Sala

Sata

Tai sakai tau patinka šlykštus alus už penkis litus

Tai sakai tau patinka stebėti girtus veidus

Kalbančius nesąmones, kurios įsilieja į tavo pasąmonę

Ir supranti, kad tavo sąmonė nebepakelia tavo laisvės

Tai sakai čia saulė, jūra ir gamta

Tai sakai patinka šikt plastikiniam tualete

Ir klausi kas slypi už plaukų džinsų

Spermos, kraujo ir keistojo taikos ženklo, kuris

Primena praskiestas moters kojas

O aš nežinau kas už tų kvadratinių akinių

Stiklinių akių bei neaiškių apteškių

Ei! Žmones iš kofiino!

Ei! Žmones iš pasaulio čiliakų!

Buskit

Jūs šaukia Sata...

Aš... Aš ir esu Reivas

Tomas Reivas

Bičas iš trečio aukšto

Kuris nesinaudoja liftu, nes jo nėra

Persigėręs ir panašus į šlapenkę

Ėmęs ekstazį su seneliais

Bei morfijų su tėvais žiūrėdamas į matricą

Pasinėręs, niekam nereikalingas

Perdegęs, nes taip norėjo

Bet netapo laisvu

Pamaiva tu Sata

Įbrukus padangą į burną

Pati pasiskandinus po medžiu –

Sudie amžiams, keliauju namo!

U! Bet nebeskiriu spalvų su ribom

Ir klimptelėjau  smėlin per giliai

Lik sveikas pasauli – už tave greičiau nepasisuksi!

Nors buvo gi panelė po tuo liftu... Ir pečius su puodais giros

Ir vaikai ir namelis – kur tau – rūmai, ji laukė kažko, kažkam,

Kažkodėl – drįstu pagalvot, juk nėra ribų – manęs... Ne. Nieko

Nebuvo ten. Nebuvo lifto. Juk netilptų. O gal... Ji mane

Bučiuodavo, kai laukdavom, mylėdavomės, laukdavom, žiūrėdavome,

Laukdavom, stebėdavomės, laukdavom, tylėdavome, laukdavom, mylėdavomės,

Laukdavom, kentėdavome, laukdavom, kasinėdavome viens kito sprandą

Ir plaukus, o gal dar liko takelis į rojų, į dangų, vos vos

Patekėjo saulė ir aš laikau savo kekšės peruką, o gal ir savo,

Spinduliai, socializmas, demokratija, kapitalas, studijos, rinkimai,

Mano švelnios apgaulės, niekad jos nereikėjo, kai laukdavau -

Ko?... Sulos, begalinės, kaip man tiek daug kartų sakė, sulos

Iš vėjo, lietaus, sienų, oro fėjų, duonos, pieno, kraujo, trupinių,

Dulkių, kurios iš dulkių, o tos taip pat, rodos, iš dulkių, o gal

Ir pirmosios šventyklos akmenų, žemės, purvo, vandens, upių bei

Jūrų, sulos kosmoso, sulos visatos – o gavau vien tave ir Satą.

Iki juosmens smėlyje, kuriame ašaros ir prakaitas bočių, aš šaukiu

Tave, tiek daug mačiusį, magą – kas viską taip sustatė?...

Sata 2

Kiekvieną Kalėdų naktį, ypač šventą,

Tai kas ketvirtą, visus pražaidusius

Pačius bukiausius flaš žaidimus, per

Belaidį, dangišką internetą iki kokios pirmos,

Tada nusprendusius parūkyt apie pusė

Dviejų ar šiek tiek vėliau, plius minus

Tada ir visada, taigi mūsų viešpaties metais,

Jau oficialiai Kalėdų, ypač šventų, rytą

Aplanko ir užpildo Kristaus dvasia.

Tai supratau vienuolikos, tarė lyrinis, nors

Daugiau sarkastiškas aš, tuomet dar visai

Mažas Reivukas buvau, ką tik iš pasakos

Su jaunais savo nutruktpusgalviais tėvais,

Kurie nulūžo.

         Eglutė, dovanos, papuošimai, kt.

                             Sausainiai suvalgyti angelų.

                                Senolio karininko portretas.

Ir tarė Kristaus dvasia:... ... ...

Labas, aš ne Krišna.

Krišnos nėra, tai aš – vienas ir tikrasis – dievas,

Neturėk kitų ir t. t.,

Juokauju.

Iš tiesų, tai tu mirsi 20-imties. Apytiksliai.

