Slemas - pakankamai šlykštus poezijos žanras

Štai trečiasis atsakymas. Yra dešimtmečio, kartos, epochos dvasia ir jei kūrėjas į ją pataiko – bingo! Nors nenoriu suponuoti požiūrio, kad brangiai parduodamas menas yra geras menas, bet kada gali pragyventi iš savo kūrybos, greičiausiai nevisiškai nusišneki. Be abejo, kaip neretai būna, galima pataikyti ir į ne savo (arba ne tik savo) epochos dvasią. Yra daug geresnių gitaristų už Hendriksą, bet kol neišblės hipiškas laisvės supratimas ir noras, Džimis bus geriausias. Taip pat neteigiu, kad menas nereikalauja darbo, bet kai prisimeni per dvi valandas albumą parašančius Bitlus... Supranti, kad už technikos ir virtuoziškumo stovi gili, mistiška praraja, kurią galima pajausti, bet nepaaiškinti ir tik geriausi menininkai ją peržengs.

 

Yra ir dar vienas atsakymas. Kadangi jau paradoksaliai, pats sau prieštaraudamas patvirtinau geresnių egzistavimą, reikia paaiškinti amžinuosius. Realybėje yra esmė. Tai vienintelė prielaida, galinti pateisinti bet kokį universalumą. Žinoma, niekas negali pasakyti kas yra realybė (nors kvantiniai fizikai bando), nes, kaip ir viskas žmogiškojoje egzistencijoje, realybė yra jos suvokimas. Tačiau nenuginčijama universalumo tendencija, mat pati gamtos tvarka ją diktuoja, kai tuo pačiu žmogaus suvokimas sukuria tam papildomas dimensijas. Meno kūrinio universalumas yra daugiapakopis, tačiau iš principo viskas susipaprastina iki elementaraus mato: kiek ilgai, kaip plačiai ir kiek stipriai kūrinys apeliuoja žmonėms, sukelia jiems jausmus (nes jei menas ir turi tikslą, tai jausmų sukėlimas būtų pirmasis prioritetas).  O esminis universalumas, persmelkiantis be išimties visą civilizaciją (taigi ir meną), yra išmintis. Išmintis yra pirmapradis pažinimas, formuojantis vertybes, kultūrą bei idealus. Šis visuotinumas neišvengiamai paverčią išmintį nesuprantama, nes jos turinys niekad nesikeičia, o formos kitimą diktuoja civilizacijos evoliuciją. Paprasčiau tariant, kiekviena karta ar epocha turi dekoduoti, išsiversti išmintį į savo kalbą, pateikti ją savomis realijomis, simboliais bei metaforomis. Tai būtina, nes žmogaus protas veikia sugretinimu. Juk beveik visada aiškinant kažką labai sudėtingo, sakoma: ,,įsivaizduok...“, o ir visas mokslas remiasi analogijomis, todėl taip sunku įsivaizduoti, kas vyksta juodosiose skylėse – mūsų aplinkoje tiesiog tokių nėra. Taigi amžinais tampa kūriniai geriausiai, tiksliausiai bei suprantamiausiai išvertę išmintį, tuo tarpu pilnai išnaudoję esamas raiškos galimybes.

 

O štai čia susiduriame su prieštara. Mano naudotus garsių kūrėjų pavyzdžius galima priskirti vienai plačiai kategorijai – vakarų/krikščioniškosios civilizacijos meno atstovai. Vargu ar Mocartas, Kafka, Kubrikas, Mickevičius, Nyčė yra taip garbinami Afrikoje, P. Amerikoje ar Vidurio Azijoje. Be abejo, dėl Vakarų egocentrizmo ir galios bei moderniosios globalizacijos greičiausiai jie bus žinomi, bet kiekvienas regionas, kartais net atskiros šalys, turi savus pranašus su savais dievais. Taigi kalbant apie atskirų menininkų bei meno kūrinių universalumą ar amžinumą, nereiktų persistengti, nes ne visiems rūpi mūsų stabai ir autoritetai.  Tuo tarpu kalbant apie paties meno universalumą galima drąsiai teikti, kad tai visiškai universalus reiškinys. 

