentas labiau tinka pardavinėti itališką kavą, – nusijuokė. Nusprendžiau palikti jai dvidešimt pensų.

Taigi, vieną saulėtą popietę „Spence“ kepykloje padavėja Ambra man atnešė kavos. Tada aš buvau ką tik grįžusi į Londoną, dar nežinojau, kur nakvosiu kitą naktį, bet rašiau knygą ir dairiausi kokio herojaus, mat pati nieko doro nenuveikiau ir jokiais būdais netikčiau būti pagrindine veikėja. Akys nukrypo link laukujų durų.

– Maiklai?

Jis išviepė šokoladuotas lūpas. Bingo!

– Maiklai, klausyk, o kodėl tu benamis? – prisėdau greta.

– Ilga istorija. – Bet jis įsitaisė patogiau, aiškiai nusiteikęs ją papasakoti. – Prieš penkerius metus mirė mano motina ir paliko man...