Tai va, sveikas. Užpildau tave, Tomai,

Kurk ir būk kuriamas

Per amžius ir tepadeda tau kas nors

Arba tu pats sau, nes aš tikrai

Neturėsiu laiko, ne Napoleonas vis gi

Smagu, kad neverki nors, o klausai -

Sumetam kortom? Šaunuolis, jos virtuvėj

Trečiam stalčiuj, patikėk, žinau, kad ten...

Lankau tik vaikus, nes jie nesimaivo

Ir neklausinėja ir aš pasiilgau vaikystės,

Sūnau mano, myliu tave, eik, atnešk

Kortas.

        Eglutė, lemputės, tamsa už langų.

                             Tuščia lėkštutė spindi burtų raštais.

                                 Minkštos lanksčios sienos bei grindys.

                                                                                                                   Niekad nemėgau grindų.

                                                                                                                     Slapukės.

Gal pokerį? Ne, ne – atsižaidžiau savo,

Ištrauk vieną... Tai va, sūnau mano,

Tu būsi pikų tūzas...

- - -

Smūgis į širdį, prabudimas lyg Gagarinas

Raketoj užmigęs, aš kylu iš baltosios mišrainės.

Aš gyvas vaikystės sapnas iš vakarienių

Man devynioliką vasarų ištiko dabar Kūčios

Aš ką tik gimęs.

Man likimą parinko.

Sata 3

Trisdešimt dienų viena po kitos šuo išplėšė lyg metus, aš suvilkėjau

Iš savęs išsinėręs ar iš kitų, tarp rankų smėlis poezija

Simfonijos, margi pašvaisčių raštai jos delnai tiesias jos rūbas

Švelnus į mane lyg dievas lyg draugai lyg orkestras aš tiek

Daug kartų buvau neteisus – kaip tu mane radai?

Žemė dreba, akmenys rieda, bunda ropščias nauja karta milžinų

Džiunglėse susėdę šamanai buria ir laimina jų urvus

Ties piramidės papėdę padviso paskutinis žmonių tėvas

Ir mano atmerkta plačiai akis, slidūs mano laiptai, rūgštus

Mano lietus, išprotėję ir pensinio amžiaus meilės nuotykiai

Iššvaistė pro pirštus, viskas pro pirštus – ką tu man padarei?

Negi tu gailiesi? Tai tavo vasara ir spigūs balsai

Šlepsėjimas išgriuvusių pasakų taku ties jūra giriomis

Iškilmės ošia septyni krantai tu rengiesi į laisvę pilną

Ir niekad neišsakytą tave myli ir mylės Dievai, nes tu buvai

Teisi, šlepsėjimas ir spigūs balsai iš griuvusių pilių

Neliko balta juoda nei pilka nei formos nei pradžios

Neliko priežasties ir padarinių, neliko kaleimo ir mano stiklo

Ir vinių, tik čigonai, ir tie ištirps su gitara bei ponų

Baliais, kur kluonu buvom kartu tarpuos ištempti veidai

Suplyšo ir visi atsakymai, mūsų visų kraujas, tyla

Pažadai – iki kaklo smėlyje, o viskas, kas tikra – pelenai.

Kėdė atsukta į milijoną, miestai iš dangaus skraidantys, šlapi veidai

Pluša katilas į žemę ir purvą įsirėmęs – tuoj, tuoj viskas baigsis

Ir skausmas praeis juk taip jauku užgesti, susivienyt su visais

Dabar miegančiais – vien sapnas mes prieš tai kartų mirusių

Nerišlus ir nesąmoningas tekėjimas minčių link tos vienos

Sniego karalienės: tai tavo vasara mano belaisve meile

Tai tavo vasara bevaise aistra išmintingųjų

Tai tavo laimė ir žydėjimas, taip ilgai pranašautas ir atėjęs

Netikėtai, kai mes tik snaudėm ant tavęs rankas-grandines

Sudėję. Tai tu – ir mes tave paleidžiam. Sudie!

~

Tomai! Tomai! Aidi balsas tuštumoje, o gal tuštybėje paskendęs. Mišrainė.

Gagarinas. Liftas. Bučiniai. Sata. Aš gyvas. Aš gyvas. Ir aš Reivas.

Tomas Reivas.

          Nuo pradžių pradžios svajonių

                              Iki pasaulio krašto bedugnės krioklių

                                  Kur turistai renka Babelio bokšto imitacijas ir palaikus

                                      Mano senoliai byloja – netrukdyk! - eik savu keliu

                                                         Še! - dešimt litų ir sapnininkas.