Milijonierius. Novelė

Akvareliniai lašai slydo stiklu ir nugalėdami rėmų kliūtis krito ant grindų. Lietus visuomet Tolvinui ant veido užkabindavo tragiko kaukę. Tik ne dabar!

Tolvinas pastebėjo, kad lango stiklas iškultas. Pačiam centre riogsojo apvali, beveik taisyklinga kiaurymė.

Nors lijo įkyrus lietus ir pro iškultą langą pūtė šaltas vėjas, norėjosi rėkti, šokti, daužyti baldus. Tolvinas suėmė save į rankas ir lipnia juostele užklijavo lango stiklą. Reikia bėgti į gatvę, neverta sėdėti namie.

Įtampa augo. Pasvyro šlapios namų sienos - smėlėti vaikystės prisiminimų krantai. Suskambo tolimas bažnyčios varpas. Gera būti šlapiam, gyvam, laimingam. Nejaugi? Varpo dūžiai it peiliai badė Tolvino širdį. Jis pažvelgė į bažnyčios varpinę. Aukšta, it strėlė nutaikyta į dangų! Tinkama vieta šuoliui į nežinią. Ne, varpinės kita paskirtis. Tolvinas neabejojo, kad greitai įmins šią mįslę.

Tolvinas suskubo prie upės. Vanduo, vanduo... Visur. Kiauros skenduolių valtys signalizavo mediniais irklais. Vėjas į veidą sviedė baltą debesų skeveldrą. Tolvinas susvyravo. Galima drąsiai griūti į purvą ir voliotis. Neverta! Verčiau plaukti laisvu stiliumi. Bet kur. Dabar visi keliai tapo atviri.

Kur eiti. Gal į mišką? Ne, jam jau nereikia nei lapuočių, nei spygliuočių paramos. Nereikia jokios pagalbos, sekinančio banko kredito. Visai nelauktai, žaisdamas beviltišką teleloto, Tolvinas išlošė milijoną. 

It sužeista lūšis, į kuklų bedarbio lizdą palengva atsėlino sėkmė, primindama juodu mokykliniu šratinuku užbrauktas vaikystės svajones.

Užako nevilties pelkė. Aukštai danguje švytėjo aukso pašvaistė. Pagaliau Tolvinas nurimo ir pasiruošė netikėtam akimirkos šuoliui, naujam minčių žaismui, sočiai laimės iliuzijai. Jis paskambino Gaudrei.

- Gaudre, aš milijonierius.

- Vėl pasigėrei? – įgėlė Gaudrė ir išjungė telefoną.

Pokalbiai sekina, atima norą veikti. Kaip gerai, kad jis nutraukė pagyrų monologą. Galima elgtis kitaip - nelauktu rakursu atskleisti savo milijonieriaus talentą.

Skambūs žodžiai minta pinigais. Neįmanoma pavargti nuo lengvai įgyto turto. Tolvinas nepasitikėjo bankais. Sportiniame krepšyje, paslėpti po lova ilsėjosi lengvi banknotai. Negrėsė nei vargas, nei skurdas, nei bedarbystė, bet Tolvinas vis tiek abejojo, kad jo gyvenimas yra skirtas tik džiaugsmui ir pramogoms.

Tolvinas drąsiai pravėrė prabangaus restorano „Žaltvykslė ir apuokas“ duris. Iki pat stalelio keliavo slidus lakuotas parketas. Tolvinas lengvai pakilo laiptais, nejausdamas sienų. Atrodė, kad gali jas pereiti kiaurai.

Ant baltos staltiesės karaliavo taurūs gėrimai, egzotiškos salotos, nepažįstami kinų patiekalai, tropikų vaisiai, šokoladas. Tolvinas mostelėjo taurelę lengvo aperityvo. Galima žadinti apetitą, nes meilei buvo atvira naktis.

Sunkios užuolaidos kvėpavo cheminiais dažais, bespalvėmis gėlėmis, žiema. It jūra bangavo betoninės lubos, rūke skendo bespalvė restorano publika. Šalia standartinių stalų driekėsi tušti dykaduonių dirvonai. Kanalizacijos vamzdžiai gėrė šaltą viskį. Palaimingai burbuliavo šampanas. Alkoholis iš kojų vertė verslo milžinus. Apsirijėliai įžūliai girtėjo ir ieškojo spalvotų plaštakių. Apsvaigusiam lengva žaisti ir medžioti.

