Kabinetinis mąstytojas. Novelė

Jaukus kabinetas saugojo mintinai išmoktas dienas. Mąstymo kameroje nebuvo nei televizoriaus, nei kompiuterio, nei radijo imtuvo. Jokio ryšio su pasauliu. Nepavargdamas dirbo garso stiprintuvas, akustinės kolonėlės, CD ir LP grotuvai. Lengva svajoti apie baltus debesis, kai spintoje slepiasi milžiniška plokštelių kolekcija.

Kabinete nelijo aštrus rudens lietus, šaltas dangaus žvilgsnis negąsdino sienų. Negirgžda žygio batai, bluko varinės apsiausto sagos. Bet Redas nenuobodžiavo ir neliūdėjo. Mąstytojas, painiais vizijų labirintais, keliavo į kalnus, į gūdžias girias, į tamsius miškus, į anomalias zonas. Jaukus kabinetas saugojo keliautoją nuo visų pavojų.

Susverdėjo minkštas fotelis. Dabar Redas žingsniavo spygliuočių mišku. Žolėje mirko sunkūs, nepakeliami akmenys. Virpėjo horizontas. Reikia susikaupti ir nedelsiant pamiršti saugų kabinetą. Miražo erdvėje, Redo tykojo laukinė ateitis. Lengvos mintys tašė kalnų akmenis ir statė oro pilis. Švelniai stuktelėjęs į nosį, praskriejo pliušinis kankorėžis. Žavus, spygliuotas eglės šuolis. Kaip gera tarp medžių! Nereikia baro. Gėlas upelio vynas, gaivus žaibas, drėgnas žolės žvilgsnis, minkštas kelmas, palaima.

Per pusę skilo sausa kompaktinė plokštelė. Nutilo sužeistas metalas, užgeso akli stygų virpesiai. Miškas pradingo, išgaravo... Už lango sužviegė stabdžiai. Dabar Redas klaidžiojo svetimame mieste. Sunki minia netrukdė mąstytojui grožėtis neegzistuojančia architektūra. Bebaimis keliautojas regėjo tobulas freskas, kolonas, sarkofagus, statulas, fontanus, nišas ir laiptus. Teatras išorėje ir viduje. Miražas - tai amžinas tikrovės artistas.

Pro šalį prabėgo dar viena diena ir neužkliudė stalo. Ant parketo nenukrito nė viena knyga. Tik už lango verkė liūdnas lietus. Tegul mulkis rauda! Galima drąsiai į talpią šiukšlių dėžę išmesti pavargusį veidą ir nesušlapus pažvelgti į snieguotus kalnus, grožėtis aukšta debesų malda, nepatirtu nušvitimu.

Kabineto palubėje kabojo sunkūs tabako debesys. Redas mostelėjo taurelę viskio. Alkoholis paryškino pastoralinį peizažą. Vaikystė. Patvory - siaura senamiesčio gatvė ir kreivas akmenimis grįstas šaligatvis. Akli kiemai – be džiaugsmo, be šviesos. Skamba The Beatles – Revolver. Reikia antros taurelės, nes tabako dūmuose atsivėrė orkestro duobė, kurioje prasmego nuo spintos nukritę kiauri sportbačiai. Redas užmetė kojas ant stalo.

Debesys. Balta vienatvė. Dangumi plaukė miškas. Kabinete degė žvakė. Negeso žaibo skeletas. Tabako dūmai pilni tikrovės. Kilimo žolė. Golfas. Židinys. Sausos, sakuotos malkos, antikvariniai baldai, aštrus sietyno stiklas. Už stalo atbrailos – parketo zigzagai, storas grafino vanduo. Pasvirę pieštukai gėrė sausą laką, o senas parkeris pripylė pilną stiklinę arbatos. Gal būt skanu. Ragauti neverta. Jokio pavojaus. Putojo paranojiškas alus, smilko nuodinga cigaretė. Kaip lengva pabėgti nuo savęs, atsijungti. Mažas kabinetas - tai brangūs spąstai. Prieš kasdienybės srovę plaukė gilios Redo mintys. Sausame vyne brendo ryžto ugnis.

Prabėgo dar viena kiaura diena. Vakaras. Lauke jau degė gatvės žibintai. Ramu. Saugiai užtrenkti stikliniai kabineto langai. Amžinas kabinetas, ledinė vienatvė, viskis. Padauginus alkoholio, sunku atplėšti nuo stalo smokingo rankoves ir skristi. Dar viena viskio taurelė. Verta griūti pastelėn ir visiškai nesvarbu ar tu gyvas, ar miręs.

Redą pažadino maža mergaitė.

- Kaip tu patekai į mano kabinetą? – nustebo mąstytojas.

- Durys buvo atviros ir aš įėjau.

- Ko nori? – nusižiovavo Redas.

- Eime kartu, - paragino viešnia.

- Kabinete šilta, nenoriu niekur keliauti, - prieštaravo Redas.

- Metas, - tarė mergaitė ir jos balsas skambėjo kaip ledas.

- Nejaugi tu... – pakraupo kabinetinis mąstytojas.

- Taip, aš Giltinė, Mirtis ir tavo Globėja, - švelniai tarė mergaitė.

Už durų svyravo žalias asfaltas. Kamuoliniais žaibais žongliravo vėjas. Juodas mėnulis šokdino kaliausę. Ežere bangas trypė meldai ir salos. Lynojo.

- Man reikia viskio - sunku mąstyti be narkozės, - sudejavo Redas.

Mergaitė padavė kvadratinį butelį.

- Tai paskutinis, daugiau negausi.

Redas išgėrė gurkšnį ir atsirūgo melsva liepsna.

- Redai, tavo siekiai gali virsti tikrove, - tarė paslaptinga Globėja, - ar girdi, kaip skamba dangaus sferos. Tavo ausys jau dirba kaip smegenys. Bunda aštrus akustinis žvilgsnis... Pažvelk į gilią skrydžio bedugnę, atvirą Visatos gelmę. Mirtis sugrąžins tau skolą - prarastą amžinybę. Rinkis naują gyvenimą.

- Dangus tai sapnas, už debesų nieko nėra - tik baltas purus sniegas. Nenoriu niekur keliauti. Ir jei yra pasirinkimo laisvė, noriu pasilikti savo kabinete.

- Tu turi teisę į amžiną vienatvę! – nuliūdo mergaitė, - tebūnie tavo valia.

Mėnulis pavirto į žvakę, o debesys - į beveides lubas. Į miglotas tolumas nusidriekė pilka minčių gija. Popieriaus lapu bėgo baltos raidės. Lubose daug laisvos vietos, bet sausi žodžiai niekada nepasieks dangaus.

Vilnius, 2012 m.