Šalia sraunios upės, laimingi žmones kartais sutinka Aksominį duobkasį ir gali jo paklausti:
- Kokia gyvenimo prasmė?
Bet vargas tiems, kurie paklaus antrą kartą. Tada Aksominis duobkasys iškas gilią duobę ir nublokš smalsuolį ieškoti atsakymų žvyre ar smėlyje. Naivų klausinėtoją gali išgelbėti tik Geltonoji pelytė.
Tarsi paklusdamas nerašytai tradicijai, Kaributas klaidžiojo šalia upės ir visai nelaukė Aksominio duobkasio. Staiga jis pastebėjo senyvą džentelmeną, vilkintį ilgą aksominį žaketą.
- Aksominis duobkasys! – sušuko Kaributas.
- Jūsų nuolankus tarnas, - manieringai nusilenkė miško ponaitis.
- Kokia gyvenimo prasmė? – džiugiai paklausė Kaributas, tikėdamasis kvailo, didaktinio pamokymo.
- Pažinti savo Tikrąją prigimtį, - paaiškino Aksominis duobkasys.
- O kaip JĄ pažinti? – pražūtingai leptelėjo Kaributas.
Smalsuolis atsidūrė šviežioje, ką tik iškastoje smėlio duobėje. Gražu! Kaip miela! Ir kas gi iškasė duobę? Nejaugi Aksominis duobkasys? Ir kas JIS toks?
- Kurmis, - paaiškino, nežinia iš kur atsiradusi, Geltonoji pelytė.
- O kas tu tokia? - kvaišo Kaributas, - gal gėlytė, smilga, samanėlė?
- Kvaily, aš esu speleologė! Nei mistika, nei techninis progresas nepakeis tavo sumauto gyvenimo.
- Tavo viršus! Tu nugalėjai! – nusijuokė Kaributas, bet kaip, po velnių, tapti laimingu?
- Visų pirma, nesikeik! – šūktelėjo Geltonoji pelytė ir atvirto jauna mergina.
- Tu graži...
- Todėl kvaila!
- Taigi, kas gali pakeisti mano gyvenimą? – neatlyžo Kaributas.
- O tu paklausk savęs... tai geriausias sprendimas.
Paklausti savęs? Kokia kvailystė! Tik moteris gali sugalvoti tokią išeitį. Bet, pagaliau, reikia pakilti į viršų, išlipti iš duobės ir jaukioje kavinėje aptarti šį keistą nuotykį.
Mergina iš kuprinės ištraukė virvines kopėčias ir metė į viršų. Kopėčios už kažko užkliuvo, matyt, už kelmo. Kaributas išlipo iš duobės, bet mergina pradingo.
Gal liko duobėje? Kaributas atsargiai pasilenkė ties duobės kraštu ir riktelėjo:
- Pelyte! Kur tu?
Niekas neatsiliepė. Duobė buvo tuščia. Kaributas apsidairė. Kai atsigręžė atgal, nebuvo ir duobės.
Vilnius, 2012 m.