Tolvinas greitai pasigėrė. Milijonierių it valkatą išmetė į gatvę.

Turtas laužė Tolvino gyvenimą. Jo kuklus kambarėlis tapo vieninteliu prieglobsčiu. Pinigai griovė Tolvino ramybę. Gaudrė verkė. Pinigai ją gąsdino. Ji sapnavo košmarus.

- Gaudre, aš kaltas, daugiau niekada neisiu į restoraną ir nevaidinsiu milijonieriaus...

- Tolvinai, man baisu, jaučiu nelaimę...

- Galbūt kaltas ruduo? – netikėdamas savo žodžiais, spėliojo Tolvinas.

- Noriu grįžti atgal, - verkė Gaudrė.

Tolviną kankino nemiga. Noko bemiegės dienos ir naktys. Už lango vėjas šlavė kritusius lapus. Greitai ateis žiema ir medžių šešėliai pavirs sniegu. Tolvinas sėdėjo namuose ir laukė degančių snaigių. Baisu atverti duris. Laiptinėje slėpėsi ilgi neprijaukinti koridoriai, aštri laiptų nežinomybė, mirtis.

Ir nors kambarys pilnas rudenėjančios saulės, ir ore skraido dulkės, Tolvinas laukė gangsterių skambučio. Kasdien jį lankė Gaudrė. Nepastebimai degė liūdnos milijonieriaus dienos. Tolvinas stebėjo monolitinius namus ir klausėsi varpo dūžių. Jie ragino, kvietė. Tik Tolvinas dar nežinojo kur.

Pagaliau atėjo žiema, bet baltos snaigės neužpustė liūdesio spragų. Praradusi kantrybę, Tolviną paliko Gaudrė.

Ant Tolvino veido atsivėrė plati kapinių šypsena.

- Ne, ši beprotybė negali ilgiau tęstis... – suriko milijonierius.

Artėjo Kalėdos. Staiga kambaryje pasirodė angelas.

- Neveltui skubėjau... Tolvinai, tu jau žiūri į kapines.

- Drumstos mintys. Galva pilna pelkių vandens... – atsiduso Tolvinas.

- Ko liūdi – esi milijonierius... – ironiškai atkirto angelas.

- Jei nori, griebki milijoną ir skrisk iš čia, - pyktelėjo Tolvinas.

- Man nereikia lengvų pinigų, jie neša nelaimes... – pastebėjo angelas.

- O kam jų reikia? – nušvito Tolvino protas.

- Tiems, kurie pamiršti ir ujami.

- Tu siūlai išdalyti pinigus skurdžiams...

- Mažai bus naudos, - atsiduso angelas, - paimk pinigus ir eiki su manimi.

Šiurpus tiesos artumas įtikino Tolviną, abejonėms neliko laiko.

- Vėjas sijoja paprastą smėlį ir neieško aukso, - šyptelėjo angelas.

- Dabar aš laisvas! - sušuko Tolvinas.

- Dar ne, - nusijuokė angelas.

Tolvinas kartu su angelu užlipo į varpinės viršų. Tolvinas stebėjosi savo poelgio drąsa. Be racionalaus mąstymo skleidėsi dar nesuvokta ramybė, pamiršta žinia, beribė dangaus atrama, laimė.

- Ką turiu daryti? Šokti į apačią?

- Ne, - sudraudė angelas, - atverk krepšį ir mesk pinigus į apačią! Tai bus tavo auka.

- Kam aš turiu aukoti savo pinigus?

- Aukoki Kristui, Alachui, Budai, Krišnai... bet, jei tavo tikėjimo simbolis – Gamta, tuomet aukoki aisčių dievams. Paskubėk, artėja debesų griūtis. Stiprėja vėjas. Į miestą skuba vėlyvos snaigės.

Tolvinas nedvejodamas atsegė sportinio krepšio užtrauktuką ir elegantiškai pažėrė milijoną ant alkano miesto. Auštrinis vėjas pagavo banknotus ir nunešė tiems, kuriems jų labiausiai reikėjo.

Kitą dieną bulvarinė spauda mėgavosi pribloškiančiomis antraštėmis. „Valkata, išlošęs milijoną išprotėjo!“. „Pinigus elitui - ne kvailiams“. „Runkelius žudo pinigai!“. „Neverta kelti minimalios algos!“. Ir taip toliau...

Vilnius, 2012 m.