Klouno nuotykiai. Pasaka

Klounas gyveno žvėrių miške ir buvo laimingas, tol kol Lokys nepanoro jo praryti. Stebėdamas miške bežaidžiantį Klouną, piktas Lokys varvino seilę, bet pult nedrįso. Lokys bijojo miško gyventojų pasmerkimo. Pagaliau vieną tamsią, niūrią dieną Lokys į miško aikštelę sukvietė žvėris ir pasiūlė visiems suėsti Klouną, nes jis užaugęs taps medkirčiu ir iškirs visus medžius, ir miško gyventojai liks be pastogės. Žvėrys juo nepatikėjo ir juokėsi iš Lokio, bet, deja, atsirado ir šalininkų... Taigi, sulaukęs šiokio tokio pritarimo Lokys suįžūlėjo ir pradėjo Klouno medžioklę.

O tuo metu išaušo rytas. Klounas atsibudo ir tarė sau:

- Koks gražus rytas! Reikia eiti į mišką gaudyti drugelių.

Klounas nusiprausė, papusryčiavo ir išėjo į lauką.

Kol jis ieškojo drugelių, Lokys, baisiai išalkęs slampinėjo miške. Netrukus jis sutiko Klouną ir paklausė:

- Ko vaikštinėji miške?

- Ieškau drugelių, - paaiškino Klounas.

- Kaip tu drįsti gaudyti drugelius, kai aš esu alkanas...

- Nejaugi tu mane suvalgysi? - nusijuokė Klounas.

- Taip, aš tave išvirsiu pusryčiams! – piktai nusikvatojo Lokys.

Lokys čiupo Klouną ir nusitempęs į savo urvą, surišo virve. Tik spėjo Lokys užvirinti vandenį, kai atskrido Slibinas.

- Loky, ką virsi katile? – paklausė Slibinas ir pūstelėjo ugnį.

- Nenervink manęs, Slibine, Klouno tu negausi... Aš jau penkias dienas nesuvalgiau nė kąsnelio.

- Man visai nesvarbu ar tu badauji penkias, ar šešias dienas, bet sakau tau, paleisk Klouną.

- Negaliu, aš alkanas!

- Stipk, nevykėli, iš bado! – sugriaudėjo Slibinas.

O tuo metu, kol Slibinas ir Lokys pešėsi, Klounas šiaip ne taip sugebėjo atsirišti virvę ir pasprukti. Klounas surado pamestą graibštą ir beveik nusiraminęs vėl gaudė drugelius.

Patyręs baisų nuotykį, Klounas pasidarė atsargesnis. Begaudydamas drugelius jis pamatė Vilką. Negalėdamas pasprukti, Klounas įsiropštė į aukštą medį. Lipdamas šakomis, Klounas galva trenkėsi į Suopio lizdą taip stipriai, kad vos neišmetė kiaušinių. Suopis ne juokais užpyko:

- Nevidone, prakeiktas, tu vos nesudaužei mano lizdo!

Suopis auštai į dangų pakėlęs Klouną, sviedė jį į ežerą.

- Linkiu laimingai nuskęsti, - nusikvatojo Suopis.

Visai šalia skrido Erelis žuvininkas. Jam pagailo jaunuolio. Erelis žuvininkas nėrė į vandenį ir išgelbėjo Klouną. Pamatęs gyvą ir sveiką Klouną, Suopis labai supyko:

- Kodėl išgelbėjai plėšiką?

- Nutilk, gegute! – atkirto Erelis žuvininkas ir nuskraidino Klouną tiesiai ant minkštos žolės.

Kai Klounas atsikėlė, Erelis žuvininkas jau buvo nuskridęs. Klounas nutarė keliauti toliau. Eidamas lauku, jis pamatė pamestą Sakalo kiaušinį. Visai šalia, aukštoje kalvoje buvo Sakalo lizdas. Klounas įkopė į aukštą uolą ir padėjo kiaušinį į lizdą. Sakalas nuoširdžiai padėkojo:

- Ačiū, jaunuoli, neliksiu skolingas, kai tu papulsi į bėdą aš atskubėsiu padėti.

O tuo metu, eidamas žvėrių mišku, Klounas vėl sutiko, matyt, nuo slibino pasprukusį Lokį. Klounas puolė bėgti, bet tikrai nebūtų pasprukęs, jei į pagalbą nebūtų atskridęs Sakalas. Jis iš pat Lokio letenų ištraukė Klouną ir pakėlė aukštai į dangų. Kai Klounas jau buvo saugus, Sakalas pasakė:

- Dabar mes atsiskaitę!

- Ačiū, tau Sakale!

- Ačiū tau, jaunikaiti! – tarė Sakalas ir pakilo į orą.

