Auksinė anomalija. Novelė

- Sveikas, Bili!

- Labas, Milda, - atsiliepė Bilmantas ir išjungė telefoną.

Tai nebuvo piktas pokalbis, bet slaptas kodas. Metas keliauti.

Žviegė senas opelis. Ant automobilio langų tirpo paklydusios snaigės. Šlapdriba. Taškėsi purvinos balos. Pagaliau Bilmantas privažiavo aludę „Nulinis taškas“. Pradėjo smarkiai snigti. Plūstelėjo šalta eglių gaiva. Miestą užklojo baltas dykumų smėlis. Nė vienos išmintos pėdos. Niekieno žemė.

Bilmantas neišjungė variklio ir laukė Mildos. Pagaliau atsidarė aludės durys ir išbėgo Milda. Baigėsi pamaina. Mildai nepatiko dirbti barmene. Bet nebuvo kitos išeities. Bilmantas jau pusę metų buvo bedarbis.

Prakiuro dangus ir pūga pagrobė miestą. Dingo namai, gatvės, šaligatviai. Senas Bilmanto opelis riedėjo nežinia kur.

- Sustok, Bili, - išsigando Milda, - ar matai kur važiuoji?

- Būk rami, įjungiau visas šviesas, - patikino vairuotojas.

Bilmantas sumelavo. Jis nematė kelio, bet apimtas keisto įniršio, lėkė nežinia kur. Pagaliau Bilmantas pamatė siaurą šviesos ruožą, norėjo pasukti į šalį, sustoti, bet automobilis neklausė ir lėkė tiesiai į šviesos plyšį. Greitis buvo pasakiškas. Taip greitai jis dar niekada nevažiavo.

- Bili, sustok! – rėkė Milda.

- Negaliu, mūsų mašinytė išprotėjo, - apimtas siaubo, kvatojo Bilmantas.

Šviesos ruože nebuvo jokių kliūčių ir į sidabro properšą nėrė bebaimis automobilis.

Pagaliau baigėsi matinė erdvė. Automobilis išniro tiesiai į Konstitucijos prospektą. Bilmantas pastėręs apsidairė. Miestą gaubė pilka pašvaistė, o žemi debesys buvo pilni ugnies. It sidabras švytėjo sniegas. Dangoraižių stogus gaubė stiklinis rūkas. Skaudžiai akino keista šviesa.

- Bili, kur mes atvažiavome? Ne, tai ne mūsų miestas... – suvaitojo Milda.

- Jei nebūtų baisu, galima būtų svajoti, - kraupo Bilmantas.

- Tik nesustok! Važiuokime namo! – meldė Milda.

- Milda, jaučiuosi tarsi pabudęs sename sapne...

Nereikia mieste sapnuoti, ilga nakties tamsa, trumpas laikas. Pokalbį nutraukė kraupi ugnies upė, atsivėrusi virš debesų pašvaistės. It kraujas lašėjo plėšrus žvaigždžių lietus, virpėjo automobilio skarda, bet variklis, visa laimė, neužgeso.

Staiga tapo tamsu, tarsi kažkas būtų išjungęs elektros jungiklį. Į nežinią lėkė automobilis. Bejėgis greitis. Sunku pasprukti nuo nežinomybės, kai akyje juoda skylė. Neliko dangaus – tik kaukolės gilumoje, smegenų sarkofage, ilsėjosi slapta tikrovė – švari, balta sniego žemė.

Pagaliau nušvito dangus ir akys liko be tamsos grotų. Keleivių žvilgsniai pabudo sniege. Už lango jau rimo pūga. Bilmantas sustojo šalikelėje ir pabandė atidaryti duris. Nepavyko. Nepakeldamas įtampos, Bilmantas išspyrė duris.

Lauke ramiai snigo. Staiga Bilmantas susverdėjo. Automobilio skarda buvo auksinė. Netikėdamas savo akimis, jis nuplėšė veidrodėlį. Taip. Tai auksas, negali būti jokių abejonių.

- Milda, mes praturtėjome! Nebijosime nei recesijų, nei krizių, nei infliacijų... Pažvelk į veidrodėlį!

Mergina verkė iš laimės.

- Bili, kaip gerai, kad mes gyvename Pavilnyje ir turime nuosavą garažą...

Bilmantas, tarsi atsidėkodamas, pažvelgė į dangų ir jam pasivaideno - iš storo debesies išlindęs mėnulis mirktelėjo apvalią akį.

- Tegyvuoja amžinai alkanas dangus! – sušuko jaunuoliai.

Vilnius, 2012 m.