Pradžia / Radikaliai
 

Naktis. Esė

Palengva bluko vakaro auksas. Danguje spindėjo plika mėnulio galva. Kambaryje - šviesu ir tuščia. Jau atverti vartai į sapno karalystę. Pabudę naktiniai drugiai pakėlė sparnus.

Algimantas Lyva
2012 m. Lapkričio 18 d., 18:02
Skaityta: 142 k.
Be pavadinimo. Arūno Kulikausko nuotr.
Be pavadinimo. Arūno Kulikausko nuotr.

Vieniša naktis atvertė pirmąjį debesų knygos lapą ir snaigių kalba sušnabždėjo švarų, dar niekieno neištartą, burtažodį. Į dirvonuojančias stogų lygumas nuskrido balti lapai. Nutilo miestas. Užkimo geležinė automobilių rauda. Dabar jau galima netrikdomai stebėti sniegą. 

Ant asfalto krito balti obuoliai. Į tuščią gelmę paniro pastatų sienos. Nereikia kopti į aukštus kaltus. Į dangų žvelgė smailos stogų viršukalnės. 
 
Nuo miegančio veido nukrito agresyvi kaukė. Šviesėjo galva. Neliko jokių barjerų ir užtvarų. Galima keliauti į tolimas žvaigždes.
 
- - - - - - -
 
Su mėnuliu šoka naktis. Po ąžuoliniu parketu raitosi sunkios užuolaidos. Nedega elektros lemputės. Betoninė siena ryja elektros laidus. Skamba bronzinės stygos. Vario bangose tirpsta tinkas. Tuščioje sidabro taurėje blizga kreivas veidrodis. Naktis geria šypseną ir juoką, melą ir tiesą. Spindi švari žemė, artėja nauji suvokimo horizontai. 
 
- - - - - - -
 
Jau aušta rytas. Ištirpo debesų žvakės, užgeso lauko žibintai, į nebūtį pasitraukė mėnulio šviesa. Naktis iškeliavo ten, kur laisva ir tuščia, kur šviečia lediniai laiko vartai.
 
- - - - - - -
 
Kai pabundi, širdį nejučia užgrobia tamsa, galingesnę už stipriausią viesulą. Į dulkes subyra kuklios svajonės. Verdančiame vandenyje noksta arbatos žolė, į neviltį krenta cukrus. Artėja diena, praradusi dangaus erdvę.
 
Vilnius, 2012 m.

algimantas lyva

esė

naktis

arūnas kulikauskas

Komentarai