Mandagiai atsisveikinęs, Klounas pamatė penkis drugelius ir puolė juos gaudyti, bet nė vieno nepagavo. Paskui atėjo vakaras ir Klounas parėjo namo, taip ir nepagavęs nė vieno drugelio.

Klounui vakarais mama sekdavo pasaką arba kokią nors istoriją, bet šį kartą pasakojimas buvo niūrus ir baisus:

Gyveno kartą blogas berniukas. Jis niekada neruošdavo pamokų, vėlavo į mokyklą. Berniuką išvijo iš mokyklos, o tėvai prakeikė. Berniukas iš liūdesio mirė ir tapo vaiduokliu.

Išgirdęs šią istoriją Klounas palindo po antklode ir bijojo užmigti. Sieninis laikrodis išmušė lygiai dvylika dūžių. Klounas drebėdamas po antklode išgirdo, kaip kažkas darinėja jo stalo stalčius. Įsidrąsinęs jis pakėlė antklodės kraštelį ir pamatė tamsų siluetą. Klounas pradėjo klykti. Atėjo mama ir uždegė šviesą.

- Kas atsitiko? Ko rėki? – paklausė mama.

- Vaiduoklis! Į mano kambarį atėjo tas pats blogas berniukas, apie kurį tu man pasakojai.

- Nusiramink, tai buvo tik pasaka. Pasistenk užmigti.

Klounas palindo po antklode ir įtempė klausą. Tylu. Pagaliau Klounas užmigo. Visą naktį jis sapnavo baisius sapnus. Sapne jį persekiojo Lokys, ketindamas užmušti. Pagaliau pragydo Gaidys. Klounas pabudo rėkdamas:

- Gelbėkite mane!

Laike švietė saulė – jokių vaiduoklių, sapnų ir šmėklų. Klounas palesino paukščius, atrišo Šunį, kad jis saugotų Vištą ir Žąsį nuo Vanago ir nubėgo pas Slibiną paprašyti pagalbos.

Slibinas gyveno miško viduryje prie pat užgesusio ugnikalnio. Klounui teko bėgti ilgai, gal net dvi valandas, kol jis pasiekė ugnikalnį, valandą ieškoti Slibino ir pusvalandį laukti, kol jis pabus. Pagaliau Slibinas pabudo.

- Būk gerutis, Slibine, padėk man.

- Kas atsitiko? – sunerimo Slibinas.

- Man kas naktį vaidenasi. Tik tu gali man padėti, Slibine. Tik tu savo ugnimi gali sudeginti mano naktinius košmarus.

- Gerai, - tarė Slibinas, - aš išpildysiu tavo prašymą.

Slibinas susikaupė ir nugrimzdęs į gilią meditaciją, iš Klouno galvos pašalino blogas mintis.

- Daugiau tau naktį nesivaidens, - pasakė Slibinas, - tik daugiau prieš miegą nebeklausyk jokių pasakų – nei linksmų, nei liūdnų.

Klounas padėkojo Slibinui ir linksmas grįžo į namus. Daugiau Klounui nebesivaideno.

Klouną žadindavo Gaidys. Anksti ryte jis palesindavo paukščius, paleisdavo Šunį, kad jis saugotų Vištą ir Žąsį nuo Vanago ir Lapės ir eidavo pasivaikščioti į mišką. Beeidamas jis pamatė, kad į mišką atvažiavo cirkas. Klounas nubėgo pas mamą ir paklausė:

- Ar aš galiu nueiti į cirką?

- Ne, negali, nes tu neturi bilieto, - paaiškino mama, - geriau jau pažaisk miške...

Klounas labai nuliūdo ir nuklydęs toli į mišką vėl sutiko Lokį.

- Iš vėl tu čia, - pyktelėjo Lokys, - nejau pamiršai, kad buvai lengvas mano grobis. Tik Sakalas išgelbėjo tave.

- Atmenu, bet tai buvo seniai, net prieš dvi dienas.

- Dabar tu nepaspruksi! – suriaumojo Lokys.

Klounui jau nebuvo kitos išeities – tik bėgti. Jis bėjo link cirko į spąstus viliodamas Lokį.

- Žinau, mažasis berniuk, kad tu bėgi į cirką. Tuo geriau – ten bus daug maisto.

Klounas buvo greitesnis, todėl pasprukęs nuo Lokio, pasislėpė tankiuose krūmuose, augančiuose prie pat cirko palapinės. Lapų krūvoje Klounas rado virvę ir greitai sugalvojo gudrų planą – prie medžio pririšo virvę ir laisvą galą sviedė tiesiai į Lokį.

- Nerodyk man liežuvio! Manai esi kietas ir gali mane apgauti!

