Recenzija neparašytai knygai

Neegzistuojanti knyga! Jos neparašė joks rašytojas, neišleido jokia leidykla ir, pagaliau, joks dailininkas nenupiešė viršelio. Ar verta, rašyti recenziją galimai knygai? Manyčiau – būtina. Tokios recenzijos nebuvimas susiaurins mūsų kultūrinį akiratį ir stabdys literatūros progresą. Tai kas, kad knygos nėra! Nereikia versti slidžių puslapių, žiovauti, gerti karštą kavą, deginti elektros lemputes. Taigi, net neįbridus į beletristines lankas, juntama akivaizdi nauda. Jokių išlaidų! Jokio stumdymosi knygynuose, bibliotekose ar galerijose...

Tūlas kritikas pasakys, kad apie neparašytą knygą negalima pasakyti nieko. Argi? Apie nieką galima kalbėti daug ir ilgai. Ir kas gi šios neegzistuojančios knygos autorius? Manyčiau, tai žmogaus (ne ateivio!?) neparašyta knyga. Neparašytos knygos turinys nežinomas. Tuo geriau! O kam jis reikalingas? Manyčiau, kad niekam.

Knyga nėra postmoderni. Nėra jokios informacijos apie kalbą ar stilių. Neegzistuojanti knyga pranašesnė už visas post factum knygas, visus stilius ir visas literatūrines madas. Knygos išskirtinumą lemia teksto nepasiekiamumas.

A prioritaip pat negalima pasakyti nieko. Neegzistuojanti knyga prasilenkia su logika. Ji iracionali. Menama. Apibendrinus pasakytus ir nepasakytus argumentus, galima atsargiai reziumuoti – recenziją neparašytai knygai gali parašyti tik neegzistuojanti kritikas.

Neprieštarauju – reikalingas pozityvus požiūris. Neparašyta knyga yra teisinga, nes ji nieko neteigia, todėl ir nemeluoja. Galima būtų analizuoti ir toliau. Ar verta? Manyčiau, kad taip.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Neparašyta knyga yra legenda, neišsipildžiusi svajonė ir atgaila.

Vilnius, 2012 m.