Nelauktai prakiuro skylėtas dangus. Ant automobilio nukrito kraujo lašas. Sudrebėjo plieninė skarda. Gailiai sucypė bejėgiai stabdžiai. Smūgis.
Kai Ernestas išropojo iš sumaitoto automobilio, gatvė buvo apvirtusi aukštyn kojom. Ernestas duso. Žemas prekybos centro stogas paslaugiai atkirpo pusę dangaus ir nemokamai suvyniojo debesų trauktinę, bet Ernestas nepasigedo cigaretės, todėl šliauždamas asfaltu godžiai traukė rudens miglą. Be nikotino alpo metalinė žolė. Ernestas pamatė tuščią alaus butelį. Radinys jo nė kiek nesudomino. Ernesto dar nekamavo pagirios, o žymiai skaudesni jausmai.
Ant gatvės gulėjo mergina. Be abejo, gyva. Šis faktas nė kiek nenudžiugino Ernesto. Reikia sprukti kol dar neatvyko policija. Ernestas sunkiai pakilo ant kojų.
Nuo smūgio ir alkoholio svaigo galva. Kaip gerai, kad veidas sveikas. Tai kas, kad braška kaulai! Svarbu, kad nenukentėjo pardavimų vadybininko įvaizdis.
- Greičiau namo! Miegoti! Kai pabusiu jau blaivas, paskambinsiu policijai ir pranešiu, kad pavogė automobilį, - suburbėjo Ernestas ir nusispjovė.
Avarijos auka – jauna, daili mergina... Tai kas? Metas sprukti, kol nepagavo. Ernestas svirduliuodamas gėdingai pasišalino iš autoįvykio vietos.
Net nenusirengęs drabužių, Ernestas krito į lovą ir netrukus užmigo. Sapnas - tarsi ekranas. Pavojinga su dangumi žaisti slėpynių. Varnos lengvai perskaitė Ernesto mintis ir prie prigesusių akių prikalė kruvinas asfalto šukes. It sudužusio automobilio kėbulo dažai, skeldėjo girta Ernesto vaizduotė. Lūžęs žingsnis augino vertingą košmarą.
Ar galima išvengti baisių sapnų? Beviltiška maldauti psichoterapeuto pagalbos. Net ir storos ąžuolinės durys negali apsaugoti nuo užtarnauto košmaro.
Slogus sapnas pasuko laikrodžio rodyklę atgal. Šėlo kruvinos Ernesto smegenys. Atkakliai šmėžavo balta ligoninės palata. Į veidą skrido kvadratinės šaligatvio plytelės. Kur pasislėpti? Troški tyla plačiai atvėrė atpildo duris.
Ryte, žvalus ir susirūpinęs, Ernestas nuėjo į policijos nuovadą. Alibi tvirtas. Tą vakarą jis šventė gimtadienį kartu su draugais restorane. Apie kelionę automobiliu nebuvo nė kalbos. Mašinytė ilsėjosi kieme ir laukė šeimininko. Draugiški kaimynai patvirtins. Draudimas atlygino nuostolius. Štai ir viskas. Puiku!
Bet širdis buvo pilna purvo. Ernestas bijojo užmigti, nes sapnai tapo panašus į tiesą. Kaukolėje tvenkėsi audros debesys. Ernestas sapnuodavo gilius koridorius, užtrenktus langus, slidų parketą. Jis bėgdavo laiptais žemyn krisdavo... Ieškodavo durų, kurių niekur nerasdavo.
Pagaliau Ernestas nutarė aplankyti merginą ligoninėje. Jis nupirko gėlių ir nedrąsiai įžengė į palatą. Lovoje gulėjo mergina. Ji atsimerkė ir nusišypsojo.
- Aš jus pažinau...
- Ir visą laiką tylėjote, - nustebo Ernestas.
- Aš greitai pasveiksiu... Nenorėjau gadinti jūsų gyvenimo.
- Mano vardas Ernestas, - suvapėjo jaunuolis.
- O mano – Kunigunda.
Kai Ernestas išėjo iš ligoninės, šypsojosi snaigės, džiūgavo vėjas. Prie pat aplūžusio šaligatvio krašto, Ernesto jau laukė prarastas laikas. Gražu numirti po prabangaus mersedeso ratais. Smūgio akimirka pavirto šaltu skausmu. Vairuotojas nepabėgo, bet iškvietė greitąją pagalbą. Asfaltas gėrė benziną ir kraują.
Nepastebimai augo beviltiškas dangus. Ernestas atrado kelią į laimę ir todėl nebijo mirties. Iš vidaus atėjo ramybė. Jis su kaupu grąžino Kunigundai skolą.
Apledėjusiu asfaltu čiuožė varnos, o pro plikas medžių šakas skverbiasi šalta saulė. Akino mintys, tirpo miestas. Mirštančiame Ernesto veide labai trumpam nušvito šypsena - prarasto laiko projekcija, nemari amžinybės spalva.
Vilnius, 2012 m.