Lokys čiupo virvės galą ir patraukė jį iš visų jėgų. Medis nulūžo ir nukrito tiesiai ant Lokio. Išgąsdinti triukšmo žiūrovai išbėgo iš cirko ir pamatė po nuvirtusiu medžiu gulintį Lokį. Žmonės labai išsigando, miestelio Meras nutarė cirką perkelti kitur, į saugesnę vietą.

Sunkiai sužeistas Lokys vos ne vos pakilo nuo žemės ir pagrasino Klounui:

- Manai, kad įveiksi mane! Dabar aš tave persekiosiu tol, kol nenudaigosiu.

Lokys numetė nuvirtusį medį ir sunkiai pakilęs nuo žemės nusvyravo į mišką gydytis.

Vieną vakarą mama Klounui pasakė:

- Rytojaus dieną vyksime į miestą.

Klounas nustebo:

- Į miestą!

Mama pasakė:

- Mieste yra zoologijos sodas. Į cirką nenuėjom, tai bent zoologijos sodą aplankysime.

Smalsi Varna sužinojusi šią naujieną, nedelsdama pranešė Lokiui. Lokys labai apsidžiaugė:

- Kai Klounas su mama išvažiuos į miestą, aš sugriausiu jų namelį ir jis neturės kur gyventi. O paskui abu nudobsiu ir suėsiu! Cha, cha, cha!

Išaušo rytas. Sugiedojo Gaidys ir Klounas su mama išvyko į miestą. Lokys labai apsidžiaugė.

- Pagaliau, Kloune, aš nugriausiu tavo namelį ir nudaigosiu Gaidį, Vištą ir Žąsį. Jie silpni ir bejėgiai, net Šuo negalės apsaugoti tavo paukščių.

Lokys atsargiai prisėlino prie namelio. Šuo nedrįso pulti Lokio, todėl garsiai lojo.

- Atsisveikinkite su nameliu! – sukriokė Lokys ir užsimojo letena.

Labai aukštai išgirdęs triukšmą, Erelis žuvininkas visu greičiu metėsi į apačią ir kirto Lokiui snapu į dar nesugijusią Lokio leteną. Lokys taip garsiai suriko, kad sudrebėjo visas miškas.

- Būk prakeiktas, Kloune! Niekur tu nepaspruksi nuo manęs!

Lokys nutarė prie namelio paspęsti spąstus. Jis iškasė duobę ir ją užklojo medžių šakomis.

- Kai žioplys Klounas įkris į duobę, aš jį pribaigsiu akmeniu, o paskui išvirsiu sriubą.

Lokys pasislėpęs miške nekantravo:

- Greičiau pasirodyk, Kloune, nusibodo man laukti!

O tuo metu Klounas su mama ilgai vaikščiojo po miestą, kol, pagaliau, surado zoologijos sodą. Ten gyveno net šimtas gyvūnų. Klounas jau buvo juos matęs, todėl jam greitai pasidarė nuobodu. Klounas su mama įlipo į autobusą ir nuvažiavęs lygiai 200 kilometrų išlipo prie pat savo namelio. Prie Lokio iškastos duobės stovėjo Šuo ir garsiai lojo. Klounas suprato, kad čia spąstai.

Atėjo žiema. Lokys nuėjo miegoti. Anksti ryte, kai dar nesugiedojo gaidys, Klounas atsikėlė, nuskubėjo pas Kalvį ir jo paprašė, kad nukaltų aštrų kalaviją. Greitai prabėgo žiema ir ankstyvą pavasarį ginklas jau buvo nukaltas ir užgrūdintas. Klounas padėkojo Kalviui ir suskubo į mišką ieškoti Lokio. Beklaidžiodamas miške Klounas sutiko Kiškį ir šis nuvedė jį prie pat Lokio guolio. Lokys buvo ką tik pabudęs:

- Kloune, aš sapnavau baisų sapną, kad mane pagavo ir nuvežė į zoologijos sodą.

- Ruoškis kovai! – sušuko Klounas.

- Paleisk mane, aš dar silpnas kovoti. Vasarą, kai sustiprėsiu galėsime susiremti.

- Ne, kovokime dabar!

Dar neprasidėjus dvikovai, pasirodė Meras kartu su cirko artistais.

- Pasiduok, Loky, - tarė Meras, - užteks smurtauti miške, keliausi į zoologijos sodą.

- Rinkis – mirtis ar zoologijos sodas.

Lokys apsiverkė:

- Po ilgos žiemos aš pasikeičiau, tapau geresnis, paleiskite mane.

- Jokių derybų, - tarė Meras.

Liūtų tramdytojas uždėjo Lokiui grandines.

