Einantis su viltimi. Novelė

Praradusios humoro jausmą, į dangų augo betono sienos. Verkė lietus. Tik lėkšti stogai sufleravo kreivas mirtininkų šypsenas. Šalta ir gūdu. Už keturių sienų slėpėsi vieniši miesčionys ir troško virtualios laimės.

 

Reikia keltis. Eiviltas greitai apsirengė, išgėrė gurkšnį kavos ir suskubo į darbą. Jis - ne bedarbis, ne valkata, o už minimalų atlyginimą plušantis pagalbinis darbininkas. Eiviltas statė dangoraižius, bet visai nesididžiavo aukštomis pareigomis. Nebijojo būti išmestas į gatvę, nes žinojo, kad negaus solidžios išeitinės kompensacijos, kad nebus linksmų išleistuvių. Eiviltas neturėjo piniginės, nes pamiršo, kaip atrodo banknotai. Jis nežinojo, kur išleisdavo sunkiai uždirbtus pinigus. Gal maistui, gal drabužiams? Ne! Visas pajamas godžiai prarydavo nepasotinamas butas. Neužteko net ir minimalaus atlyginimo. Skola augo kasdien ir Eiviltas galėjo būti išmestas į gatvę. 

 

Pagaliau anksti ryte į duris pasibeldė antstolis, lydimas ginkluotų pareigūnų.

 

- Šalin rankas! Aš dirbu! – rėkė Eiviltas.

 

- Eik į darbą, bet namo negrįžk! – rūsčiai įspėjo antstolis.

 

- O kur aš gyvensiu? – paklaiko Eiviltas.

 

- Po tiltu! – kvatojo pareigūnai.

 

Eiviltas, net nepažvelgęs, pasirašė kažkokius popierius, numetė raktus ant stalo ir išėjo į darbą. Valio, jis laisvas. Be namų! Be mokesčių! Eiviltas pasijuto išlošęs aukso puodą. Jokių problemų! Dieną Eiviltas dirbs statybose, o nakvos sargo namelyje. Pinigų užteks ir maistui ir pramogoms.

 

Vilnius, 2012 m.