 

Mano požiūriu, priešingai kai kuriems antropologams bei istorikams, žmonijos kultūra ir apskritai civilizacija prasidėjo ne nuo pirmojo kirvuko ar laužo ir tikrai ne nuo sėslaus gyvenimo bei pirmųjų miestų. Kažkur tarp šių, laiko atžvilgiu, tolimų momentų, žmogus sukūrė religiją ir meną, kitais žodžiais, išlaisvino savo galingiausią jėgą, bei vienintelį požymį iš tiesų skirianti mus nuo likusios gyvūnijos – fantaziją. Žmogus pagaliau suvokė, kad anapus maitinimosi, tuštinimosi bei dauginimosi dar kažkas yra, kad ne visa tikrovė yra empirinė. Prasidėjo išminties rinkimas. Taip pat būtina paminėti, kad religija ir menas, kaip laikas ir erdvė, negali egzistuoti atskirai, nes menui visada reikės gilesnės, metafiziškos, mistiškos perspektyvos bei įkvėpimo, o religijai – meno jėgos, išraiškos ir perdavimo potencialo. Religijos šerdis – beveik nesuvokiamas Dievo branduolys – gali būti iškoduotas, išverstas iš grynos jausmų kalbos tik meno pagalba, taip sukuriant prielaidas diferenciacijai, t. y., filosofijos, o vėliau ir visų mokslų atsiradimui. Mat pirmasis mokslas, pirmasis realus bandymas perkasti tikrovę ir būtį buvo religiją, o menas buvo pirmoji metodologija. Ir ši neįtikėtinai galinga sąjunga iki šiol yra visos žmonijos civilizacijos pagrindas ir branduolys, mat, kaip patvirtino modernioji psichologija (būtent emocinio intelekto studijos), žmogus vis tik yra jausmų padaras. Tiesiog mes mokame savo jausmams suteikti racionalią-loginę struktūrą. Tačiau širdis kada tik panorėjusi gali atjungti protą. Be to, nei viena mintis, neremiama jausmų, nieko nepasieks. Visi didus mokslininkai buvo pamišę dėl savo darbų.  Tiesą pasakius, visi didieji žmonės buvo pamišę...   

 

Čia taip pat nukrypsiu nuo pagrindinės temos, vardan geresnio jos paaiškinimo. Atramos tašku bei esminiu pavyzdžiu imsiu Jėzų Kristų. Religingas ar ne, bet istorija minimaliai pasidomėjęs žmogus sutiks, kad tai buvo be ne svarbiausia kada nors gyvenusi asmenybė. Ir ne tik Vakarams. Taip pat sunku būtų prieštarauti, kad, atmetus visas aukštas materijas, dogmatiką, įmantrybes ir pažvelgus naiviomis žemiškomis akimis – Jėzus buvo visiškas pamišėlis. Beveik trisdešimt metų gyvenęs paprastą staliaus gyvenimą, staiga – pyst – jis suprato, kad yra DIEVO SUNUS... Ir pradėjo judėti tragiško sadomazochistinio likimo link. Tačiau iki šiol tai galingiausias žmogaus sukurtas simbolis, sukūręs krikščionybę ir amžiams pakeitęs pasaulį. Tai išskiriu ne ironizuodamas, bet pabrėždamas, kad mūsų civilizaciją kuria ir valdo bepročiai šizofrenikai arba atsilikėliai. Užtenka paskaityti biografijas – Einšteino, Niutono, Napoleono, Kafkos, beveik visų senovės pranašų ir t. t. Kuo labiau tu artėji prie absoliučios Jėzaus beprotybės, tuo didesnė tavo įtaka.

 