- Aš tau vaidensiuos ir tu neturėsi ramybės, - pagrasino Lokys.

Klounas prisiminė Slibino pamoką ir nė kiek neišsigando. Verkiantį Lokį nuvedė į didžiulį vilkiką ir išvežė į zoologijos sodą. Klounas grįžo namo ir ant sienos pakabino kalaviją. Nuotykiai pasibaigė. Dabar miške ramu. Klounas paėmė didžiulį graibštą ir išėjo gaudyti drugelių. Pievoje jis sutiko gražią mergaitę, kurios niekada anksčiau nematė. Klounas ją pamilo iš pirmo žvilgsnio, bet nedrįso užkalbinti. Pagaliau sukaupęs visą drąsą, Klounas prabilo:

- Koks tavo vardas?

                      - Rožė, - nusijuokė mergaitė, - o koks tavo vardas?

                      - Aš esu Klounas ir miške gaudau drugelius. Iš kur tu atsiradai? Tavęs aš niekada nemačiau.

                      - Aš Kalvio duktė ir buvau išvykusi į miestą.

                      - Gal nori kartu gaudyti drugelius? - pasiūlė Klounas.

                      Jie tapo draugais. Greitai prabėgo vasara. Artėjo dešimtas Klouno gimtadienis. Klounas paėmė pintinę ir išėjo grybauti. Miškas buvo pasikeitęs, kitoks. Klounas nesuprato kas nutiko: gal ruduo, o gal artėja nauja nelaimė? Atsakymo nereikėjo ilgai laukti. Klounas pamatė priešais stovintį didžiulį Šerną. Žvėris pažvelgė liūdnomis akimis ir jau ketino sprukti.

                      - Šerne, pasakyk, kas nutiko?

                      Šernas pasimuistė, sukriuksėjo ir, matyt, įtempęs visas jėgas prabilo:

                      - Kloune, šis pokalbis paskutinis...

                      - Kas nutiko? – dar kartą paklausė Klounas.

                      - Nieko... Tu suaugai ir jau negali su mumis kalbėtis, - pasakė Šernas ir spruko į mišką.

                      Klounas labai nuliūdo ir nutarė pakalbėti su išmintinguoju Slibinu. Nuėjęs prie užgesusio ugnikalnio, jis pamatė didžiulę žole apaugusią daubą. Ugnikalnio nebėra. O kur Slibinas? Klounas nusileido į duobę ir apsižvalgė. Ant lauko akmens tupėjo Driežas ir atsargiai stebėjo Klouną.

                      - Slibinas! – sušuko nudžiugęs Klounas.

                      Išsigandęs Driežas pabėgo ir Klounas liko vienas. Iš rankų iškrito krepšys. Ką daryti. Virš galvos praskrido kranksėdama Varna.

                      - Kar, kar, kar, gryb, gryb, kar, kar...

                      - Varna siūlo grybauti!

Klounas nudžiugo ir Gimtadienio šventei pririnko krepšį baravykų, raudonikių, kazlėkų ir voveraičių. Mama paruošė vakarienę.

- Įdomu, kas ateis mane pasveikinti, - nerimavo klounas.

Pagaliau kažkas pasibeldė. Klounas atvėrė duris. Ant slenksčio stovėjo Rožė.

- Sveikinu tave pirmojo jubiliejaus proga ir dovanoju piešimo sąsiuvinį.

Klounas vos nesprogo iš džiaugsmo ir nesugebėjo pratarti nė žodžio. Staiga kažkas vėl pabeldė į duris. Tai buvo Laiškininkas.

- Tau siuntinukas iš zoologijos sodo.

Klounas padėkojo Laiškininkui ir nubėgo prie šventinio stalo.

- Atplėškime siuntinuką visi kartu, - pasiūlė Klounas.

Mama ir Rožė labai apsidžiaugė. Siuntinuke buvo flomasterių ir spalvotų pieštukų rinkinys bei laiškas.

- Rože, perskaityk laišką visiems, aš labai jaudinuosi, - paprašė Klounas.

Rožė paėmė laišką ir pradėjo skaityti:

„Sveikinu tave su Gimtadieniu, tu jau esi paauglys, ne vaikas, todėl negalėsi daugiau su mumis kalbėti. Nenusimink, prieš tavo akis naujas pasaulis. Siunčiu daug spalvotų pieštukų. Norėčiau, kad mus visus nupieštum, tuomet mes amžinai išliksime tavo atmintyje. Nesirūpink manimi, zoologijos sode man patinka. Aš sotus ir laimingas. Tavo draugas Lokys.“

Vilnius, 1995 – 2012 m.

Algimantas K. Lyva. Asmeninio A. K. Lyvos archyvo nuotr.