Motelis. Novelė

Sunku užmigti ant kieto parko suolelio. Laibi varvekliai nuo stogo varvino destiliuotą vandenį. Architektą Palemoną užliejo pykčio banga. Šiltuose kambariuose degė elektros lemputės, o jis beviltiškai mindžiojo sniegą. Pagaliau Palemonas surado neužrakintą laiptinę. Valio! Šaltos betono grindys mandagiai pasiūlė didžiulę, ką tik numestą nuorūką. Dar kartą valio! Pakako tik vieno degtuko brūkštelėjimo. Dūmas! Šiluma! Sušalusiame architekto kūne saugiai pulsavo trapi gyvybė, tačiau mintys nerimo. Stereotipai galvoje minkė košę, vis dėlto Palemonas atmetė primityvų metalinio kioskelio apiplėšimo planą ir visai ne todėl, kad varvekliai performavo sušalusias smegenis.

Randas ant sutinusio veido nepakeis pasaulio! Miegoti ir dar kartą miegoti. Ilsėtis! Rytas už vakarą protingesnis. Architekto galvoje tiksėjo laikrodis. Žadintuvo neprireiks. Pakaks tik kelių valandų šilto, ramaus miego ir jis vėl pakils ieškoti laimės. Palemonas susigūžė ant minkšto kilimo. Minkšta! Saugi dulkėta praeitis. Komfortiškas poilsis pasmaugė prabėgusių dienų nostalgiją. Tik architekto širdyje, it kanalizacijos vamzdyje, girgždėjo paliegusi ironija.

Sumautas gyvenimas – ne nesąmonė, ne konceptuali klaida. Į aklą absurdo sieną atsitrenkė ramus Palemono knarkimas. Ant tiesaus asfalto tirpo snaigės. Vertingą architekto poilsį saugojo mėnulis. Niekas nesutrukdė Palemono miego.

Ryte architektą pažadino automobilio signalizacijos kaukimas. Palemonas žvaliai pakilo nuo grindų. Ačiū dievams – jis gyvas, sveikas, pailsėjęs. Išėjęs į kiemą architektas neatkreipė jokio dėmesio į automobiliais užgriozdintą kiemą, tik pastebėjo kaip įžūliai, tiesiai ant tako nusilengvino kilmingas šuo.

Vilnius, 2012 m.