Kodėl aš apie visą tai kalbu? Šiaip. Juk tai slemui. O ir po lankas be galo smagu bėgioti. Priedo Jėzų aš laikau geriausiu kada nors gyvenusiu poetu. Be to, prieš pareikšdamas konkretesnę poziciją šio žanro klausimu, norėjau nubrėžti, bent probėgšmais, savo pažiūrų perspektyvą. Kaip tai susiję su slemu? Deja, tenka pripažinti, kad tai meno sritis. Eiliuota oratorystė, rimuotas pokštas ar tiesiog itin poetiškas aktoriaus sakomas tekstas - kaip ir su dainuojamąja poezija, neaišku ar slemas yra savarankiškas žanras. Tai panašiau į specifinį stilių, modernią klasikinių srovių interpretaciją, nes savų kūrinių atlikimas gyvo pasirodymo fortūnai nėra naujiena. Esmė galėtų būti sportinis momentas – taškai – bet publikos verdiktas mena pirmuosius artistus. Netradicinė aplinka taip pat nesuteikia atskiro žanro statuso. Naudojamos išraiškos priemonės ir technika sena kaip pati scena. Šią problemą reiktų rimtai apsvarstyti. Kitas momentas būtų imanentinis slemo ribotumas, kuris susideda iš kelių dalių. 1) Pats kūrimo aktas jau yra interpretacija: kūrėjas bando iššifruoti išmintį, kaip ją supranta, ar tiesiog taško savo jausmus, vėlgi, kaip juos supranta. Žmogus susidūręs su tokia interpretaciją (meno kūriniu), norėdamas jį suprasti, neišvengiamai ims interpretuoti. Taip pat pats kūrėjas gali bandyti suprasti savo kūrinį. O žinant slemo taisykles, žiūrovas gauna paties autoriaus interpretacijos interpretaciją ir, norėdamas suprasti, trečią kartą interpretuoją tą patį. Tai pakankamai dirbtinas atitolinimas nuo grynosios kūrybos, nuo to tyro sukūrimo akto, apie kurį tariamai sukasi visa slemo esmė – pakartojimas įkvėpimo ir kūrimo ekstazės scenoje. Atidžiai pagalvojus, tai netgi neįmanoma, nes jau po penkių minučių perskaitęs savo ką tik sukurtą šedevrą, autorius jau jį interpretuoja, tuo tarpu jį kurdamas jis interpretavo realybę  arba apskritai nemąstė, vien leisdamas per save visatos energiją. Norint tai įgyvendinti, reiktų filmuoti patį kūrybos procesą ir po to viešai rodyti arba žiūrovus supažindinti su darbais iš anksto, kas nėra daroma, mat yra pakankamai kvaila. Bet tai būtų vieninteliai logiški sprendiniai. 2) Žiūrint į slemo tėvynę (kurios šou verslas skaičiuoja daugiau metų negu mūsų esama valstybė), į tą tikrąjį slemą, nėra randama poezija.  Ten slemas yra šou, pasirodymas, kur reikia priversti žmones sušukti ,,oho“ ir ploti. Plojimai, deja, nėra sutikimas, tiesiog pripažinimas, kad tu visai kietas bičas, turi gera išvaizdą, balsą dar kažką. Aukščiausius kūrinius pasitinkama garbia ir baiminga tyla, transu, vos girdimais įkvėpimais ir gal būt ovacijomis, kurios nereikalingos, nes visiems aišku, kad kūrinys tobulas. Tačiau jie atliekami (jei atliekami) romiu, monotonišku balsu, kad nesugadint turinio, kas ir yra poezijos esmė. Taigi tikrajame sleme eina kalba apie žodžių žaismą, banalumą, kelis lengvus simbolius – viską – kas neapsunkintų vaidybos ir padarytų ją efektinga. Jeigu perskaitęs slem eilėraštį, jis pasirodė geras, tada tai yra poezija (ne slemas) ir greičiausiai ji buvo atlikta pakankamai ramiai. 3) Pats tariamas žanras yra itin susijęs su pačiais slem renginiais, konkursais, kas iššaukia klausimą: ar slem renginys sukūrė slemą ar slemas sukūrė slem renginį? Šios tautologijos esmė yra  stipri prielaida (įvertinus viską, kas pasakyta), kad slemas, būdamas tik panašus į poeziją ir kažkiek susijęs su vaidyba, tėra renginių-konkursų tipas, elementari linksminimo industrijos dalis. Visa tai sudaro minėtąjį slemo ribotumą, tačiau jis turi ir keletą pliusų, kurie būdami daugiau praktiniai, gali atpirkti gausius teorinius minusus. 1) Slemas visiems. Nereikia nieko praeiti, pasiekti, įtikti, net nereikia daug pastangų. Rašai – skaityk. 2) Azartas. Paradoksalus momentas, bet reikia matyti ir šviesiąją pusę. 3) Smagu. Jautiesi kažką darantis, dalimi kultūros, plaukiojantis vis tik nuostabioje slemo atmosferoje. 4) Pakankamai jaunas reiškinys, kuris gali būti pirmas žingsnis į kažką tikrai naujo bei neįtikėtino. Arba ne. 

 

Pabaigai, kadangi kalba eina apie Lietuvos slemą, noriu užtikrintai pasakyti, kad čia jo nėra. Lietuva turi poezijos skaitymus, nesvarbu kaip tu juos pavadintum. Mums ,,atsilikėliams“ vis dar rūpi turinys, gilesnės perspektyvos ir tikroji žodžio vertė. Tiesiog reikia drąsiau eksperimentuoti, nevirstant klounais. 

 

Amen.