Jis. Eilėraštis

jo

nėra

KOMENTARAS:

Poeto nerasime klevo lapų duobėje, troleibuse, restorane... Danguje jis žaidžia slėpynių. Laksto dviračiu stogais. Juodas varnų riksmas neapkartina poeto svajonių. Nukritęs iš debesų, jis vėl lipa ant stogo, geria alų ir graužia raugintus ufonautus.

Liepsnoja popieriniai debesys. Į užmaršties bedugnę krenta neparašytos eilės. Sunku, į abejingą praeivio veidą, mesti gyvą žodį - nėra suodinų, suplyšusių pirštinių, brangaus akmens. Ant asfalto voliojasi suvažinėtos poeto mintys. Reikia sugrąžinti proto pusiausvirą, todėl poeto galvoje sukasi mirtinas sūkurys.

Švyti slidus Anapilio džiaugsmas. Poetas žiūri į kapines ir negalvoja apie mirtį. Jis saugo akmenį ir upę, virvę ir šaką, švirkštą ir aguoną. Danguje nėra sienų. Minčių verpetuose stringa debesų bangos. Vėjas deklamuoja poeto eiles.

Ledas - žiemos sparnai. Ant skylėto apsiauto krenta snaigės ir netirpsta. Poeto širdyje dega šalta žvaigždžių ugnis. Jam nereikia barokinių židinių, puošnių kambarių ir žvakių. Jis visada gali pasiekti dangų.

Tik akimirksnį gyvena oro pilys, todėl pamiršęs save, poetas skina debesų gėles... Kai iš nuostabos atsitokėja aštrūs stogai, molinės čerpės pamiršta laisvas eiles.

Pietauja riebus asfaltas ir aštrios piktžolės. Mieste siaučia rykliai ir vikrios varlės. Įveikęs žolės trauką ir brangiai sumokėjęs už mėnulio galvą, poetas nusiperka žalias lunatiko akis.

Vilnius, 2012 m.